Naujausios
Gricevičių dinastija
Antano Gricevičiaus saldainių fabrikas „Rūta“, po trejų metų švęsiantis šimtmečio jubiliejų, ko gero, yra vienintelis fabrikas Lietuvoje, kurį po istorinės pertraukos susigrąžino ir valdo fabriko įkūrėjo palikuonys.
O garsiausias Šiaulių konditeris, „Rūtos“ įkūrėjas Antanas Gricevičius, tiksliau, jo portretas, kabo ant sienos fabriko pasitarimų kambaryje ir, regis, viską stebi, kontroliuoja, įpareigoja, o gal ir padeda.
Šis pasakojimas apie fabrikantų Gricevičių dinastiją, apie Antanų plejadą ir karo išblaškytus likimus.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Antanai Gricevičiai
Kuklus dviejų kambarių butas Kaune, netoli Neries. Mus pasitinka fabriko įkūrėjo Antano Gricevičiaus sūnus 86-erių Antanas Gricevičius.
Vilkintis elegantiška eilute su liemene, skubinasi padėti nusivilkti paltą. Nuo vaikystės išmoktų gerų manierų ir džentelmeniškumo nesulaužė nei lageris, nei 15 tremties Sibire metų.
Prisimenu, kai iš pono Antano ėmiau interviu prieš gerą dešimtmetį, jis į redakciją atėjo, nešinas gėlėmis ir saldainių dėžute. Ir dabar ant stalo padėti marmeladiniai ir šokoladiniai „Rūtos“ saldainiai.
Už Antano Gricevičiaus nugaros, specialiai iš Marijampolės atvykęs jo sūnus, fabriko įkūrėjo anūkas, taip pat Antanas Gricevičius. Gaila, tąkart nebuvo šio sūnaus Antano Gricevičiaus, kuris Kaune kremta karybos mokslus (tęsia kitos šakos tradiciją — mat jo senelis iš motinos pusės — Aleksandras Ignatavičius — buvo nepriklausomos Lietuvos karininkas).
Šeimoje, kaip vėliau mums išdavė jauniausia Gricevičiūtė, dirbanti „Rūtoje“ (apie tai vėliau), yra toks sąlyginis kodas: Antanas, Antanėlis ir Antaniukas. Net neabejojama, kad, jei Antaniukas susilauks sūnaus, būtinai jį pavadins Antanu, mat tokia esanti giminės tradicija.
Kiek žinoma iš dokumentų, tokios tradicijos jau laikosi mažiausiai šešios kartos, o šiuo metu žinomas bajorų Gricevičių medis siekia XVII amžių.
Tirpstantys prisiminimai
Šįkart Antanas Gricevičius jau silpnesnis, nei prieš dešimtmetį, tačiau gyvena bute vienas, žinoma, dažnai aplankomas šeimos, eina pasivaikščioti ir žiūri televizorių.
Apie savo tėvą ir gyvenimą Šiauliuose prisimena vis mažiau. Tiek, kad į fabriką eidavo, kol buvo mažas, vėliau, paaugęs, varžydavosi jį apstodavusių mergaičių, fabriko darbininkių.
Gyveno tada dar išlikusiame name, fabriko teritorijoje, eidavo į gretimai esančią berniukų gimnaziją ir labai bijodavęs nusižengti, kad tėvas neateitų.
„Mamos tai visai neklausydavau, — juokiasi, — o tėvo žodis buvo šventas. Mano tėvas savo tėvo klausė, ir aš savo klausiau“.
Prisimena tėvo įsigytą ūkį Aukštelkėje, tuoj už kapinių. Dar ir dabar likusi daržinė ir apmūrytas namas.
„Matyt, diedukas galvojo augint uogas ar obuolius saviems reikalams, žaliavoms panaudoti“, — paaiškina jaunesnysis Gricevičius.
Tame ūkyje ir buvo fabriko įkūrėjas Antanas Gricevičius, kai NKVD-istai 1941-aisiais iš Šiaulių į Sibirą išvežė jo žmoną Juzefą ir jauniausiąjį sūnų Antaną, kuriam tada buvo septyniolika.
„Yra Sibiro nuotraukos, jei jums įdomu“
„Kad išveš nesitikėjom, žmonės dar buvo neįpratę prie to, nesislėpdavo, — pasakoja ponas Antanas — Ten nusipirkom karvę ir gyvenom. Ir visai ne taip jau blogai...O yra Sibiro nuotraukos, jei jums įdomu, Altajaus kraštas...“
Matyti, kad ponui Antanui miela vartyti tas Sibiro nuotraukas, nes ten palikta jaunystė, sutikta meilė Laima Ignatavičiūtė, tapusi jo žmona. Daug nuotraukų, kur jie dviese, stovintys, susėdę ant žolės, arba bučiuojasi.
