Naujausios
Prieš 15 metų, kai dukros Miglė ir Kamilė dar buvo mažos, prieš Kalėdas Jolanta pradėjo savo namus ir kiemą puošti šviečiančiomis girliandomis. Kasmet girliandų "parką" moteris atnaujina. Mat ant medžių sukabintų šviečiančių papuošimų palikti vasaroti negalima – jie įauga į medžio kamieną ir šakas. Kartą Jolanta beržą iš girliandos gniaužtų vadavo visą dieną ir nuo to karto pasimokė.
– Kol dukros buvo mažos, puošti namus buvo dar smagiau. Dabar tas smagumas vaikų ir artimųjų laukime: norisi kad namo grįžusios mergaitės pajustų tikrą šventę, – sako Jolanta.
Kai prieš Kalėdas draugai Jolantą kviečia į svečius ar papramogauti, ji jiems turi vieną atsakymą: užsiėmusi, nes karstosi po medžius. Suprask: savaitgaliai skirti girliandoms kabinti ant namo, medžių, terasos. Jolantai tai nesunku: rozetės seniai įrengtos kiekviename namo kampe. Tad į slidininko kombinezoną ir – ant kopėčių. Prieš Kalėdas Jolantos adresas aiškus ir be gatvės pavadinimo, ir be namo numerio: kelią rodo šviečiančios lemputės.
Jolanta šypsosi: nepuošti namų ji negali, nes jau dabar žmonės klausinėja, kada sužibės kiemas. Žmonės atvažiuoja, fotografuojasi. Jolanta net svarsto, ar nevertėtų savo kieme sugalvoti kokių nors užsiėmimų vaikams?
Jolanta puošia ir namų vidų. Iš pat vaikystės atsimena, kad jie, penki vaikai, visuomet puošdavo didelę eglę. Kasmet Jolantos eglė puošiasi vis kitais žaisliukais. Jaukumą sukuria daugybė žvakių ir žibintų.
– Esu romantikė, – šypsosi Jolanta.
Jau ne pirma diena Jolanta vakarais sėda dailinti imbierinių sausainių.
– Jau lapkričio pabaigoje prikepu įvairių formų imbierinių sausainių. Visą laiką jie būna sudėti ant stalo. Šalia – teptukai ir įvairių spalvų glaistai. Ir taip – nuo seno. Dukrų draugai ateidavo piešti ant sausainių, jiems labai patikdavo. Dabar į kompaniją kartais kviečiu draugus, o dar smagiau, kai atvažiuoja dukros ir piešiame visos kartu, – pasakoja Jolanta.
Sausainius, gražiai įpakuotus į celofaną, Jolanta dovanoja draugams ir artimiesiems. Voke siunčia Vokietijoje gyvenančiai sesei, draugams į kitus miestus.
Ant Jolantos Kalėdų stalo kasmet puikuojasi jos keptas tortas "Napoleonas" su spanguolių uogienės sluoksniu. O Kūčių tradicinis gardėsis – Kūčia.
Likus savaitei iki Kūčių, Jolanta daigina kviečius – kokias tris stiklines. Daigykloje kasdien keičia vandenį, kad daigai neįgautų rūgimo. Sudygusius kviečius supjausto ir sumaišo su įvairių rūšių riešutais. Galima dėti ir razinų, ir džiovintų spanguolių...Tuomet ištirpina puse stiklinės medaus ir juo užlieja riešutus ir daigintus kviečius. Skanumėlis, gražumėlis! Puikus, sveikuoliškas desertas ir stalo puošmena.
Kūčių į nedidelius Jolantos namus suvažiuoja visa šeima: tėveliai, brolio šeima, dukros...
– Nors vietos mažai, telpame visi. Kuo meiliau, tuo jaukiau. Pernai dukros grojo pianinu. Buvo labai smagu. Per Kūčias prie stalo sėdime labai ilgai. Kas nori, važiuoja į Piemenėlių Mišias, o aš pasilieku su tėveliais, nes jiems į bažnyčia nuvažiuoti per sunku. Mama pasakoja visokius prisiminimus ir istorijas. Kalėdų rytą vėl visi susirenkame prie stalo. Kepu antį arba kalėdinį kalakutą, – pasakoja Jolanta.
Ir apgailestauja, kad vis rečiau per Kalėdas ežerą ar upes padengia ledas, pakrantes nubarsto sniegas. Kaip būtų smagu Kalėdų dieną išsitraukti pačiūžas ir į čiuožyklą sukviesti draugus. Kaip anksčiau...