Gintaras Karosas: „Su mūsų sukurtais Vyčiais lietuviai ėjo į Sąjūdžio mitingus“

Nuotrauka iš parodos
Gintaras Karosas – lietuviškos simbolikos kūrėjas.
Šeštadienį, birželio 6 d., 16.30 val. Biržų krašto muziejuje „Sėla“ bus pristatoma parodą „Vytis – Lietuvos ir lietuvių“. Jos pristatyti atvažiuoja Gintaras Karosas, daug metų kūręs lietuvišką simboliką JAV, ją platinęs visame Amerikos žemyne, vežęs, siuntęs į okupuotą, atgimstančią ir jau nepriklausomą Lietuvą. Parodos pristatymo išvakarėse kalbiname meile Lietuvai sergantį tautietį, kurio šaknys mūsų kraštuose. Jo močiutė užaugo buvusiame Čypėnų valsčiuje, Muntvydų kaime (dabar Kupiškio r.)

Jūs esate iš tų lietuvių, kurie gimė ir užaugo ne Lietuvoje, tačiau puikiai kalbate lietuviškai ir didžiuojatės savo lietuviškomis šaknimis. Papasakokite, kokiomis aplinkybėmis Jūsų šeima atsidūrė Vakaruose?

Per pirmąją sovietų okupaciją mano tėvas turėjo būti išvežtas į Sibirą, tačiau kaimynas, žinodamas apie tai, jį perspėjo, tad tėvas spėjo pasislėpti ir tremties išvengė. Artėjant sovietams antrąkart, jau buvo aišku, kas jo laukia, juo labiau, kad jis dar ir vokiečių, ir kitas užsienio kalbas mokėjo. Tad su mano mama, broliu ir sese pasitraukė į Vakarus, aš dar buvau negimęs, Lietuvos nebuvau matęs. 1946 m. gimiau Ausburge, o jau 1948 m. mūsų šeima pasiekė Ameriką, o 1949 m. įsikūrė Bostone.

Kokioje aplinkoje augote? Kas formavo Jūsų vertybes? Kas padėjo didžiulėje daugiatautėje valstybėje išlikti lietuviu?

Mes buvome lietuvių kultūriniame centre. Daug emigrantų lietuvių suvažiavo į JAV, į Bostoną, Niujorką, Čikagą, ir būtent Bostonas tapo lietuvių kultūriniu centru, nes čia susibūrė šviesuomenė iš Lietuvos: Antanas Gustaitis, daktaras Girnius, daug rašytojų. Čia buvo leidžiama Lietuvių enciklopedija, veikė lietuvių teatras, įvairios organizacijos (skautai, ateitininkai), mokyklos, Tautos namai, buvo net trys lietuviškos parapijos, kuriamos lietuvių radijo laidos. Nemaža lietuvių bendruomenė buvo ir kultūrinė veikla vyko ir anksčiau, tačiau ypatingai suaktyvėjo su šia emigracijos banga po II pasaulinio karo. Kaip tik tuo metu iš Lietuvos pasitraukė daug šviesuomenės, kuri neturėjo kitos išeities: arba būtų išvežta į Sibirą, arba kitaip represuota. Į tokią aplinką patekau, joje augau, šeimoje kalbėjome tik lietuviškai. Aš pats vaidinau lietuvių teatre, šokau tautinių šokių ratelyje, nuolat dalyvaudavau įvairiose lietuviškose stovyklose. Mums visiems buvo svarbu būti lietuviais.

Ką augdamas iš savo artimųjų girdėjote apie Lietuvą? Kokią ją įsivaizdavote? Kada pirmą kartą atvykote? Kada ir kas Jus paskatino domėtis lietuviška atributika, ją kurti ir propaguoti? Kokia buvo šios veiklos pradžia?

Pirmą kartą į Lietuvą atvažiavau 1977 m., vos penkioms dienoms. Žinoma, kad ją pamačiau ne visai tokią, kokią buvau susikūręs savo vaizduotėje. Kai augau, nuolat girdėjau pasakojimus apie Lietuvą, apie jos miestus, klausiausi legendų, įstrigo staugiantis geležinis vilkas ir Vilniaus įkūrimo legenda. Iš daugybės pasakojimų susikūriau savo Lietuvos vaizdinį. Kada sukūrėme pirmuosius Vyčius, kitus simbolius, viskas buvo iš to mano susikurto tolimos Lietuvos, buvusios valstybės vaizdinio, susidėliojusio iš pasakojimų, skaitytų knygų, kitų patirčių, aš dar Lietuvoje net nebuvau buvęs ir jos matęs. O prasidėjo viskas gal tada, kai dalyvavau JAV rinkiminėje kampanijoje, pirmiausia, kaip lietuvių jaunimo atstovas, ir buvau pastebėtas. Buvau pakviestas organizuoti rinkiminę kampaniją gubernatoriaus rinkimų metu. Daugiatautėje Amerikoje buvo labai svarbu suburti skirtingų tautybių bendruomenes ir laimėti jų balsus. Tai man tos rinkiminės kampanijos metu pavyko suburti gal 30-40 skirtingų tautų bendruomenes į didžiulius renginius, rinkiminė kampanija turėjo didžiulį pasisekimą, ir mano kandidatas gubernatoriaus rinkimus laimėjo. Tokia buvo mano karjeros pradžia. Netgi gavau pasiūlymą kandidatuoti į Valstybės rūmus. Buvo daug visokių patirčių, susipažinau su valdžios žmonėmis, senatoriais.

