Imbierinių sausainių vakarai

As­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.
Praė­ju­sį penk­ta­die­nį na­mus su drau­gu Do­vy­du grį­žu­si Mig­lė kar­tu su ma­ma sė­do da­žy­ti sau­si­nių.
Jo­lan­tai Ku­bi­le­vi­čie­nei Ka­lė­dos – ypa­tin­ga šven­tė. Per Ka­lė­das jos kie­mas ir na­mas nu­švin­ta tūks­tan­čiais lem­pu­čių, o na­mai pa­kvim­pa im­bie­ri­niais sau­sai­niais.Ypač Jo­lan­tai ža­vus pa­si­ruo­ši­mo Ka­lė­doms lai­kas. Mo­te­ris juo­kau­ja: ji tuo­met kars­to­si po me­džius ir da­žo im­bie­ri­nius sau­sai­nius, ku­riuos to­li gy­ve­nan­tys ar­ti­mie­ji ir drau­gai gau­na pa­štu šven­ti­nia­me vo­ke.
As­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.
Sau­sai­niai – do­va­noms.

Prieš 15 me­tų, kai duk­ros Mig­lė ir Ka­mi­lė dar bu­vo ma­žos, prieš Ka­lė­das Jo­lan­ta pra­dė­jo sa­vo na­mus ir kie­mą puoš­ti švie­čian­čio­mis gir­lian­do­mis. Kas­met gir­lian­dų "par­ką" mo­te­ris at­nau­ji­na. Mat ant me­džių su­ka­bin­tų švie­čian­čių pa­puo­ši­mų pa­lik­ti va­sa­ro­ti ne­ga­li­ma – jie įau­ga į me­džio ka­mie­ną ir ša­kas. Kar­tą Jo­lan­ta ber­žą iš gir­lian­dos gniauž­tų va­da­vo vi­są die­ną ir nuo to kar­to pa­si­mo­kė.

– Kol duk­ros bu­vo ma­žos, puoš­ti na­mus bu­vo dar sma­giau. Da­bar tas sma­gu­mas vai­kų ir ar­ti­mų­jų lau­ki­me: no­ri­si kad na­mo grį­žu­sios mer­gai­tės pa­jus­tų tik­rą šven­tę, – sa­ko Jo­lan­ta.

Kai prieš Ka­lė­das drau­gai Jo­lan­tą kvie­čia į sve­čius ar pa­pra­mo­gau­ti, ji jiems tu­ri vie­ną at­sa­ky­mą: už­siė­mu­si, nes kars­to­si po me­džius. Sup­rask: sa­vait­ga­liai skir­ti gir­lian­doms ka­bin­ti ant na­mo, me­džių, te­ra­sos. Jo­lan­tai tai ne­sun­ku: ro­ze­tės se­niai įreng­tos kiek­vie­na­me na­mo kam­pe. Tad į sli­di­nin­ko kom­bi­ne­zo­ną ir – ant ko­pė­čių. Prieš Ka­lė­das Jo­lan­tos ad­re­sas aiš­kus ir be gat­vės pa­va­di­ni­mo, ir be na­mo nu­me­rio: ke­lią ro­do švie­čian­čios lem­pu­tės.

Jo­lan­ta šyp­so­si: ne­puoš­ti na­mų ji ne­ga­li, nes jau da­bar žmo­nės klau­si­nė­ja, ka­da su­ži­bės kie­mas. Žmo­nės at­va­žiuo­ja, fo­tog­ra­fuo­ja­si. Jo­lan­ta net svars­to, ar ne­ver­tė­tų sa­vo kie­me su­gal­vo­ti ko­kių nors už­siė­mi­mų vai­kams?

Jo­lan­ta puo­šia ir na­mų vi­dų. Iš pat vai­kys­tės at­si­me­na, kad jie, pen­ki vai­kai, vi­suo­met puoš­da­vo di­de­lę eg­lę. Kas­met Jo­lan­tos eg­lė puo­šia­si vis ki­tais žais­liu­kais. Jau­ku­mą su­ku­ria dau­gy­bė žva­kių ir ži­bin­tų.

