Globos namų gyventoja Pranciška: „Esu saugi, aprūpinta, švari, ko gi dar gali norėti?“

J. Grubinskaitės nuotr.
Šv. Vincento Pauliečio Biržų parapijos globos namų gyventoja Pranutė neseniai atšventė savo 98-ąjį gimtadienį. Ir jokios ilgų gyvenimo metų paslapties čia nėra – „Kiek Dievulis duoda, tiek ir gyvenam“,- sako močiutė.
Biržietė Pranciška Bielekienė jau šešiolika gimtadienių sutiko gyvendama Šv. Vincento Pauliečio Biržų parapijos globos namuose. Visai neseniai čia atšventė ir savo 98- tąjį gimtadienį. Pranutė, taip švelniai ji vadinama ją supančių žmonių, sako gyvenanti kaip Rojuje – jaučiasi saugi ir mylima. Močiutė „Biržiečių žodžiui“ sutiko pasidalinti savo nelengvo gyvenimo prisiminimais: kaip vargo dirbdama pas ponus ir kodėl nekreipdavo dėmesio ir vaikinus, kuriems ji patiko...

Ilgaamžiškumo paslaptis

Pokalbį su Pranute pradėjome gal nuo kiek banalaus klausimo – kokia jos ilgaamžiškumo paslaptis? “Gyvenimas priklauso ne nuo mūsų, kiek Dievulis duoda, tiek ir gyvenam“,- šypsosi ilgaamžė senolė. Žvelgiant į Pranutę, atrodo metų našta jos veide nepaliko jokių ženklų – žvalios akys, šviesus veidas, o nuo jo nesitraukia šypsena. “Tikrai gerai atrodau? Man atrodo, kad balsas pasikeitęs mano...“,- kuklinasi senolė, išgirdusi komplimentą. Pranutė pasakojo, kad jos močiutė ir mama buvo labai pamaldžios, ir ją maldų išmokė. Kol dar galėjo vaikščioti, Pranutė nueidavo ir į bažnyčią, o kasryt – ir į koplytėlę. Dabar, ji vos gali atsistoti, tad maldų klausosi per radiją ir... iš rankų nepaleidžia rožančiaus.

Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/