Naujausios
Meilę gėlėms atsinešė gimdama
„Meilė gėlėms atėjo su giminės genais“, – šypsosi Enrika Žižienė ir meiliai nužvelgia savo svetainės kampą, kuriame klesti keliasdešimt įvairiausių gėlių, o pačiame kampe puikuojasi banano medis, kadaise visai mažutis atvežtas brolio. Moteris iškart mintimis nusikelia į vaikystę ir prisimena, kaip jos močiutė, mamytės mama Elžbieta Visockienė, rūpinosi dideliu darželiu, kaip daigais daigeliais dalinosi su kaimynėmis. Tuomet Enrikai šiek tiek labiau nei gėlės rūpėjo senelio dirbtuvės. Močiutei laistyti žolynus suskubdavo padėti mergaitės brolis.
Bet niekur nedingo ir giminės moterų genai. Jų nenugalėjo dirbtuvių įdomumai. Įvairiaspalviai žiedai Enriką viliojo kažkokia neapibūdinama jėga. Dar visai mažytė ji jautė, kad gėlės gali nudžiuginti ir sykį mamai parnešė visus darželio žiedus... Tuomet iš visų aplinkinių žvilgsnių suprato – padarė kažką ne taip. Gėlynais rūpinosi ir mergaitės mama, kirdoniškė Angelė Visockaitė Visockienė. Mažoje Enrikos širdelėje krebždėte krebždėjo noras neatsilikti nuo močiutės ir mamos. Ir kartą mergytė įsitaisė savo darželį... smėlio dėžėje. Augalai rikiavosi ir pagal tėtį – agronomijos studijas baigusį kolūkio pirmininką Bronių Visocką, ir pagal mamytę Angelę. Vienoje eilutėje žydėjo bulvės, kitoje – pievų gėlės.
Vėliau į gyvenimo ratą Enriką įsuko mokslai ir šeima. Kurį laiką tik meiliai nužvelgdavo mamos darželio grožybes. Pasak Enrikos Žižienės, didysis susidomėjimas augalais grįžo prieš dvidešimt metų, kai pradėjo gyventi savarankiškai, atskirai nuo tėvelių. Tada jauna moteris ėmė pirktis gėlių, jas sodinti, dauginti. Tiesiog buvo įdomu, gera matyti, kaip šios prigyja. Nė pati nepajuto, kaip vazonai vazonėliai užkariavo visus namų kampus.
Gėlės – kaip vaikai
Likimas taip sudėliojo, kad Enrika su šeima grįžo iš Panevėžio į Biržus, į tėvų namus. Didelėje sodyboje pratęsė mamos tradiciją – puoselėti įvairiausius augaliukus. Lauke dažno praeivio akį vasarą traukia „pinavijų pakilimo takas“, kambaryje už akių užkliūva dideliausias banano medis. Šiltųjų kraštų augalas jau nebetelpa, remiasi į lubas, todėl įsigudrino pasilenkti ir augti į plotį. Jį supa bene šešiasdešimt įvairiausių kitų grožybių. Lapus tiesia lauramedis, šakojasi vadinamasis pinigų medis, pavasarį džiugina dešimties amarilių žiedai, puikuojasi kavamedis ir kokosas, citrinžolė, papartis, klivija, alyvmedis, ananasas, septyniolika orchidėjų. O kur dar „visa plantacija“ kaktusų... Teiraujuosi, ar kuris nors medelis nudžiugino vaisiais. Enrika patvirtina, jog už rūpestį atsidėkojo ananasas, vaisiai buvę labai gardūs. Bananui pristigę šilumos...
Su gėlėmis Enrika kasdien „pabendrauja“ – jas apeina, apžiūri, paglosto, pakalbina. Jei kuri ima džiūti, iškelia jai sąlygą: „Arba miršti, arba gyveni, nes išmesiu“. Sako, jog gėlė iškart reaguoja – šoka augti.
