Naujausios
Įsimintiniausios Atgimimo dienos
Šiaulių „Titnago“ spaustuvės ilgametis direktorius Bernardas Šimkus trisdešimt dvejus metus dirbo spaustuvėje, iš jų — dvidešimt metų — vadovu. B. Šimkui darbo biografijoje įsimintiniausios Atgimimo dienos. “Titnagas“ spausdino “Šiaulių kraštą“, leido ne tik Sąjūdžio, bet ir rusų demokratų laikraščius, kurių neišdrįso spausdinti jokia kita Lietuvos spaustuvė.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Į Šiaulius „ per Sibirą“
2009 metų paskutinę dieną B. Šimkus baigė darbą „Titnago“ spaustuvėje. Apsisprendė išeiti į pensiją. Su kolektyvu atsisveikino, bet “Titnago“ durys liko atviros buvusiam ilgamečiam vadovui, o po įmonės privatizavimo pastaruosius aštuonerius metus — komercijos direktoriui. Pokalbiui susitinkame ne kur kitur, o spaustuvėje.
Kaip jaučiasi žmogus, stovėdamas ant naujo etapo slenksčio? Prisipažįsta, kad nėra jauku: „Yra to neapibrėžtumo. Neįprasta, kad rytą nereikia skubėti į darbą. Bet nemanau, kad užsidarysiu tarp keturių sienų. Esu iš tų, kurie, rašydami “du“, “tris“ turi mintyje.“
Žemaitis, kilęs iš Drūkčių kaimo, Plungės rajone, Šiauliuose atsidūrė „per Sibirą“. Ūkininkų šeimoje buvo pats jauniausias — vienuoliktas vaikas. Kai tėvus su krūva vaikų ištrėmė, neturėjo nė šešerių. Šešiolikmetis grįžo iš Sibiro į Šiaulius, kur jau buvo įsikūrę du vyresnieji broliai.
„Nuo 1961-ųjų Šiauliai mane pririšo. Grįžome į Lietuvą po vieną, nes visiems kartu nebūtų buvę kur dėtis, — prisimena pašnekovas. — Sibire buvau tik baigęs septynmetę, skubėjau į Lietuvą mokslų tęsti, įstojau į Šiaulių politechnikumą, elektrifikacijos studijuoti.“
Tuomet sunkiausia buvo iš rusų kalbos pereiti į mokslus lietuvių kalba. Šiauliai atrodė didžiulis didmiestis, nes iki tol buvo matęs tik kaimą.
„Titnage“ karjerą pradėjo 1977 metais energetiku. Baigė Kauno politechikos institute pramonės įmonių automatizavimo specialybę. Metams dar buvo išėjęs į kitą darbą, bet pakviestas diegti naujų spaudos technologijų vėl grįžo. Iš karto direktoriaus pavaduotoju, o Anapilin išėjus buvusiam direktoriui Vytautui Zaleckui, 1981 metais buvo paskirtas direktoriumi.
„Kliuvo, kad esu tremtinys, — sako B. Šimkus. — Partijos komiteto antrasis sekretorius Avraliovas piestu stojo. Bet tada jau buvo pradėta kitaip protauti. Šiaip pagal nusistovėjusią tvarką negalėjau tapti įmonės vadovu.“
Technikos žingsniai milžiniški
Daugiau kaip tris dešimtmečius spaustuvėje dirbęs B. Šimkus sako, jog per tą laiką technologijos pasikeitė „kaip diena ir naktis.“
Kai pradėjo dirbti, karaliavo iškilioji spauda. Linotipais spaustuvininkai rinko tekstą, iš metalo liejo eilutes. Jos buvo montuojamos rankomis, klaidos iš teksto krapštomos yla. Nuotraukos graviruojamos cinko plokštelėje.
Tada rinkėjas vieną laikraščio puslapį rinkdavo ir montuodavo visą darbo dieną. Tik labiausiai patyrę padarydavo ir du. Sumontuotas, parengtas spaudai puslapis svėrė 40— 45 kilogramus.
Vėliau pereita prie ofsetinės spaudos. Nors pats tekstų surinkimas dar vyko linotipais. Vaizdui perkelti naudotas net maistinis celofanas.
„Kitas etapas buvo fotorinkimas“, — prisimena B. Šimkus. Jam pačiam pirmiausia tos technologijos teko mokytis Leningrade, Maskvos spaustuvėse.
Mat buvo užsimota ją įdiegus, centralizuoti rajoninių laikraščių spausdinimą.
