Naujausios
Išliko atmintyje
Vyresni biržiečiai gali atsiminti dažnai mieste koncertavusią dainininkę, tada įvardytą kaip Ireną Argustienę. Biržuose ji dainuodavo muzikos mokyklos salėje ir iki šiol atsimena puikius klausytojus, vaikus atvesdavusius mokytojus.
Biržų senelis
Tai buvo vaiskūs, šviesūs rudenys, rugienos
Čia tokie minkšti papieviai –
Lig Mažuikų lėktum basas.
Kokios skaidrios rasos. Dieve!
Dievulėli, kokios rasos! – rašė biržietis poetas Petras Zablockas.
Kasmet, atvažiuojant į Biržus, lankant pas protėvių vėles išėjusiuosius, p. Irenai menasi jos mylimas senelis Povilas Jakubėnas. Nagingas, smalsus žmogus. Antrasis pasaulinis karas nusinešė daug Jakubėnų giminės paslapčių. Irenai, kaip ir daugeliui tos, pirmosios pokario kartos palikuonių, niekas atvirai ir išsamiai nepasakojo visų sudėtingų gyvenimo peripetijų. Bijojo. Visų bijojo – ir miške besislapstančių, ir atvirai ginklais gąsdinančių. Dar vaikas Irena žinojo, kad nuo Šlepščių kaimo atklydusi kartu gyveno ir vaikus augino Baba Emilija. Patylomis minėdavo kažkokius gimines Buržuose, Rygoje, Amerikoje, vėliau Australijoje... Abu šie Jakubėnai Biržuose, Kudirkos 54-jame name išaugino du sūnus... iki karo.
Karas – ne tik mūšiai
Karas – skausmingais praradimais ženklintas procesas. Jam dar nepasibaigus abu Jakubėnų sūnus prarijo nežinia. Dabar senelis vaikščiojo savo šiltame delne stipriai laikydamas mažą dingusio Alberto dukrytės rankutę ir švelniai ją vadindavo kažkodėl Rūtele. Ji buvo jam laimės vaikas: ne tik švelnumo šaltinis, bet ir gyvenimo simbolis. Juk buvo išgelbėta iš bombarduojamo namo Kaune, taip ir nespėjusi pamatyti tėvo. Senasis Jakubėnas dabar jai buvo ir tėvas, ir visas pasaulis, vis atsakymai į nežinomybės klausimus. Inteligentiškas, labai tvarkingas. Knygelėse nuolat vesdavo kažin kokius gyvenimo užrašus, sąskaitas. Turėjo nagingas rankas. Mėgo meistrauti. Jo namų adresu iš Vokietijos keliaudavo siuntos su detalėmis šviestuvams. Senelis pats gamino labai gražius šviestuvus. Tie dideli jo „rankdarbiai“ vėliau kabėjo ir Kaune buvusiame mamos bute.
Žadinęs ankstyvąsias vaiko patirtis
Būdavo, eina plepėdami apie šį bei tą: inteligentiškas, kostiumuotas pagyvenęs žmogus ir maža putli, dideliu kaspinu papuošta mergytė. Užsuka pas senelio draugą, Irenos krikštatėvį laikrodininką. Išgeria kavos su citrele ir prie kuklios taurelės abu pakalba apie politiką, gyvenimiškas problemas. Klusnus vaikas, Irena dairosi po butą. Visada pastebi spindintį krištolo indą ar kokį kitą įmantresnį daiktą. Sako, krikštatėvis buvo labai turtingas, mieste populiarus, didžiavosi laikrodžių kolekcija.
Vaiko jausmų daigai stiprėjo pasąmonėje, kažkur sielos kampelyje, kur spietėsi ir patirtys. „Tiesioginė patirtis [...] nusėda į sąmonę kaip neišsenkamas jos turinys: ji pati svarbiausia vis naujų patirčių kontekstuose“, – rašė profesorė Viktorija Daujotytė. Ar rūpinamės mes savo vaikų patirčių kokybe? Ką jie girdi? Ką mato? Ar bendraujantys su jais pažadina mažųjų sąmonėje gerumo, kūrybingumo jausenas?
Pasišnekučiuodami Biržų gatvėmis
Senelis vaikaitei mėgdavo pasakoti miesto istorijas. Biržai prieškaryje nebuvo išpuoselėtas miestas. 1931 m. balandyje Geležinkelio gatvėje, ties p. Šerno namais su visu vežimu nusmego nuo geležinkelio stoties važiavęs arklys. Du važiavusieji žmonės puolė gelbėti arklio, bet ir jie iki pažastų sulindo į purvą. Išsikapstė iš Geležinkelio gatvės purvynų praradę batus.
Netoli evangelikų reformatų bažnyčios stovėjo dvi klebonijos: medinė, vadinama „Meškauskyne“ ir mūrinė, kurioje ilgai gyveno superintendanto dr. Povilo Jakubėno šeima. Pirmojo pasaulinio karo metu „Meškauskynėje“ šeimininkavo vokiečių administracija, o 1939 m. buvo įsikūrusios kunigų Aleksandro Balčiausko ir Fridricho Barnelio šeimos.
Apaščios link vedusi Basanavičiaus gatvė anksčiau vadinosi Tilto. Rinkos aikštės kampiniame mūriniame name buvo įsikūrusi J. Grigaliūno manufaktūros ir galanterijos krautuvė. Iki išsikeliant į naujai Kęstučio gatvėje pastatytus rūmus, čia veikė Žemės ūkio smulkaus kredito bankas. Dideliuose nuosavuose namuose muzikos instrumentų ir dviračių parduotuvę turėjo Jonas Kaufmanas.
