Aš ir­gi taip no­rė­čiau...

Ge­gu­žį bus dve­ji me­tai, kai esu šau­nio­jo "Bir­žie­čių žo­džio" ko­lek­ty­vo da­lis. Di­džiuo­juo­si tuo. Vi­są tą lai­ką pri­si­de­du prie su­ga­din­tos re­dak­to­rės Edi­tos nuo­tai­kos dėl pa­sku­ti­nę die­ną at­siųs­tų dar­bų. Nors ir sten­giuo­si, man ki­taip ne­pa­vyks­ta. "Paė­mei in­ter­viu, tai iš kar­to ir pa­ra­šyk, kam tu lau­ki pa­sku­ti­nės die­nos", – kai pri­sta­tau dar­bą, ban­do "širs­ti" ge­ro­ji te­ta Edi­ta. Bet ji il­gai ne­pyks­ta. Re­dak­to­rė Edi­ta – ge­ra vir­ši­nin­kė. Nu­ri­mu­si, po ke­lių va­lan­dų at­siun­čia ži­nu­tę: "Pyk­tis šiek tiek at­lė­go. Straips­nis ge­ras". Aš vis­tiek jai pa­tin­ku. Net ir bū­da­ma to­kia pa­sku­ti­nia­die­nė.

Jau­ki ir sa­va at­mos­fe­ra re­dak­ci­jo­je, ypa­tin­gas ir šau­nus ko­lek­ty­vas. 75-erius me­tus skai­čiuo­jan­tis laik­raš­tis ki­to­mis są­ly­go­mis gal ir ne­bū­tų iš­gy­ve­nęs. Čia vis­kas tik­ra ir bran­du. Tei­sin­ga ir iš­di­du. Jo­kių pais­ta­lų ar ble­vyz­gų.

"Pa­ra­šyk kaž­ką ju­bi­lie­jaus pro­ga, kaip jau­niau­sia mū­sų dar­buo­to­ja", – pra­šo vir­ši­nin­kė Edi­ta. Pa­gal­vo­ju: tik­rai, aš čia dar vi­sai nau­ja, juk ki­ti šia­me laik­raš­ty­je dir­ba nuo pat jau­nys­tės. Aš ir­gi taip no­rė­siu... O kol kas, bū­ti jau­niau­sia – sma­gu. Gal to­dėl ir ne­bai­su dar­bą pa­si­lik­ti pa­sku­ti­nei die­nai...

P.S. Šį pa­mąs­ty­mą pa­ra­šiau va­kar. Bet re­dak­to­rė ne­su­py­ko. Bu­vo ir jos gim­ta­die­nis. "Bir­žie­čių žo­dis" ir vie­na iš il­giau­siai ja­me dir­ban­čių mo­te­rų gi­mė tą pa­tį mė­ne­sį. Su gim­ta­die­niu!