Naujausios
Susitikimas
Šiemet su Ligita bendravome gyvai Vokietijoje, Reinės (Rheine) mieste, kuriame ji įsikūrė su savo vaikais. Kaip visada – Ligita pilna idėjų, atkakliai siekia užsibrėžto tikslo ir artimiausiu metu grįžti į Lietuvą neplanuoja. Išgyvenusi skaudžias skyrybas, moteris su trimis vaikais kuria savo ateitį Vokietijoje. Kaip pati sako, atsidūrė reikiamoje vietoje tinkamu laiku ir, palankiai susiklosčius aplinkybėms, pasinaudojo galimybe pakeisti gyvenimą.
Kai likimas atveria duris į naują gyvenimą
Iš pradžių Ligita bandė lipdyti vis labiau šlyjančius šeimos santykius, stengėsi išsaugoti, kad šeima nesubyrėtų. Dirbo kelis darbus, nes braškių ūkio (su vyru moteris puoselėjo braškių ūkį) pajamos labai priklausė nuo sezoniškumo, tad versli moteris darbavosi savo įsteigtame vertimų biure, taip pat biržiečių vaikus mokė vokiečių kalbos net keliose miesto mokyklose.
Apie Ligitos meilę vokiečių kalbai gali papasakoti ne vienas jos buvęs mokinys. Prieš kelerius metus kūrybinga mokytoja netgi suorganizavo kelionę – skrydį lėktuvu į Vokietiją, Bremeno mieste vykstančią kasmetinę kalėdinę mugę, kad vaikai realiai galėtų susipažinti su vokiška kultūra, išgirstų kalbą gyvai.
Gėtės instituto organizuotame konkurse mokiniai laimėjo taurę Biržų „Atžalyno“ pagrindinei mokyklai. Ligita šiltai atsiliepia apie direktorių Vaidotą Butkevičių, kuris, išeinant jai iš darbo, labai apgailestavo, kad mokyklą palieka aktyvi ir kūrybinga asmenybė. Moteris jaučia dėkingumą direktoriui už pasitikėjimą ir palaikymą.
Šokolado fabrike darbas nesaldus
Kaipgi atsitiko, kad Ligita atsidūrė Vokietijoje? Visai paprastai, sako moteris. Vyresnysis sūnus lankė chorą, su kuriuo vaikai buvo pakviesti pasirodyti užsienyje. Choro vadovė paprašė tėvelių, pagal galimybes, lydėti vaikus. Ligita, turėdama verslo partnerių ir draugų Vokietijoje, pasiprašė nakvynės. O nakvynė užsitęsė net aštuonis mėnesius. Moteriai šovė į galvą mintis pasinaudoti galimybe – pasiryžo iššūkiui – per kiek laiko ji sugebės susirasti darbą Vokietijoje. Mokėdama šios šalies kalbą, jai neatrodė tai labai sudėtinga užduotis. Per tris dienas ji rado darbą šokolado fabrike. Ligita sako, kad jai užteko vos trijų mėnesių, kad suprastų – toks darbas tikrai ne jai. Nors po kelių dienų ji jau buvo gavusi atsakingesnes pareigas, tačiau net ir patys darbdaviai jai pasakė – tikimės, kad ilgai čia neužsibūsi. Darbas buvo išties sunkus, alinantis, o atlyginimas nedidelis.
Išėjus iš šokolado fabriko, kuriame darbas toli gražu nepriminė šokolado saldumo, labai ilgai dėl to neliūdėjo. Susirado darbą kitame fabrike. Tačiau mintyse vis kirbėjo idėja, kad reikia bandyti ieškoti darbo mokykloje, pagal savo mėgstamą specialybę. Vyriausiojo sūnaus mokyklos direktorė, sužinojusi faktą, kur dirba mokinio mama, pasakė, jog žmogui su trimis aukštojo mokslo diplomais ne vieta fabrike ir padėjo įsidarbinti mokykloje pavaduojančia mokytoja. Iš pradžių Ligita mokė imigrantų vaikus, kurie mokėjo vokiečių kalbą labai silpnai, arba išvis nemokėjo. Vaikai džiaugėsi mokytoja, nes ji irgi buvo imigrantė. Turbūt dėl to vaikams buvo psichologiškai lengviau mokytis.