Enrika moka priglausti tas gėles, kurios jau parduotuvėje atrodo suvargusios. Šios atsidėkoja žiedais. Virtuvėje klesti pelargonija, kuri maximoje buvo mažytė ir visai suvargusi. „Gėlės – kaip ir vaikai, jomis reikia rūpintis, jas reikia mylėti“, – tvirtina E. Žižienė.
Enrika sako, jog meilę gėlėms iš jos ir kitų giminės moterų matyt bus paveldėjusi viena iš trijų jos dukterų – septynmetė Aurėja. Dar Enrika prisipažįsta, jog paslapčia pasvajojanti apie savo gėlių parduotuvę... Bet pagalvojusi, jog ji nesanti meniškos sielos (nemokėtų surišti puokščių), šį norą nustumianti kuo toliau nuo savęs. Juolab, kad ir tų svajonių daug, yra kur kas stipresnių nei gėlės...
Stipriausiai traukia medicina
Šiuo metu Enrika Žižienė dirba Biržų rajono savivaldybės Archyvų skyriuje. Ji – vyriausioji archyvarė. Darbas patinka. Jį gavo laimėjusi konkursą, kai grįžo iš Panevėžio, kad pasirūpintų savo pasiligojusiais tėveliais. Enrika yra baigusi KTU Vadybos ir administravimo fakultetą. Ji galėtų užimti įvairias pareigas, bet ilgai diskutuoti šia tema nėra linkusi, nes širdyje giliai pasislėpusi tupi kita svajonė, kuri niekur moters nepalieka. Žurnalistinio smalsumo vedama teiraujuosi, kas tai galėtų būti? Paaiškėja, jog vyriausioji archyvarė, trijų dukrų mama ir dideliausio gėlyno puoselėtoja yra baigusi Panevėžio A. Domaševičiaus medicinos mokyklą ir turi medicinos seselės (dabar slaugytojos) išsilavinimą. Moteris pasakoja, jog grįžusi po studijų į Biržus iš vyriausiojo gydytojo ji išgirdo, jog medicinos seselių čia nereikia. Teko rinktis kitą kelią, kokį tuo metu Biržuose buvo galima rasti.
Enrika prisipažįsta, jog medicina ją traukė nuo pat vaikystės, todėl tuomet adatų dūrius pajuto visi mergaitės pliušiniai žaisliukai. Daugkartiniai švirkštai ir vanduo tam puikiai pasitarnavo. Mama nespėdavo džiovinti žaislų. Jau būdama keturiolikos Enrika, tėvelio pamokyta, leido vaistus artimiesiems.
E. Žižienė sako esanti tėčiui dėkinga ir už kitas pamokas. Jis išmokė vairuoti, išaiškino, kaip elgtis su šautuvu, išmokė nudirti kiškio, šerno ar stirnos kailį, išmėsinėti žvėris, gaminti sudėtingus patiekalus (jis buvo gurmanas) bei kitų praktiškų dalykų.
Tačiau, kad ir ką bedarytų, kad ir kur bebūtų, Enrikai stipriausiu potraukiu liko noras padėti kitam žmogui, paguosti sergantį, jį pašnekinti, apklostyti, jam nusišypsoti. Net dukros mamai sako, kad ji ne tokia kaip kiti žmonės. Enrika tvirtina, jog yra tik du dalykai, kurie jai teikia ramybę ir vidinį pasitenkinimą. Tai – gėlės ir galimybė padėti sergančiam, kas jis bebūtų; ar mažas kūdikėlis, ar garbingų metų sulaukęs senolis, ar į gatvę išmestas gyvūnėlis. Enrika viliasi, kad ateis diena, kai jos prireiks kokiame nors Biržų ligoninės skyriuje... Ir tada išsipildys didžioji Enrikos svajonė, vis dūmojama sėdint po didžiuoju banano medžiu.
