Ką pasakoja antkapio įrašas

Se­no­sio­se Va­bal­nin­ko ka­pi­nė­se, ei­da­mas ap­lan­ky­ti ar­ti­mų­jų ka­po, at­krei­piau dė­me­sį į su­tvar­ky­tą ka­pą ir ant jo kuk­lų ant­ka­pį su įra­šy­ta keis­ta pa­var­de – Bre­ta­nia. Šį kar­tą pa­ste­bė­jau ir jį tvar­kan­čią mo­te­riš­kę. Už­kal­bi­nau. Pri­sis­ta­tė – Da­nu­tė Braz­džiū­nie­nė. Kiek ži­no­jo, ji pa­pa­sa­ko­jo apie Bre­ta­nią.

An­ta­ni­na Va­lec­kai­tė, gi­mė dar XIX am­žiaus pa­bai­go­je Gai­žiū­nų kai­me. Pra­džios mo­kyk­lo­je pra­mo­ko kal­bė­ti ru­siš­kai. Len­kiš­kai mo­kė­jo mels­da­ma­si iš len­kiš­kos mal­dak­ny­gės. Nuo ma­žens pa­mė­go dai­ną, mu­zi­ką. Veng­da­mos su­si­rgti tuo­se kraš­tuo­se pa­pli­tu­sios tu­ber­ku­lio­zės, ji su se­se­ri­mi iš­vy­ko į Pe­ter­bur­gą. Mo­kė­si mu­zi­kos mo­kyk­lo­je so­li­nio dai­na­vi­mo. Tu­rė­jo gra­žų, sod­rų bal­są. Man­da­gią, ga­bią mer­gai­tę į sa­vo kom­pa­ni­ją priė­mė gar­si po­nia. Kar­tu su po­nia jau­na mer­gai­tė ke­lia­vo po Eu­ro­pą. Per po­nios ren­gia­mus po­ky­lius ji sve­čius links­min­da­vo dai­nuo­da­ma. Pa­ti­ko vy­no ga­myk­los sa­vi­nin­kui ita­lui ir už jo iš­te­kė­jo. Ta­po Bre­ta­nia. Ap­si­gy­ve­no Mol­da­vi­jo­je. Tu­rė­jo gra­žų, erd­vų na­mą, ma­ši­ną. Šei­mo­je gi­mu­si duk­ra neiš­gy­ve­no. Ji su vy­ru Pje­ru įsi­duk­ri­no vie­ti­nę mer­gai­tę He­lą, ją išau­gi­no ir iš­lei­do į žmo­nes. Užė­jus so­vie­tų val­džiai, na­mai ir vy­no ga­myk­la bu­vo kon­fis­kuo­ta. Vy­ras to­kios ne­tek­ties ir skaus­mo neat­lai­kė, mi­rė. Li­ku­si vie­na An­ta­ni­na dar ke­le­rius me­tus ten dir­bo. Veng­da­ma gre­sian­čio trė­mi­mo į Si­bi­rą, ji grį­žo į Lie­tu­vą ir ap­si­gy­ve­no Va­bal­nin­ke, Pa­ry­žiaus gat­vė­je, pas gi­mi­nai­tę Van­dą Braz­džiū­nai­tę-Ind­ra­šie­nę. Dir­bo li­go­ni­nė­je sa­ni­ta­re, gie­do­jo baž­ny­čios cho­re, kul­tū­ros na­muo­se. Jos skam­bus bal­sas taip ai­dė­jo baž­ny­čio­je, kad net žmo­nės ap­si­gręž­da­vo pa­si­žiū­rė­ti. Var­go­ni­nin­kas Ka­zi­mie­ras Pugž­lys per šven­tes jai leis­da­vo pa­gie­do­ti so­lo. Pas ją bu­te ap­si­gy­ven­da­vo mo­kyk­lo­je be­si­mo­kan­tys gi­mi­nai­čiai. Ir jiems ji pa­dai­nuo­da­vo tai liau­dies dai­nas, ro­man­sus, tai ope­rų ari­jas.

Da­nu­tė mo­kė­si Ve­te­ri­na­ri­jos aka­de­mi­jo­je, iš­te­kė­jo už Leo­no Braz­džiū­no ir abu at­vy­ko dirb­ti į Va­bal­nin­ko že­mės ūkio tech­ni­ku­mą. Ta­da jie­du ir ap­lan­kė An­ta­ni­ną Bre­ta­nią, pas ku­rią Leo­nas gy­ve­no be­si­mo­ky­da­mas Va­bal­nin­ko vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je. Da­nu­tė iki šiol pri­si­me­na, kad An­ta­ni­na, iš­gir­du­si jog jie­du tu­ri sū­nų Faus­tą, pa­dai­na­vo ari­ją iš Š. Gu­no ope­ros „Faus­tas“: „ Pa­sa­ky­ki­te jai, mie­li žie­dai...“ . Jau ne­be to­kiu švel­niu, kiek vib­ruo­jan­čiu bal­su. At­mi­ni­mui An­ta­ni­na Leo­nui pa­do­va­no­jo po­rtsi­ga­rą, o Da­nu­tei – auk­si­nį žie­dą. Neu­žil­go, apie 1970 me­tus, dai­ni­nin­kė mi­rė. Pa­lai­do­ta ša­lia ne­te­kė­ju­sios se­sers S. Va­lec­kai­tės. Šią že­me­lę pa­li­ko ir Leo­nas. Da­nu­tė daž­nai ap­lan­ko ne tik sa­vo vy­ro, bet ir šį ka­pą. Be­lie­ka tik pa­dė­ko­ti Da­nu­tei už pa­si­da­li­ni­mą ži­nio­mis apie šią keis­tos pa­var­dės mo­te­rį.