Jono Kaufmano gyvenimo epopėja
Jonas Kaufmanas (1895–1979) – latvis. Į Lietuvą iš Barbelės atsikraustė dar jo tėvai valstiečiai Martynas (1862–1915) ir Elžbietos Bužer (1871–1923). Jonukas Biržuose užaugo, 1914 m. baigė rusišką pagrindinę mokyklą. Tėvui mirus motina su Jonu ir šešiomis jo seserimis nuo vokiečių pasitraukė į Vidzemę. Trejus metus dirbo žemę. Jonas iš caro armijos dėl prastos sveikatos greitai buvo paleistas. Vėl visi ūkininkauti grįžo į Lietuvą. Biržuose jų laukė paveldėtas tėvo namas. 1936 m. namą pasistatė Tilto gatvėje. Deja, karo metu sudegė. Taikos metais veikė parduotuvė. Ne tik parduodavo muzikos instrumentus, bet buvo gabus meistras ir juos taisė, pasitraukęs į Daniją juos net meistravo.
Biržuose gyveno Jono seserys Amalija Admanienė ir Zina Bergholcienė. Latvijoje – Alma Zubovska, Elza Goldberga, Irma Kalninia. 1926 metais Jonas vedė Raudonpamūšio ūkininkų Jono Kalėjo (1873–1948) ir Karolinos Berzinš Kalėjienės (1870–1935) dukrą Mėtą Ida Kalėjytę (1901–1996).
Jonas Kaufmanas Biržų visuomenėje buvo gerbiamas žmogus. 1938 metų spalio mėn. vykusiame teisme jis atstovavo Evangelikų liuteronų konsistorijai, buvo jos kasininku. 1931 m. jis pretendavo į Biržų miesto tarybą.
1945 metais J. Kaufmanas su žmona Mėta, dukterimis Stella (1928–1988, Anglijoje) ir Livija (g. 1935 m.) bei sūnumi Ringoldu (1930–1980) laivu „Urundi“ pasitraukė į Daniją. Gavo pilietybę, o vaikai ir vaikaičiai pabiro pasaulyje.
Dagilio aikštės įžymybės
Viena gatvelių vedė link Širvenos ežero, o dešiniau – takas vingiavo liepto per Apaščios upę kryptimi. Čia pat Dagilio aikštė, iki 1920-ųjų vadinta Aptiekos. Mat Jegermano namuose veikė „Baltoji aptieka“. Čia gyveno ir ligonius priimdavo apskrities daktaras Vladas Morkevičius (gal Markevičius – atsiminimuose raidės nubyra...). Pastato, istorinio jo rūsio statyba siejama su asmeniniu Jonušo Radvilos gydytoju Adomu Freitagu Torūniečiu (1608–1650). Aikštės pakraštyje stovėjo mūrinis A. Pručiansko namas – buvęs Žydų liaudies bankas.
Aikštės trečiajame name veikė Elenos Vaitiekūnienės Valstybinė degtinės parduotuvė, žmonių vadinama „monopolka“. Aikštės viduryje 19623 m. rugsėjo 2 d. buvo atidengtas Ninos Grodskajos sukurtas paminklas poetui Stanislovui Dagiliui (1843–1915). Susirinko daug garbingų svečių: valstybininkai, ministrai, biržiečiai Martynas ir Jonas Yčai, kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas, danų mokslininkas O. Benediksenas, dainininkas Kipras Petrauskas. Senelis pasakojo, kad žmonių atmintyje liko kaip viena didžiausių iškilmių Biržuose nuo Radvilų laikų.
Miestas meno mėgėjams
1927 m. Biržuose garsios teatro draugijos „Mūza“ spektakliai vykdavo Savanorių ugniagesių draugijos 1898–1901 metais pradėto statyti depo pastato antrajame aukšte. Čia Chackelis Hendleris atidarė kino teatrą „Odeon“. 1931 m. pristačius administracinį bloką su bokštu, pastatas prailgėjo ežero pusėn. Pristatytas prieangis, rūbinė, laiptinė į salę. Tai buvo mieliausiai lankoma senelio vieta. Povilas Jakubėnas mėgo pasakoti apie įspūdingus turgus. Mėgdavo praeiti Rinkos aikštės pakraščiu. Turgaus dienomis ratais, žiemą – rogėmis čia suvažiuodavo daug sodiečių. Stabtelėdavo prie katarinka šarmanka grojančio žmogaus su paukščiu ant pečių. Švenčių dienomis traukdavo į bažnyčią ar paklausyti atvykstančių koncertantų. Kartais piliakalnyje skambėdavo dūdų orkestro atliekamos melodijos. Pagrindinį taką po obelų šakomis puošė dailūs suoliukai. Pavasarį ant sėdinčiojo skrybėlės byrėdavo žiedlapiai, žavėjo nepamirštamas obuolių bumbsėjimas rudenį. Atšilus orams, piliakalnio priešpilnio dauboje veikė Hendlerio vasaros kino teatras. Lauko teniso aikštynuose miesto inteligentai laisvalaikį leido žaisdami.
1928 m. prie pilies griuvėsių buvo pastatyta dengta estrada – scena artistams, muzikantams, oratoriams.
Vaikystė greitai baigiasi
Irenos mama buvo patikėjusi vaiką seneliams. Babos vaišės – nenusakomo skanumo. Vaikystė buvo gardi ir babos blynais. Jau būdama paauglė, Kauno muzikos mokyklos mokinukė, vasaromis laukdavo kelionių į Biržus. Senelis skatino muzikuoti. Taip į Irenos vaikystę įžengė muzika, teatras. Šiandien Biržus menanti Irena Jakubėnaitė-Laurušienė – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje apdovanota garbingu medaliu, patvirtinančiu jos vaisingą darbą ugdant jaunus dainininkus.
Biržų kultūra Biržuose, Lietuvoje ir pasaulyje.
