Jono iš Pačeriaukštės meilė, gyvenimas ir senatvė

D. Matusevičienės nuotr.
Jonas Malanka mėgsta grožį ir šie kemero krūmo žiedai jam gražūs.
Seniai matyta buvusi kolegė Onutė vieną popietę paskambino ir paprašė – „būtinai atvažiuok į Pačeriaukštę, pamatysi, kaip puikiai tvarkosi Jonas“. Nuvykusi į vietą negalėjau nesižavėti 77 metų našlio išpuoselėtais gėlynais. Nors labiau įprasta, kai augalais rūpinasi moterys, tačiau... Juk grožis tinka ir vyrams, ypač tokiems, kaip Jonui Malankai. O gal namuose yra talkininkų?

Pokalbis terasoje

Pačeriaukštė. Užsukus į našlio Jono Malankos kiemą, pirmiausia į akis krito palei namą pasodintas dar niekur nematytas dekoratyvinis šermukšnis. Besidairydama ar neužpuls koks palaidas šuo, sėlinau nuo medelio prie medelio... tol, kol mane, stoviniuojančią ir besigrožinčią didžiuliais, galvos didumo kemero žiedais, pasitiko pats sodybos šeimininkas Jonas.

Šeimininkas, tarsi susigėdęs netikėtos viešnios, pasilabina ir pasuka į namą pakviesti „pastiprinimo“ – dukterėčios Ramunės. Dukterėčia – drąsesnė, dar ir dėdę padrąsino šnekėti. Susėdame terasoje pasikalbėti apie istoriją, grožį, meilę, sodybą ir... gyvenimą.

Skerslatvis Jonas

Malanka Jonas – skerslatvis. Meilė suvedė krūvon Jono tėvelį iš Latvijos ir mamą iš Lietuvos. Kaip to meto lietuviams, buvo įprasta, ilgesnio pinigo užsidirbti Latvijon. Lietuvos – Latvijos pasienyje gyvenusi Jono mama taip pat dirbo kaimyninėje šalyje. Ten susipažino su latviuku, Jono tėvu. Susituokę jie apsigyveno už Grumšlių mokyklos, Sakališkio vienkiemyje. Jonui labiausiai įstrigęs pasakojimas, kai karo metu, artėjant frontui, tėveliai pasiėmę septynerių metų pirmagimį išbėgo slėptis į Latvijos mišką. Rusų kariai „šukavo“ mišką, gal ieškojo priešų, bet užėjo Jono tėvelius ir jų artimuosius. Nušovė bobutę, septynmetį sūnelį Andrių, tėveliui sužeidė koją. Jonas gimė 1946 metais, todėl šitų baisybių nematė.

Mėgęs „zbitkas“, klapčiuku tarnavo

Jonas keturias klases baigė Grumšlių mokykloje, paskui mokėsi Smilgiuose. Besikalbant, Jonas išduoda, kad buvo padykęs berniokas, „zbitkų“ prikrėsdavęs. Mėgdavo jis susimeistrauti „šauninkus“. Ar kokį langą išpyškino, ar kam į plikę pataikė, neaišku, nes Jonas juokėsi ir išsamiau nenorėjo paaiškinti. Vaikui visi mokytojai buvo geri, bet ypač patiko auklėtoja Genė Lapinskienė. Geriausiai mokykloje sekėsi fizinis lavinimas, o matematika – šiaip sau, gaudavo trejetus. Užtat Jonas buvo pavyzdingas mokinys. Už elgesį visada gaudavo aukščiausią įvertinimą – penketą.

Gal todėl, kad mokėjo gražiai elgtis, o gal, kad Jono mama buvo ypač pamaldi, berniuką kunigas Petras Tijušas pakvietė patarnauti šv.mišioms Smilgių bažnytėlėje. Kaip elgtis mišių metu, išmokė zakrastijonas. Patarnauti tekdavo šeštadieniais, sekmadieniais. Dar ir laidotuvėse patarnauti jį klebonas pasikviesdavo. Per mišias berniukų patarnautojų buvo nemažai. Keturi visada, o kartais netgi šeši susirinkdavo. Keista, nes 1960 – 1970 metai įsimintini tuo, kad bažnyčiose draudžiama mokyti vaikus katekizmo, kunigai ir tikintieji persekiojami. Bet, akivaizdu, kaimas gyveno savo ritmu ir net 4 – 6 berniukai patarnautojai dalyvaudavo mišiose! Matyt, tai priklausė nuo vietinės valdžios.

