Išsidūkti – į “Kupriuką”

Re­gi­nos VAI­ČE­KO­NIE­NĖS nuo­tr.
"Kup­riu­kas" – pir­mas iš­sva­jo­tas Sva­jos Straut­ni­kie­nės vers­las.
Bir­žuo­se pa­skli­do kal­bos: vai­ku­čiai liks be pa­mėg­tos lais­va­lai­kio pra­mo­gos – vai­kų žai­di­mo kam­ba­rio “Kupriukas”. Čia bu­vo ga­li­ma švęs­ti gim­ta­die­nius, iš­si­dūk­ti, ras­ti įdo­mios veik­los. Sku­ba­me vi­sus nu­ra­min­ti: nie­kur “Kupriukas” ne­pa­bė­go. Pa­si­kei­tė tik jo šei­mi­nin­kė. “Kupriukui” pa­si­se­kė. Jį su­ga­vo la­bai veik­li, apie sa­vo vers­lą daug me­tų sva­jo­ju­si mo­te­ris – Sva­ja Straut­ni­kie­nė. Sva­ja su sa­vo pa­gal­bi­nin­kais per ke­lias die­nas at­nau­ji­no “Kupriuką” ir pa­kvie­tė į šven­tę.

Nau­ją­ją “Kupriuko” šei­mi­nin­kę dau­ge­lis bir­žie­čių pa­žįs­ta kaip bu­vu­sią vie­nos drau­di­mo kom­pa­ni­jos va­do­vę ir ak­ty­vią vi­suo­me­ni­nin­kę, pir­mą­ją Ki­lu­čių kai­mo bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kę. Ji dir­bu­si ir vai­kų glo­bos na­muo­se. La­bai daug me­tų Sva­ja sva­jo­jo apie vers­lą. Vy­ras Vy­tau­tas žmo­ną vis at­kal­bi­nė­da­vo nuo šio žings­nio. Sva­jo­nė to­lo.

– Iš drau­gės iš­gir­dau apie “Kupriuko” par­da­vi­mą. Bet nė min­ties, kad jį pirk­siu, – pa­sa­ko­ja Sva­ja.

Pla­nai ap­si­ver­tė aukš­tyn ko­jom la­bai grei­tai. Sva­jai įsi­rei­kė “Kupriuko”. Šį kar­tą ir vy­ras Vy­tau­tas pri­ta­rė. Už­sie­ny­je gy­ve­nan­tys Straut­ni­kų vai­kai pa­lai­kė.

Sva­ja su­si­ti­ko su bu­vu­sia “Kupriuko” sa­vi­nin­ke sa­vait­ga­lį. Sa­vi­nin­kė ne­slė­pė: pir­kė­jų tu­ri, bet jie siū­lo “Kupriuką” iš­skai­dy­ti at­ski­ro­mis da­li­mis, o ji to ne­no­rė­tų. Vers­lą ati­duo­tų į pa­ti­ki­mas ran­kas. Sa­vi­nin­kei pa­ti­ko Sva­jos pla­nai.

– San­do­ris įvy­ko la­bai grei­tai. Šeš­ta­die­nį su­si­ti­ko­me, ap­ta­rė­me rei­ka­lus, o pir­ma­die­nį pir­kau, – kal­ba nau­jo­ji vers­li­nin­kė.

Ki­tą die­ną ji jau su sa­vo pa­gal­bi­nin­kais – vy­ru Vy­tau­tu, bi­čiu­le Mar­ty­na, gi­mi­nai­čiu ir Straut­ni­kų šei­mos drau­gu ėmė­si šio­kios to­kios per­tvar­kos pa­gal sa­vo sko­nį.

– Kai kas li­ko kaip anks­čiau. Pa­keis­tos du­rys, į ki­tą vie­tą per­kel­tas ba­ras. No­rė­jo­si dau­giau erd­vės, ryš­kes­nių spal­vų. Kai ką per­da­žė­me. Dau­giau­siai pa­dė­jo vy­ras Vy­tau­tas. Jei­gu dar kar­tą tek­tų im­tis to­kių dar­bų ir vis­ką rei­kė­tų at­lik­ti per ke­tu­rias die­nas, ka­žin ar be­su­tik­čiau, – abe­jo­ja Sva­ja Straut­ni­kie­nė.

At­si­nau­ji­nęs “Kupriukas” praė­ju­sį ant­ra­die­nį sa­vo ma­žuo­sius bi­čiu­lius, jų tė­ve­lius jau kvie­tė į šven­tę.