Tačiau iš pradžių nebuvo jau taip Sibire gerai, kad jiedu su motina 1949-taisiais susiruošė bėgti. Tai buvo drąsus žingsnis anais laikais.
Pabėgti abiems pavyko, sūnus dar spėjo pamatyti tėvą prieš pat jo mirtį, tačiau laidotuvėse nedalyvavo. Bėglį išdavė, ir apie tėvo mirtį jis sužinojo, sėdėdamas Šiaulių kalėjime. Tai buvo per 1949-ųjų Kalėdas.
Atsėdėjęs, Antanas Gricevičius vėl buvo ištremtas į Sibirą. Senosios Gricevičienės jau nebejudino, o gal dėl garbaus amžiaus nebeieškojo.
Antrą sykį į Lietuvą grįžo 1956-aisiais, čia jo laukė tik motina. Sesuo Marija buvo emigravusi į Vokietiją, kita sesuo Janina ir brolis Vladas — pasitraukę į Ameriką. Senoji Gricevičienė mirė 1970 metais, sulaukusi 89-erių, paskutinius dvejus metus praleidusi pas sūnų, Kaune.
Išblaškyti likimai
Jaunesnysis Antanas Gricevičius vaikystėje apie savo senelį negirdėjo, tais laikais tokius dalykus slėpė. „Močiutė apie kažkokį fabriką pasakodavo, o mama sakydavo: aj, nežinau, ką čia senas žmogus sugalvoja“. Tik kai 1975-aisiais iš Vokietijos atvažiavo tėvo sesuo Marija Gricevičiūtė — Vachau, ji daug ką pasakojo, ir kad jos tėvas, mano senelis, iš bajorų kilęs, ir kad fabriką turėjęs, tik prigrasino niekam neišsitarti“, — pasakoja ponas Antanas.
Jis ir neišsitarė. „Aš nesu toks, kad sureikšminčiau, yra ir yra, ir viskas...“, — paaiškina.
Ar nekilo noras dalyvauti tame versle, kai prasidėjo fabriko grąžinimo savininkams procesas?
„Tada gyvenom Marijampolėje, buvo maži vaikai, nebuvo galimybių“, — paaiškina, tačiau prisipažįsta — smagu, kad jauniausioji dukra Sigutė dirba prosenelio fabrike.
Kita Antano Gricevičiaus anūkė, sūnaus Vlado dukra Irena Gražina Gricevičiūtė — Valuntienė, ir savo senelį, ir tėvą sako prisimenanti kaip per miglą: „Mes tada gyvenome Kaune, senelis retkarčiais atvažiuodavo iš Šiaulių ir, atsimenu, kaip virtuvėlėje virdavo saldainius, matyt, karvutes“.
Sūnaus Vlado šeimos istorija irgi labai sudėtinga. Vladas buvo chemikas, iki karo dirbo ginklų pramonėje, tad buvo akivaizdu, kad turėjo pasitraukti į Vakarus, palikęs žmoną ir dvi dukra: ketverių metukų Ireną Gražiną ir vos dviejų savaičių Aldoną.
Tėvą Irena Gražina prisimena dar mažiau, tik tiek, kad iš kažkur grįždavo su dovanėlėmis. Tačiau Irenai pasisekė — ji spėjo tėvą 1986-taisiais aplankyti Amerikoje, likus trims savaitėm iki jo mirties (kiek anksčiau, po 37-erių metų pertraukos Amerikoje savo vyrą aplankė jo žmona Emilija Liucija, abu taip ir liko antrą kartą nevedę).
Jaunesnioji Irenos Gražinos sesuo Aldona Gricevičiūtė— Gluodienė neprisimena nei senelio, nei tėvo. Apie tėvo egzistavimą ji išgirdo tik būdama šeštoje ar septintoje klasėje, kai iš Amerikos pradėjo gauti siuntinius. Nespėjo jo aplankyti ir Amerikoje, nors kelionė buvo ir suplanuota.
Vladą Gricevičių Amerikoje globojo ten pasitraukusi jo sesuo Janina Gricevičiūtė — Lapėnienė (vadinta Nina).
Į Vakarus pasitraukė ir vyriausioji duktė Marija Gricevičiūtė— Vachau, iš kurios daugiausiai apie šeimos istoriją ir fabriko įkūrėją išgirdo visos kartos. Ji mirė Vokietijoje, sulaukusi 95 metų amžiaus, palikusi sūnų Entonį, arba Antaną.
