Naujausios
Medicinos studijos
M. Stonys 1949 metais perkeliamas į Ekibaztūzo lagerį šiaurinėje Kazachstano Pavlodaro srities dalyje. Čia jis, paskirtas į lagerio ligoninę, randa ne tik vokiškų trofėjinių medikamentų, bet ir visą biblioteką vokiškos medicininės literatūros, tad prasidėjo savarankiškos studijos.
Po jų paskirtas lagerio gydytoju, M.Stonys jau galėjo teikti kvalifikuotą pagalbą ne tik kaliniams, bet ir kariškiams bei jų šeimų nariams. Pavlodaro srityje gyveno gausi dar XIX amžiuje įsikūrusi vokiečių kolonistų bendruomenė, kurios nariai, nepaisant Stalino represijų, užėmė daug svarbių gamybininkų pareigų, nes buvo gabūs, pareigingi darbuotojai.
Galėdamas susitikti su jais kunigas – gydytojas daug padėjo sergantiems, badaujantiems lagerio kaliniams. Dauguma čia gyvenusių vokiečių buvo bavarai, katalikai, o visi kunigai, Vokietijai 1941 metais užpuolus Sovietų Sąjungą, tapo Stalino represijų aukomis, tad lietuvis kunigas, laisvai kalbantis vokiškai, jiems atrodė kaip Dievo dovana.
„Pesčialang“ lageris
Nepaisant to, kad M. Stonys ir turėjo daugiau laisvės negu paprastas kalinys, tačiau jis ir toliau gyveno kaip katorgininkas ir ne kartą už nusižengimus teko paragauti karcerio, sulaukti grasinimų Karo tribunolu.
Praleidęs septynerius metus Eskibaztūzo lageryje, jau mirus Josifui Stalinui, M. Stonys 1954 metų pavasarį perkeliamas į gretimos Karagandos srities lagerį „Pesčianlag“.
Karagandoje jis sutinka daug lietuvių kalinių ir tremtinių. „Pesčianlago“ lageriuose 1952 metais vyko kalinių sukilimai, kurie buvo žiauriai numalšinti, bet sąlygos kaliniams, ypač po J. Stalino mirties 1953 metais, tapo lengvesnės.
Į laisvę išėję kaliniai lietuviai per M. Stonį visokeriopai padėdavo likusiems už spygliuotų tvorų. 1954 metais, tuoj po šv. Kalėdų, kunigas paleidžiamas į laisvę, t.y. tremtį.
Savanoriškai lieka tremtyje
Jam leidžiama apsigyventi Karagandoje ir jis paskiriamas į vietos Sveikatos „upravleniją“(valdybą) gydytoju. Kiek leidžia sąlygos, lietuvius, vokiečius, Vakarų Ukrainos tremtinius buria į katalikišką bendruomenę, slaptai aukoja šv. Mišias, krikštija vaikus, net priima santuokos įžadus. Taip pat garsėja ir kaip labai geras gydytojas – pas ligonius skraidinamas net su sraigtasparniu.
Iš tremties už nuopelnus dirbant sveikatos apsaugoje paleidžiamas anksčiau laiko –1956 metų birželio 19 dieną. Kaip jis prisimindavo, kada gavo pažymėjimą, jog yra laisvas ir gali grįžti į Tėvynę, atvažiavo lietuvis tremtinys ir paprašė priimti paskutinę išpažintį iš jo mirštančio tėvo. Išklausęs jo, suprato, kad dar ne laikas grįžti į namus, nes jis labiau reikalingas čia esantiems kaliniams ir tremtiniams.
Šešerius metus drąsina netekusius vilties
Už santaupas M. Stonys nuperka buvusį darbininkų baraką, kurį perstato ir įrengia bažnyčią netoli Karagandos. Čia jis tampa misionieriumi savo pastatytoje bažnytėlėje, kurioje, pasirinkęs savanorišką tremtį, tarnauja dar beveik šešerius metus.
Nors atidžiai sekamas KGB darbuotojų, M. Stonys sugeba palaikyti ne tik krikščionišką dvasią tarp lietuvių tremtinių, bet ir lietuvišką patriotizmą. Šimtai pakrikštytų, sutuoktų, palydėtų Anapilin lietuvių, lenkų, vokiečių, ukrainiečių buvo, anot paties kunigo, tikrojo Pašaukimo įsikūnijimas.
Visgi, pablogėjus sveikatai (kamuoja sužeistos kojos skausmai), M. Stonys 1961 metais nutaria grįžti į Lietuvą, į gimtąjį Anykščių kraštą.
Ramybę atranda Suoste
Paskirtas Debeikių parapijos klebonu, greitu laiku sulaukia Anykščių KGB viršininko V. Čikeliovo vizito. Tas iš karto užsipuolė – “tu ką, gydytojas, geras specialistas, sumanei čia kunigauti, gydyk žmones, o ne jiems apie dievą aiškink”.
