Gyviesiems kapų nėra, todėl tenka pakilti iš bedugnės

Žanetos Katkūnaitės nuotr.
Nausėdžių kaimo gyventoja Zina Laurišonienė pripažino, kad išgyvenimų pilnas gyvenimas buvo ties praraja.
Kur gauti jėgų pakilti iš bedugnės, kurioje atsiduri, kai amžinybėn iškeliauja patys artimiausi žmonės? Kaip įsimylėti gyvenimą iš naujo? Nausėdžių kaimo gyventoja Zina Laurišonienė sukaupė visas jėgas – atsisakė slogių minčių, kad galėtų gyventi.

Iš Nausėdžių kilusi Zina nuo vaikystės buvo niekuo neišsiskirianti iš kitų. Dviejų vaikų šeimoje augusi, ji dar būdama maža suprato, kad yra engiama. „Buvome pasiskirstę – man artimesnis būdavo tėtis, broliui Jonui – mama. Abu buvome gimę balandį, bet mus  skyrė treji metai. Žinoma, gal tik man atrodydavo, kad buvau nemylima, tačiau skirtumą jaučiau. Nebuvo viskas taip, kaip turėtų būti“,- įsitikinusi moteris. Nepaisant situacijos namuose, vaikų išskyrimų, santykiai su broliu buvo labai geri. „Mes niekur neidavome vienas be kito. Nežinau, kaip mums pavyko surasti ryšį, tačiau tikrai buvome neišskiriami. Su Jonu eidavome ir į šokius. Tiesa, visada grįždavome namo kartu. Nes jei jis grįždavo pirmas – man tekdavo atkentėti. Vieną kartą buvo taip, kad grįžome septintą valandą ryto. Mama iš už nugaros užsimojo man su grėbliu, bet brolis pačiupo ir pasakė, kad to daugiau nebūtų. Nuo tos akimirkos, manau, kad kažkas mūsų namuose pasikeitė“,- pasakojo Zina.

Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/