Provaikaičiai ir prosenių dvasia
Su fabriko įkūrėjo provaikaičiais Rimantu Gluodu ir Sigita Gricevičiūte susitikome fabrike. Rimantas (įkūrėjo sūnaus Vlado Gricevičiaus anūkas ir dabartinio direktoriaus Algirdo Gluodo sūnus) „Rūtoje“ dirba nuo pat fabriko susigrąžinimo, Sigita — nuo praėjusio rudens.
Ką jaučia provaikaičiai, dirbdami prosenio įkurtame fabrike, ar yra kažkoks kraujo ryšys, dinastijos skonis?
„Žinoma, dinastija buvo 50 metų pertrūkusi, bet vistiek yra išlikę kažkas. Kartais pagalvoju, va, čia ėjo prosenelis, čia statė, čia valgė. Žinoma, viskas čia pasikeitę, anksčiau buvo miesto pakraštys, dabar centras. Bet jaučiasi kažkokia prosenių dvasia“, — pirmasis pradeda Rimantas.
„Tikrai jaučiasi“, — pusbroliui pritaria ir Sigita. Ypač, posėdžių kambaryje, kuriame kabo fabriko įkūrėjo portretas.
„Įeini, žvilgt, pamatai ir cinkt kažkas — lyg jis dalyvautų visuose posėdžiuose“, — sako Rimantas Gluodas. O Sigitai senelis labai primena jos tėvą: toks pat tamsesnis gymis, griežtas veidas, panašus stotas.
Tačiau jausmas, dirbant prosenelio įkurtoje įmonėje, sako Rimantas, yra dvejopas: „Esu savikritiškas, kartais galvoju, juk gal nebūčiau pavaduotojas, jei nebūčiau giminė. Bet iš kitos pusės jaučiu, kad tai sava, o tada lengviau sprendimus priimti“.
Kokią įtaką fabrikui turėjo tai, kad jis buvo grąžintas savininkams?
Rimanto manymu, galėjo būti dvejopai: fabriką galėjo nupirkti suinteresuoti asmenys su dideliu kapitalu, galėjo iškelti už miesto ir panaudoti vardą, o senoje fabriko vietoje seniai galėjo stovėti „Saulės miestas“ ar kitas prekybos centras. Gal “Rūta“ net būtų išsivysčiusi į labai didelę įmonę, jeigu savininkai būtų ryžtingiau elgęsi.
Rimantas, jau keturioliktus metus dirbantis fabrike prisimena, kad buvę labai daug ketinimų tą sklypą įsigyti, bet suveikdavusi būtent prosenelio linija. Susirinkę svarstydavę: čia būta senelio, gal geriau būkim čia, vietoje, kur jau yra įdirbis.
Direktoriaus pavaduotojas tiki, kad visiškai iš šios vietos įmonė niekada neišsikels. Pagrindiniame pastate iš Tilžė gatvės, atvėrus užmūrytą bromą, fabriko 100-mečio proga planuojama atidaryti fabriko ir šokolado istorijos muziejų.
SŪNUS: Antanas Gricevičius — vienintelis fabriko įkūrėjo sūnus, likęs Lietuvoje, ir už tai atpylęs 15 metų Sibire. Kiti trys fabrikanto vaikai pasitraukė į vakarus ir visi mirė, sulaukę garbaus amžiaus.
CHEMIKAS: A.Gricevičiaus sūnus Vladas, talentingas chemikas, turėjo pasitraukti į Vakarus, mirė Amerikoje, spėjęs beveik po keturių dešimtmečių pasimatyti su žmona ir vyresniąja dukterimi.
MARIJA: Fabriko įkūrėjas Antanas Gricevičius su vyriausiąja dukra Marija, vėliau emigravusia į Vokietiją.
NINA: Juzefa Gricevičienė su jaunėle Janina (Nina), kuriai buvo lemta gyventi ir mirti Amerikoje.
DINASTIJA I: Du Antanai Gricevičiai, tėvas ir sūnus, laiko Gricevičių šeimos, kurios šaknys siekia XVII amžių, herbą.
DINASTIJA II: Fabriko įkūrėjo anūkai Rimantas Gluodas ir Sigita Gricevičiūtė prie senelio portreto. Sigitai senelis primena jos tėtį Antaną Gricevičių.
FABRIKAS: Pagrindinis „Rūtos“ pastatas statytas 1928 metais pagal garsaus architekto Karolio Reisono projektą. Iki fabriko šimtmečio savininkai planuoja atverti užmūrytą bromą, pro kurią bus galima patekti į fabriko istorijos ir šokolado muziejų.
Jono TAMULIO nuotr. ir reprodukcijos