Išsvajota Birutė ir... traktorius

Po aštuntos klasės Jonas niekur mokytis nestojo, sėdo už traktoriaus vairo. Kaip Jonas išsireiškė: „Pradėjau ant traktoriaus, ir baigiau ant traktoriaus“... Suprasti reikia, kad traktoriumi dirbo iki pat pensijos.

Su būsima žmona Birute jis susipažino šokiuose. „O gal kine?“ – savimi suabejoja Jonas. Tačiau puikiai mena, kad po šokių savo išrinktąją toli lydėti nereikėjo: mergaitė gyveno už kelių žingsnių. Kiną kolūkyje atveždavo net tiesiai į kolūkio dirbtuves. Kadangi tuo metu televizorių dar nelabai kas turėjo, tai jaunimas filmus mėgdavo, o juos rodydavo Pakarklių mokykloje. Kaip atvežamų kino filmų, taip ir šokių, jaunimas labai laukdavo. Čia galėjo nužiūrėtą merginą šokiui pakviesti, šokant apkabinti ir netgi stipriau prie krūtinės prispausti.

Jonas savo pamiltos Birutės prie altoriaus vesti neskubėjo. Draugavo net penkerius, gal net dar daugiau metų. Pasirodo, vesti neskubėjo, kad nepaimtų į kariuomenę. Jonas buvo vienturtis, o tada galiojo įstatymas, kad šeimoje esant tik vienam vaikui, tokio į armiją neimdavo. Sukakus 28-iems metams, vaikinų į kariuomenę nebekviesdavo. Štai tuomet Jonas, sulaukęs tokių metų, apsivedė su išsvajota mergina. „Va, šitaip išsisukau nuo kariuomenės“, – patenkintas savo gudrybe juokiasi pašnekovas. Bet „šliūbą“ visgi „ėmė“ Pabiržės bažnyčioje, anot pašnekovo, „dėl viso pikto“. Tokie laikai buvo. Vakare kunigas „sušliubavojo“, o kitą dieną nuvažiavo „susirašyti“ į metrikacijos biurą. Pora kartu gyveno ne taip mažai, net 43 metus. Deja, prieš šešerius metus žmona iškeliavo Anapilin.

Jono dukterėčia – didžiausia pagalbininkė

Kaip gi gėlynai, tai kas dabar juos prižiūri – bandau iškvosti. Jonas smakru krypteli į dukterėčią Ramunę. Ramunė šiuose namuose beveik kaip dukra. Ją ir jos sesę bei brolį nuo mažų dienų augino Jonas ir Birutė Malankos. Ši šeima savo vaikų neturėjo, o Ramunės tėveliai mirė jauni, todėl vaikai liko našlaičiai ir juos visus tris priglaudė Malankos. Kol Birutė buvo gyva, Ramunė gyveno Biržuose ir į gėlyno priežiūrą nesikišdavo. Dažniau lankytis Pačeriaukštėje pradėjo tik mirus “antrajai“ mamai.

Jonas – ištikimas „Biržiečių žodžio“ gerbėjas. Nuo pirmosios savo algos iki dabar užsisako tik šį laikraštį. O įdomiausia skaityti kriminalines istorijas, apie avarijas. Žodžiu, domina sensacijos. Dar peržvelgia mirusiųjų sąrašą. Gal pažįstamas mirė? Palygina išėjusiųjų gimimo datas su saviškę. Pasvarsčius, kodėl dabar vis jaunesni palieka šią žemelę, Jonas paspragsena pirštais į pasmakrę: „per gėrimą ir rūkymą“. Žmogus nesigina: „Ir pats čierką padarau. Linksmiau gyventi“. O surimtėjęs sako: „Gerai, kad Ramunė su vyru dažnai aplanko. Ar bulves ravėti, ar jas kasti – kas imsis, jei ne jie?“ Ramunė stengiasi dažnai Joną lankyti. Net keletą kartų per savaitę. Gal todėl troboje ir kieme viskas kruopščiai sutvarkyta. Matosi, kad čia moteriškos rankos tikrai netrūksta. Šmaikštaudama paklausiu šeimininko, ar dukterėčia ne per dažnai čia lankos? „Oi, ne ne!“ – suskubo atšauti Jonas.

Laimingas Jonas, prižiūrimas darbščios dukterėčios, kaip sakoma, „apskalbtas“, maisto produktais aprūpintas. Netgi gėlių žiedais apsuptas, sodyboje sutvarkytas kiekvienas sodybos kampelis. Linkiu, kad kiekvienas senjoras ar senjorė sulauktų tokio pagarbaus ir užtarnauto dėmesio.

 Biržų kultūra Biržuose, Lietuvoje ir pasaulyje.

logo