„Ta techonologija palyginti su dabartinėmis irgi buvo ganėtinai archaiška. Nepatogi, sudėtinga, — pasakoja B. Šimkus. — Buvo gaminama perforacinė juosta. Joje užkoduotas tekstas fotografuojamas. Linotipų nebereikėjo, bet rankų darbo buvo daug. Skiltimis nufotografuotą tekstą reikėdavo montuoti, juostą sukarpyti, klijuoti.“
Nuo 2000 metų įdiegta šiuolaikinė įranga, kuria iš kompiuterinių laikmenų dabar renkamas tekstas, lazeriai piešia raideles, kompiuteriais maketuojami puslapiai.
„Dabar iki 8 puslapių per darbo dieną vienas maketuotojas parengia spaudai,“ — sako B. Šimkus.
Cenzūros akis
Spaustuvėje anais laikais sėdėjo vadinamojo Glavlito — su KGB susijusio cenzoriaus — atstovas. Kiekvieną laikraščio puslapį prieš atiduodant spausdinti pasirašydavo ne tik laikraščio redaktorius, bet ir „glavlitas“ dėdavo savo anstpaudą
„Beje, “glavlitas“ sėdėjo būtent šitame kabinete, kuriame kalbamės, — šypsosi B. Šimkus. — Paskutiniais metais čia dirbo tokia uždara, nebendraujanti moteriškė. Jeigu ją pamatai, tai vadinasi jau kažkas blogai — reikės išmesti kažkokį straipsnį. Puslapis jau padarytas, o liepia, to nedarykite, to nerašykite, tekstą išima, o naujo surinkti nebeišeina — kartais taip ir likdavo tušti langai laikraščių puslapiuose.“
„Glavlitas“ iš spaustuvės išnyko, prasidėjus “perestroikai“. Tuomet visa atsakomybė buvo perkelta laikraščio redaktoriams. “Jie pagal partinę liniją turėjo atsakyti, jeigu kas.“
Atgimimo dienos neišdildomos
Spaustuvininkas prisipažįsta niekada nemėgęs politikuoti. Bet įsimintiniausios dienos darbo biografijoje susijusios būtent su politika.
„Kai prasidėjo nusistovėjusios tvarkos ardymas, ryžomės spausdinti naujų politinių judėjimų laikraščius, — prisimena pašnekovas. — Rusų demokratų laikraščius “Svobodnoje slovo“ ir kitus, kurie buvo platinami Maskvoje, Leningrade. Tai buvo 1988— 1989 metai. Sąjūdžio laikraščiai pas mus taip pat spausdinosi.“
Baimės būta: „Bet pabandėme vieną kartą, nieko neįvyko ir įsidrąsinome. Vilniuje niekas nesiryžo to daryti, rusų demokratinio judėjimo atstovai tada kreipėsi į mus. Nemanau, kad valdžia ar saugumas nežinojo, ką darome. Žinojo, bet į akis nieko nesakė. Tik per 1991 metų pučą Rusijoje, kai Gorbačiovą Kryme buvo užblokavę, tai blusos buvo apmirę.“
1990 metų lapkritį „Titnagas“ pradėjo spausdinti “Šiaulių kraštą“.
„ Įsigijome naują mašiną, galėjome spausdinti ir spalvotus puslapius. Jūsų laikraštis vienas pirmųjų pradėtas spalvotai spausdinti“, — sako B. Šimkus.
Po tragiškųjų 1991-ųjų sausio 13-osios įvykių „Titnagas“ atspausdino “Šiaulių krašto“ parengtą specialų laikraštį rusų kalba “Kruvinasis sekmadienis“. Jis buvo išplatintas Rusijoje, kitose respublikose. Laikraščio redaktorius Vladas Vertelis prisimena, jog B. Šimkus, gerai mokantis rusų kalbą, padėjo taisyti rusiškus tekstus.
„ Du kartus po 50 tūkstančių egzempliorių “Kruvinojo sekmadienio“ spausdinome, — pasakoja B. Šimkus. — Tomis dienomis pro Trakų gatvę, šalia spaustuvės, zujo mašinos pilnos kareivių. Žmonės su traktoriaus buvo apjuosę Savivaldybę, saugojo, kad išlaikytų savo rankose. Agresija čia, Šiauliuose, neprasiveržė, bet įtampos buvo daug.“
B.Šimkus prisimena, jog naktis į sausio 13-ąją liko nemiegota, o rytą spaustuvėje buvo nuspręsta ištįsai budėti.
„Laukėme, kad gali nutraukti ryšius ar elektros tiekimą. Žmonės be jokių kalbų dirbo, kad išleistų specialų laikraštį. Iki šiol jo egzempliorius saugau“.