M. Stonys gynėsi, kad jis joks gydytojas, o tiktai kunigas, bet V. Čikeliovas mosavo iš Kazachstano gauta politkalinio ir tremtinio byla, kurioje nurodyta, jog M. Stonys dirbo gydytoju, net užėmė vadovaujamas pareigas.
Gana ilgą laiką teko ir pačiam važinėti aiškintis į KGB skyrių, ir nekviestus svečius priiminėti. Neilgai tarnavęs Debeikių, vėliau to paties rajono Svėdasų parapijose, Rokiškio rajono Salų bažnyčioje, M. Stonys 1966 metais atkeliamas į visai šalia Biržų krašto esančią Gulbinėnų parapiją, o nuo 1974 metų jis iki pat mirties savo likimą vėl susieja jau tiesiogiai su Biržais – paskiriamas Suosto klebonu.
Šioje paribio su Latvija bažnytėlėje kunigas randa sielos ramybę, nors dar energijos kupinas jis buria parapijos žmones, artimai bendrauja su Skaistkalnės, Barbelės katalikų kunigais, dažnas svečias pas reformatų liuteronų šventikus (daug reiškia vokiška kalba ir senos tremties pažintys).
Dovana – raudonas „Ford“
Nepriklausomybės metais M. Stonį susiranda jo buvę mokslo draugai Vokietijoje, atsiliepia lagerio ir tremties bičiuliai. Nors bet kokios pagalbos atsisako, tačiau visada mėgęs greitai važinėti, neatsisako puikios dovanos – raudono „Ford“ automobilio, su kuriuo ir savo parapijietes ir parapijiečius su vėjeliu bažnyčion atsigabendavo. Matydamas, kad seniems žmonėms sunku pasiekti Suostą, įrengė koplyčią Žvejotgaloje.
Visada daug skaitė ne tik teologinę literatūrą, bet grožinę, ypač mėgo vokiškąją originalo kalba. Neišsipildė paskutinė svajonė – iš naujo išleisti papildytą savo maldų knygą „Marijos rožių vainikas: Dievo Motinos dorybės. Labiausiai tinka gegužės ir spalio mėn.“, išspausdintą 1938 metais .
***
P. S. Paskutinį kartą susitikti su kunigu Mykolu Stoniu teko 1999 metais, prieš šv. Kalėdas, atidaviau jam nuotraukas iš renginio, skirto Biržų krašto partizanams.
M. Stonys tų metų lapkričio mėnesį Šilėnų kapinėse pašventino kryžių ant partizano Petro Grabužio kapo. Kupinas vidinės energijos, alsuojantis dvasingumu, nepaisant sunkių, ilgų išgyventų metų, ligos, išliko iki paskutiniųjų savo gyvenimo dienų.
Visada išliks atmintyje dviejų neeilinių kunigų susitikimai: Mykolo Stonio ir Antano Balaišio, atgulusio Amžinojo poilsio Pabiržės bažnyčios šventoriuje. Pirmasis pastatė bažnyčią tolimame Kazachstane, antrasis – čia netoliese – Saločiuose. Beveik tuo pačiu laiku, prie tos pačios sovietų valdžios, tik kelių tūkstančių kilometrų atstumu viena nuo kitos.
Apie kunigą M. Stonį dar teks rašyti, nes karantino sąlygos sutrukdė surinkti išsimėčiusius dokumentinius liudijimus apie šią neeilinę asmenybę.
Generolas Kazys Ladyga – viena pirmųjų sovietų okupantų aukų
Rašant apie kunigą Mykolą Stonį, aštuonetą metų tarnavusiį Gulbinėnų parapijoje, prieš akis iš karto iškyla garbaus biržiečio, gimusio Iškonių kaime, generolo Kazimiero Ladygos atminimo vaizdinys. Nepriklausomybės kovų veteranas, vadovavęs daugeliui kautynių su bolševikais, bermontininkais, lenkais. Tai vienas pirmųjų biržiečių, nukentėjusių nuo sovietinių okupantų.
Suimtas 1940 metų rugpjūčio mėnesį, kaip vienas pavojingiausių sovietų valdžios priešininkų, nors daugiau kaip dešimt metų jau gyveno civilį gyvenimą, ūkininkavo įsigytame Gulbinėnų dvare. Pagrindinis kaltinimas — dalyvavimas 1926 m. gruodžio perversme. 1941 metais nuteistas ir sušaudytas. Jis — vienas iš įrodymų, kokiais metodais „taikiai“ Lietuvą inkorporavo į savo sudėtį stalininė Sovietų Sąjunga. Biržų kraštas 1941 neteko dešimčių šviesuolių, ypač daug buvo ištremta ir Sibire, Rusijos šiaurėje, žuvo biržiečių mokytojų.
Dabar tradiciškai į Gulbinėnų dvarą užsuka naktinių žygių, skirtų žuvusiems Biržų patizanams prisiminti, Leliškiai — Gerkiškės dalyviai.