Vokiečių šeimos turtas – lietuvės rankose
Kas pažįsta Ligitą, turbūt nė nebūtų suabejoję, kad užsispyrusiai ir savo tikslų siekiančiai moteriai pasiseks. Taip ir nutiko. Ligita įsidarbino vienoje mokykloje, vėliau kitoje. Atlyginimas buvo neblogas, bet užsitęsęs skyrybų procesas skaudžiai kirto ne tik per kišenę, tačiau ir gadino sveikatą. Tačiau sakoma, kad kai pats stengiesi, tai ir iš aukščiausiojo gauni pagalvių.
Šiandien su Ligita galime kalbėtis jos naujuose namuose, kuriuos moteris sugebėjo nusipirkti atsiradus palankiam įstatymui, kai valstybė iš dalies kompensavo pirmojo būsto įsigijimą Vokietijoje žmonėms, auginantiems nepilnamečius vaikus. Ligita juokėsi, kad net banke ji rado kalbą su griežtais bankininkais dėl paskolos. Gal dėl to, kad buvo atvira ir išklojo viską, kaip yra ir kokie jos tikslai.
Negalėjau nepasinaudoti tokia proga, sako Ligita. Juk nuomotis būstą kainavo tiek pat, kaip ir mokėti bankui už nuosavą namą. Taigi, puikus namas su jaukiu sodeliu miesto pakraštyje – Ligitos ir jos vaikų nuosavybė. Oi, kiek čia reikėjo įdėti darbo! Moteris vos įsikrausčiusi pasiraitojo rankoves ir kibo remontuoti. Paklausus, kaipgi jai pavyko taip greitai rasti neblogą būstą, moteris atsako, kad name, kuris dabar jai priklauso, nuomojosi kambarį, gavusi Reinės mieste darbą. Namas priklausė jos vadovui – mokyklos direktoriui. Po mamos mirties vyras neskubėjo parduoti nekilnojamojo turto, nes vis tikėjosi rasti pirkėjus, kurie nuoširdžiai puoselės namus. Vyras norėjo savo paties vaikystės namą parduoti geriems žmonėms. Tai štai tokia namo įsigijimo istorija.
Prestižinė profesija – mokytojo
Šalia intensyvaus gyvenimo Vokietijoje, nenuilstanti vokiečių kalbos mokytoja apsisprendė baigti mokslus vokiškame universitete ir įgyti galimybę tapti valstybės tarnautoja. Teisingai perskaitėte, Vokietijoje pedagogai yra valstybės tarnautojai, kuriems atlyginimus moka švietimo ministerija. Moteris pasidžiaugė, kad jos Lietuvoje įgyti diplomai buvo įvertinti palankiai ir užskaityti, tai šiek tiek palengvino studijas, nes nereikėjo laikyti baigiamųjų egzaminų. Dėl to vokiečiai pyksta ant tokių imigrantų kaip Ligita, kuriems taikomos lengvatos. Taigi, ilgi treji metai nuoseklių studijų, bet tikslas pasiteisino – šiemet Ligita pagaliau gali pelnytai didžiuotis, įgijusi pilnateisio pedagogo statusą ir greitai taps valstybės tarnautoja, istorijos ir vokiečių kalbos mokytoja, todėl galės nebesukti galvos dėl darbo perspektyvų. Vokietijoje pedagogo profesija laikoma išties prestižine. Jei kam pasakai, kad esi mokytoja, iš karto požiūris pasikeičia, juntama aplinkinių pagarba. Mokytojų, kurie turi tarnautojų statusą, atlyginimai prasideda nuo 3000 eurų ir gali siekti 4000 eurų. Gaunant tokį atlygį, išties gali jaustis oriai. Dabar mokytoja iš Lietuvos mokys vokiečių ir imigrantų vaikus gimtosios vokiečių kalbos.
Darbo ir gyvenimo subtilumai Vokietijoje
Paklausiau apie mokyklų subtilumus, koks požiūris į mokinį, koks mokytojo ir mokinio santykis. Ligita papasakojo, kad Vokietijoje buvo laikas, kai taip pat uždarinėjo mokyklas dėl mažėjančio gimstamumo. Tačiau plūstant imigrantams, kilo poreikis atidaryti vis daugiau mokyklų. Kai kuriose mokyklose imigrantų vaikų tiek daug, kad jie sudaro didžiąją dalį mokinių. Problema kyla bendraujant ir su jų tėvais. Pasitaiko atvejų, jų išties nemažai, o mamos ne tik nesupranta vokiškai, bet apskritai nemoka nei rašyti, nei skaityti savo kalba, nes šalyse, iš kurių jie atkeliauja, to moterims nereikia arba joms mokytis neleidžiama. Tuomet mokyklos personalui tenka susitelkti, organizuoti susirinkimus ir bandyti aiškintis su tėvais, padėti jiems užpildyti reikiamus dokumentus.