– Iš­va­ka­rė­se vy­ras ma­nęs dar pa­klau­sė: Ne­bi­jai? Ne, – at­sa­kiau jam. Ma­ne gal drą­si­no patirtis…Dirbdama Ki­lu­čių kai­mo bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­ke bū­riau žmo­nes, or­ga­ni­za­vau šven­tes. Vai­kus my­liu. Ma­no pir­mo­ji dar­bo­vie­tė – vai­kų dar­že­lis. Ma­no dar­že­li­nu­kai su­kū­rę šei­mas, bet ma­ne at­pa­žįs­ta, svei­ki­na­si, o tie, ku­rie į Am­ži­ny­bę jau iš­ly­dė­ję sa­vo mo­ti­nas, ma­ne ma­ma va­di­na, – pa­sa­ko­ja Sva­ja.

Sva­jos Straut­ni­kie­nės gy­ve­ni­me praė­ju­sią sa­vai­tę ne­trū­ko įvy­kių. “Kupriuko” sa­vi­nin­kė į šven­tės ati­da­ry­mą at­sku­bė­jo tie­siai iš Šiau­lių ko­le­gi­jos, iš moks­lų se­si­jos. Sva­ja ko­le­gi­jo­je stu­di­juo­ja so­cia­li­nius moks­lus. Tą pa­čią sa­vai­tę ne tik “Kupriuko”, bet ir Sva­jos gim­ta­die­nis…

– Ti­kė­jau­si sve­čių, bet kad ši­tiek ma­žų­jų drau­gų ir jų tė­ve­lių pri­gu­žės, ne­si­ti­kė­jau. Pir­mie­ji sve­čiai pa­si­ro­dė pus­va­lan­džiu anks­čiau prieš šven­tę. Au­to­mo­bi­lių sto­vė­ji­mo aikš­te­lė­je ne­be­til­po au­to­mo­bi­liai. Po va­ka­rykš­tės die­nos jau­čiuo­si kaip ant spar­nų, – tre­čia­die­nį "Bir­žie­čių žo­džiui" sa­vo įspū­džiais da­li­no­si Sva­ja.

Šven­tė tę­sė­si il­giau nei tris va­lan­das. Nau­jo­kams bu­vo vis­kas įdo­mu. Se­ni pa­žįs­ta­mi “Kupriuko” bi­čiu­liai ir­gi ne­nuo­bo­džia­vo. Jų lau­kė nau­ja at­rak­ci­ja – “svingis”. Į “Kupriuką” tre­čia­die­nį per­si­kė­lė ir lan­ky­to­jų pa­mėg­tas vir­tua­lios erd­vės kam­ba­rys.

“Kupriukan” plau­kia pro­gi­niai už­sa­ky­mai ki­tiems me­tams – sau­sio, va­sa­rio, ko­vo mė­ne­siams.

– Vai­ku­čiai “Kupriuke” švęs ne tik gim­ta­die­nius. Jie ga­lės už­suk­ti čia pa­žais­ti. Jei­gu ne verks­niu­kai, ma­my­tės ga­lės juos pa­ti­kė­ti “Kupriukui” tol, kol gra­žin­sis kir­pyk­lo­je ar tvar­kys ki­tus rei­ka­lus, – pla­nuo­ja Sva­ja Straut­ni­kie­nė.

Per poil­sio die­nas “Kupriukui” – įkarš­tis. Su­ma­ny­mų daug, bet rei­kės už­si­dirb­ti dėl tų su­ma­ny­mų ir pi­ni­gų. Pa­ke­liui pas “Kupriuką” – nau­jų žais­lų siun­ta iš Nor­ve­gi­jos.

– Mū­sų vai­kai, duk­ra Ga­bi­ja ir sū­nus Dei­vy­das, gy­ve­na už­sie­ny­je. Jie mums pa­do­va­no­ję jau du anū­kė­lius – Aro­ną ir My­ko­lą. Jie ži­no ir jau­čia, kas pa­tin­ka, įdo­mu ma­žy­liams. Jie bus mū­sų pa­ta­rė­jai. At­siž­velg­si­me į sa­vo lan­ky­to­jų pa­sta­bas, pa­siū­ly­mus ir au­gin­si­me “Kupriuką”, – Sva­ja nu­si­tei­ku­si op­ti­mis­tiš­kai.

Sva­jos ir Vy­tau­to Straut­ni­kų anū­kas Aro­nas pas se­ne­lius ato­sto­gų su tė­ve­liais iš už­sie­nio su­grįš gruo­džio pa­bai­go­je, o My­ko­las – ki­tų me­tų pa­va­sa­rį.

“Kupriukas” užims ir juos.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.