Rusų laikraščiams išvežti „Titnagas“ pats samdydavo transportą: “Pakrauni tris tonas laikraščių, ir važiuoja į Maskvą vairuotojas drebėdamas, o jeigu kur ant sienos ar Maskvos prieigose sulaikys? Prie Maskvos žiedo, vadinamosios “kolcevaja doroga“( žiedo kelio, red.past), vietiniai perimdavo krovinį, nes su lietuviškais numeriais važiuoti į pačią Maskvą buvo rizikinga.“
Ar tų dienų lūkesčiai pasiteisino?
„Žinoma, pasiteisino, — sako B. Šimkus. — Tik tiek, kad valdžia pakliuvo ne į tas rankas. Ne tokia ji, kokios tikėjomės.“
Nors peržengėme iš vieno laikmečio į kitą, anot B. Šimkaus, nesikeičiame taip greitai. Tik technologijos gali keistis kas dešimtmetį.
„Viską padarys ateinanti karta, — mano B.Šimkus. — Mes ragavę sunkaus gyvenimo, kitaip į žiūrime į tai, kas aplink darosi — ir kritiškai, ir vis grežiojamės atgal. Į anūkus žiūriu — matau, kad jiems nereikia dairytis atgal, jie tos karčios praeities ir neturi. Mes, ką bedarytume, viską persukame per atminties skalę.“
B. Šimkaus svarsto, jog tai nėra blogai: „Žmogus geriausius pasiekimus padaro per savo patyrimą. Klaidos irgi tam tikras pažangos variklis. Aišku, jas reikia suprasti, pripažinti ir taisyti, tik tada iš jų bus nauda.“
Labiausiai vertinąs sąžiningumą, darbštumą ir nuoširdumą. Atstumiančios savybės — padlaižiavimas ir nesąžiningumas. Daug to padlaižiavimo buvę, kai valdžia rėmėsi žmonių baime, daug yra ir dabar.
Kas ta gera valdžia?
„Anksčiau visa valdžia buvo partijos komitete, — sako pašnekovas. — Net šūkis buvo “Partija — mūsų vairininkas“. Ji turėjo neribotą valdžią ir reikėjo su ja taikstytis. Buvo, kad “kviesdavosi ant kilimo“. Kartą suvėlavome atspausdinti keturis rajoninius laikraščius, tai jau buvo “ČP“ ( sovietiniu žargonu — učerezvučainoje položenije — nepaprasta padėtis, red past). Laikraštis laikomas pagrindiniu propagandos įrankiu, o čia nelaiku jį perskaitys žmogus kaime — tragedija“.
Dabartinė valdžia visai kas kita:„Užmirštame, kad ji yra — svarbu, kad netrukdytų dirbti ir gyventi. Bet daug kas atsidūrė privačiose rankose. Ir vėlgi — tas pats noras statyti tave į rėmus.“
B. Šimkus atsidūsta, kad „ponas Dievas dabar yra litas“, o žmogų ir toliau norima stumdyti, kaip pėstininką šachmatų lentoje.
Atpirkimo ožiais, jo nuomone, šiandien padaryti pensininkai: „Žmogus dirbo, sąžiningai užsidirbo pensiją, ir kas turi teisę ją dabar atimti? Mano akimis žiūrint, ne taip valdžia sprendžia savo problemas. Matematiškai pasižiūrėjo: tą nubrauksime, tą padarysime. Nė velnio, jie tos “Sodros“ neišgelbės. Negirdi tų balsų, kurie sako, kad užuot karpę pensijas ir socialines išmokas, padėtų verslą organizuoti. Ypač smulkų ir vidutinį. Nereikėtų tada verkti dėl biudžeto pajamų.“
„Niekaip nesutinku su tokia politika, — sako B. Šimkus. — Valdžia ieško būdų kaip pateisinti savo veiksmus, bet tai nesąžininga. Kartą jau turėjo pasimokyti, kada Konstitucinis Teismas pasakė, jog privalo grąžinti nubrauktas dirbančių pensininkų pensijas. Bet antrą kartą ant to grėblio lipa.“
SPRENDIMAS: Bernardas Šimkus mano, jog pensininkai padaryti atpirkimo ožiais: „Žmogus dirbo, sąžiningai užsidirbo pensiją, ir kas turi teisę ją dabar atimti? Ne taip valdžia sprendžia savo problemas.“
SPAUSTUVININKAS: Bernardas Šimkus trisdešimt dvejus metus dirbo spaustuvėje.
VADOVAI: Keturiasdešimtmetis Bernardas Šimkus (dešinėje) jau vadovavo „Titnago“ spaustuvei. Nuotraukoje su buvusiu “Titnago“ direktoriumi Viktoru Kiseliovu.
ISTORIJA: Prieš porą dešimtmečių laikraščio eilutės buvo renkamos rankomis, o spaudai parengtas puslapis svėrė 40— 45 kilogramus.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
„Titnago“ archyvo nuotr.