Pirmuosius dvejus metus imigrantų vaikų (nesvarbu iš kokios šalies jie būtų atvykę – iš Somalio ar Lietuvos) vokiečių kalbos žinios yra nevertinamos.
Laisvė mokytojo kūrybai
Mokyklose yra specialiųjų poreikių vaikų, bet pati mokykla mokytojų padėjėjų turi nedaug, vieną arba du. Tačiau jei tokių mokinių mokyklose yra keli, tada mokyklos sulaukia pagalbos iš pagalbos mokyklai tarnybos (panašus atitikmuo Lietuvoje – švietimo pagalbos tarnyba). Iš tokios tarnybos ateina specialieji pedagogai, socialiniai pedagogai, kiti specialistai ir, įvertinę poreikius, dirba individualiai su vaiku arba būna su juo klasėje, lydi į pamokas, palydi į mokyklinį autobusiuką ir pasitinka vaikus, atvykstančius į mokyklą.
Vokiškoje ugdymo programoje pedagogui numatytos mokomo dalyko gairės. Kiek laiko reikia vienai temai nagrinėti, nusprendžia mokytojas, atsižvelgdamas į klasės mokinių gebėjimus. Tačiau rekomenduojama pamokos metu turėti tikslą ir stengtis, kad jis ir būtų pasiektas. Pasitelkiamos visos kūrybinės priemonės, įvairūs medotai. Klasėse vaikai vaidina, rengia debatus, diskusijas, dirba grupėmis, daro plakatus ir dar daugybę visokių dalykų.
Daugiau rūpesčio, mažiau spaudimo
Paklausiau – o kaipgi imigrantų vaikai? Ar jie noriai mokosi Europos, Vokietijos istorijos (Ligita apsigynė ne tik vokiečių kalbos, bet ir istorijos mokytojos kvalifikaciją). Ligita sako, kad vaikai smalsūs ir žingeidūs. O kad tokie būtų – labai daug priklauso nuo mokytojo, kaip jis sugeba sudominti klasę dėstoma tema, kokias priemones pasirenka, kokius metodus taiko. Tačiau mums, lietuviams, sunkoka priprasti prie vertinimo sistemos. Vaikai Vokietijoje vertinami pažymiais, tačiau galutinį vidurkį tėvai sužino pasibaigus semestrui. Tokia vertinimo sistema motyvuojama tuo, kad blogesnis pažymys – tai dar ne rodiklis, kad vaikas kažko nemoka. Galbūt jam pasitaikė bloga diena, nuotaika ir tiek. Na, bet jei kyla kokių nors elgesio problemų mokykloje, tokiu atveju informuojami tėvai. Jeigu reikia, kaip ir Lietuvoje, gali padėti ir kitos tarnybos, pavyzdžiui, vaikų teisės.
Ligita akcentavo, kad Vokietijoje natūralu, jog vaikų teisės ir socialinės tarnybos rūpinasi vienišais tėvais, jie gali bet kuriuo metu pasiprašyti tarnybų pagalbos patarimų, sprendžiant problemas. Tai yra savaime suprantama, nes laikomasi principo, kad vienišiems tėvams, ypač daugiavaikiams, natūraliai gali kilti sunkumų auginant būrį vaikų.
Patarė mokytis vokiečių kalbos
Pakrypus kalbai apie emigraciją ir perspektyvas rasti darbą Vokietijoje, Ligita sakė norinti perduoti žinutę jaunimui, vaikams. Reikia būti drąsiems ir nebijoti rinktis vokiečių antrosios užsienio kalbos. Daugelis baiminasi, kad kalba sunki ar nepavyks jos išmokti, tačiau tai nebūtinai yra tiesa. Vokiečių kalbos mokėjimas atveria nemažai galimybių – baigus mokyklą galima tęsti studijas bet kuriame Vokietijos ar kitos, vokiškai kalbančios šalies, universitete, plėsti savo akiratį, kaupti kalbų bagažą. Juk kalbų mokėjimas visuomet atveria daugiau kelių ir pasirinkimų. Vokiškai kalba ne tik Vokietijoje, bet ir Šveicarijoje, Austrijoje, Lichtenšteine, net Pietų Tirolyje, Italijoje.
Biržiečiams Ligita siunčia linkėjimų ir linki būti atkakliems, siekiant savo tikslų! To paties linkime ir tau, Ligita!
Biržų kultūra Biržuose, Lietuvoje ir pasaulyje.
