Naujausios
Sustojęs laikas
Senasis paštas – tikri rūmai. Dabar čia juoduoja dulkių sluoksniai ant palangių, užvertos langinės, o kai kur siūbuoja grindys... Vienai vaikštinėti po šiuos apleistus rūmus nebūtų drąsu.
Bet įvairiais laikais čia virė gyvenimas. Tą išduoda iš atdarų palėpės durelių kyšantys seni laikraščiai, kai kurie dar su rusiškais užrašais, stikliniai buteliai (nepanašūs į tuos, kur būdavo pilstomas pienas!), sportbačiai, kuriuos avėdamas ir šiais laikais neatsiliktum nuo mados.
Dailus senovinis interjeras
Pradėjus vaikščioti viduje, tarp daugybės mažų ir didelių patalpų galima tiesiog paklysti, jų čia – apie 50. Pastatas iki šiol išsaugojo autentiškas XX a. pradžios interjero detales, kurios liudija anų laikų istoriją: lubose išlikę dekoratyviniai elektros jungikliai, sienose matyti tapybos fragmentai, mediniai laiptai, kurių turėklai puošti ornamentine drožyba, dvi krosnys, vainikuojamos karnizo su karūna. Iš šių detalių dar visai nesunku įsivaizduoti kadaise čia buvusią prabangą.
Vaizdas pro langą užburia
Pro kelių senojo pašto patalpų langus atsiveria vaizdas į centrą – gali pamatyti visą Kęstučio gatvę beveik iki pat jos pabaigos. Lygiai taip pat, kaip matai paštą nuo „Muravankės“. Žvelgiant pro šį langą, jautiesi, kad esi pačioje miesto širdyje. Kaip tikra karalienė, stebėtoja ir viso ko matytoja.
Apleistas rūsys
Pasivaikščiojimas po kadaise buvusius rūmus baigiasi ekskursija į vieną iš pastato rūsių. Geležiniai laiptai veda į tamsią gilumą. Nuo žemų lubų nukarę voratinkliai su juose įsipynusiais tinko likučiais. Jis toli gražu prigrūstas ne uogienių ar marinuotų agurkų, čia pilna buvusio pašto rakandų: pašto dėžių, senų kėdžių, šviestuvų.
Ekskursija po buvusį paštą trumpa, bet įsimintina. Gyvas pavyzdys sustojusio laiko. Lyg pasinertum į vandenyno gilumą, kurioje nuskendęs Titanikas ir jame likęs laikrodis, visam sustojęs prieš nuskęstant, prieš pat vidurnaktį...
Magiškas telefonas
Žvilgsnį užkabina tarpduryje „pozuojantis“ senas laidinis telefonas – tokiu dabartinis jaunimas turbūt nė nemokėtų naudotis, greičiausiai tik išjuoktų. Šį išradimą turėjo ir mano močiutė, o juo rinkti numerį buvo tikra pramoga: įkiši pirštuką į skaičiumi pažymėtą skylutę ir suki, o tada lauki, kol atsisuks atgal ir vėl suki... Šiandien, kai žmonės nuolat skuba, tokiu telefonu galėtų naudotis tik kantrieji... Čia jums ne „aifonas“, kuriam balsu gali įsakyti, kad surastų adresatą.
Nejučia, stovėdama šiuose praeities rūmuose, susimąstau, kaip pasikeitė laikai. Kuo toliau, tuo labiau pirštų judinti žmonėms nebereikia: grįždamas namo vienu mygtuku nustatai, kad mikrobangų krosnelėje pasišildytų vakarienė ir ateini jau ant „gatavo“. Arba robotas – dulkių siurblys visą dieną valgo tavo barstomus traškučių trupinius ir vargo kaip nebūta. O paskui imiesi laikytis visų įmanomų dietų, nes matai, kad dėl tų automatinių vergų pagalbos pats apkerpėjai kaip gyvulys... Nenoriu taip, geriau jau būti senamadiškai.
Istorija
Pastatas miesto centre atsirado 1903 metais, jį sau kaip rūmus, kuriuose ketino gyventi, pastatė turtingas Biržų pramonininkas Teodoras Jansonas. Tačiau taip jame ir neapsigyveno – pastatą padovanojo Biržams. Kurį laiką jame veikė keturklasė mokykla, paskui gimnazija, kurioje mokėsi žymios Biržų krašto asmenybės – Julius Janonis, Kazys Binkis ir kiti. Kai buvo pastatyta „Saulės“ gimnazija, pastate nuo 1931 iki 2019 metų veikė paštas. O kai ir šis išsikėlė, pastatas apmirė ir iki šiol stovi nenaudojamas. Bet tikėtina, kad nebe ilgai, čia planuojama įrengti biblioteką bei Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centrą.
Architektūra https://structum.lt/architektura/