– Esu ro­man­ti­kė, – šyp­so­si Jo­lan­ta.

Jau ne pir­ma die­na Jo­lan­ta va­ka­rais sė­da dai­lin­ti im­bie­ri­nių sau­sai­nių.

– Jau lapk­ri­čio pa­bai­go­je pri­ke­pu įvai­rių for­mų im­bie­ri­nių sau­sai­nių. Vi­są lai­ką jie bū­na su­dė­ti ant sta­lo. Ša­lia – tep­tu­kai ir įvai­rių spal­vų glais­tai. Ir taip – nuo se­no. Duk­rų drau­gai atei­da­vo pieš­ti ant sau­sai­nių, jiems la­bai pa­tik­da­vo. Da­bar į kom­pa­ni­ją kar­tais kvie­čiu drau­gus, o dar sma­giau, kai at­va­žiuo­ja duk­ros ir pie­šia­me vi­sos kar­tu, – pa­sa­ko­ja Jo­lan­ta.

Sau­sai­nius, gra­žiai įpa­kuo­tus į ce­lo­fa­ną, Jo­lan­ta do­va­no­ja drau­gams ir ar­ti­mie­siems. Vo­ke siun­čia Vo­kie­ti­jo­je gy­ve­nan­čiai se­sei, drau­gams į ki­tus mies­tus.

Ant Jo­lan­tos Ka­lė­dų sta­lo kas­met pui­kuo­ja­si jos kep­tas tor­tas "Na­po­leo­nas" su span­guo­lių uo­gie­nės sluoks­niu. O Kū­čių tra­di­ci­nis gar­dė­sis – Kū­čia.

Li­kus sa­vai­tei iki Kū­čių, Jo­lan­ta dai­gi­na kvie­čius – ko­kias tris stik­li­nes. Dai­gyk­lo­je kas­dien kei­čia van­de­nį, kad dai­gai neį­gau­tų rū­gi­mo. Su­dy­gu­sius kvie­čius su­pjaus­to ir su­mai­šo su įvai­rių rū­šių rie­šu­tais. Ga­li­ma dė­ti ir ra­zi­nų, ir džio­vin­tų span­guo­lių...Tuo­met iš­tir­pi­na pu­se stik­li­nės me­daus ir juo už­lie­ja rie­šu­tus ir dai­gin­tus kvie­čius. Ska­nu­mė­lis, gra­žu­mė­lis! Pui­kus, svei­kuo­liš­kas de­ser­tas ir sta­lo puoš­me­na.

Kū­čių į ne­di­de­lius Jo­lan­tos na­mus su­va­žiuo­ja vi­sa šei­ma: tė­ve­liai, bro­lio šei­ma, duk­ros...

– Nors vie­tos ma­žai, tel­pa­me vi­si. Kuo mei­liau, tuo jau­kiau. Per­nai duk­ros gro­jo pia­ni­nu. Bu­vo la­bai sma­gu. Per Kū­čias prie sta­lo sė­di­me la­bai il­gai. Kas no­ri, va­žiuo­ja į Pie­me­nė­lių Mi­šias, o aš pa­si­lie­ku su tė­ve­liais, nes jiems į baž­ny­čia nu­va­žiuo­ti per sun­ku. Ma­ma pa­sa­ko­ja vi­so­kius pri­si­mi­ni­mus ir is­to­ri­jas. Ka­lė­dų ry­tą vėl vi­si su­si­ren­ka­me prie sta­lo. Ke­pu an­tį ar­ba ka­lė­di­nį ka­la­ku­tą, – pa­sa­ko­ja Jo­lan­ta.

Ir ap­gai­les­tau­ja, kad vis re­čiau per Ka­lė­das eže­rą ar upes pa­den­gia le­das, pa­kran­tes nu­bars­to snie­gas. Kaip bū­tų sma­gu Ka­lė­dų die­ną iš­si­trauk­ti pa­čiū­žas ir į čiuo­žyk­lą su­kvies­ti drau­gus. Kaip anks­čiau...