Dirbdamas šį darbą pamačiau, kokia daugiatautė yra Amerika, kokių skirtingų kultūrų katilas, ėmiau lyginti lietuvius su kitomis tautomis. Pavyzdžiui, nors Bostone gyveno tūkstančiai lietuvių, užtenka atvažiuoti kokiai dvidešimčiai italų šeimų, kurie atidaro savo picerijas, veiksmas vyksta, ir visi jau žino, kad čia gyvenama italų. O lietuviai, jie tokie kuklūs, santūrūs, jų kažkaip ir nepastebi. Taip dirbdamas amerikiečių rinkiminėse kampanijose supratau, kad norint būti matomam, reikia save reklamuoti, kad tai turime daryti ir mes lietuviai, kad žinotų mus, kad žinotų, kad kažkur yra tokia Lietuva. 1968 metais kandidatavau į Valstybės rūmus. Mano vardas, Gintaras, nebuvo įprastas, manęs klausinėdavo: iš kur tu esi? O kas ta Lietuva, retas kuris žinojo, šalis tuo metu buvo okupuota, ir jos vardas daug kam nieko nesakė. Supratau, kad reikia apie tai kalbėti, kad mes, lietuviai, turime save parodyti – kad mes esame ir kad yra Lietuva. Ir kai pradėjom kurti lietuvišką atributiką, ją platinti, atrodo, visi nustebo: kas?.. lietuviai?.. iš kur jų tiek daug?..

Koks buvo svarbiausias šios Jūsų veiklos tikslas? Kaip ir kur platindavote sukurtą lietuvišką atributiką?

1971 m. panorau pakeliauti, pamatyti Ameriką, sutikti daugiau žemyne gyvenančių lietuvių, tad leidausi į 80 dienų kelionę po Šiaurės Ameriką. Tai nebuvo paprasta kelionė, bet jaunimo kelionė, reklamuojanti Lietuvą. Mes sutikome daugybę lietuvių, kai kurie jau nebekalbėjo lietuviškai, tačiau vis tiek save laikė lietuviais, nes žinojo, kad jų šaknys Lietuvoje. Keliaujant mūsų automobilių karavaną puošė didžiuliai šūkiai, plakatai, kad esame lietuviai, apie okupuotą Lietuvą, kiekviename mieste rengėme lietuvių suvažiavimus, programas, pamatėme, kiek iš tiesų mūsų yra daug.

Tai pirmieji Vyčiai buvo sukurti 1972 metais, kai įkūriau Lietuvių jaunimo informacinį centrą ir išleidome lietuvių jaunimo žurnalą. Ir didžiausias mano tikslas buvo – reklamuoti Lietuvą. Vėliau su tais simboliais mes važiuodavome į didžiausius tarptautinius festivalius, parodas visoje Amerikoje, laimėdavome pirmąsias vietas. Nuotraukose matysite apie 350 tūkstančių amerikiečių prie mano paviljono, prie koplytstulpio, kur pristatinėjome Lietuvą, dalinome brošiūras. Tai visa ta veikla vyko komunistų okupacijos laikais, mes reklamavome Lietuvą visais galimais būdais, sukūrėme daugybę ženklų, ir kada matydavo tą daugybę lietuviškų ženklų mūsų paviljonuose, visiems kildavo klausimas, o kas ta Lietuva, kur jinai? O važinėdami po JAV, po Kanadą su tais simboliais, lipdukais, visada lietuvių būdavome pastebėti, atsirasdavo toks tautinis vieningumas, užsidegimas. Tai tokie pagrindiniai tikslai ir buvo: burti lietuvius ir skleisti žinią apie Lietuvą.

O kaip ir kada į Lietuvą atkeliavo pirmieji anapus Atlanto kurti simboliai?

Manau, kad pirmieji mūsų kurti ženklai atvažiavo į Lietuvą jau 1972 metais, į Lietuvą juos nuvežė važiuodami turistai, o ir iš Lietuvos atvykusiems į Bostoną stengdavausi įdėti, kad vežtų kai kuriuos ženkliukus. Kiti simboliai nežinantiems mūsų istorijos buvo neatpažįstami, pavyzdžiui, marškinėliai su užrašu „Aš esu lietuviukas“, o paveikslėlis – berniukas, jojantis ant vaikiško arkliuko, apsižergęs lazdą. Bet tai buvo Vytis... Ir sovietinėse muitinėse – Maskvoje, Leningrade – niekas nieko nesuprato, lengvai viską praleisdavo.

Tad pirmieji Vyčiai įvažiavo į Lietuvą tykiai ramiai dar tais gūdžiais sovietiniais laikais. Ir ne tik Vyčiai, kūrėme atributiką ir „Žalgiriui“, kuris buvo labai populiarus, ir užrašus „Lietuva“ papuoštus tulpėmis tuometinės Lietuvos vėliavos spalvomis, dar ne trispalvės. Ir išeiviai važiuodami į Lietuvą stengėsi visą tai atvežti. Aš pats, kai važiavau pirmąkart, vežiausi. O paskui, užgimus Sąjūdžiui, Lietuvoje mažai buvo lietuviškos simbolikos, tik tai, ką žmonės buvo paslapčia išsaugoję, tai siuntėme viską, ir į Sąjūdžio organizuojamus mitingus buvo einama su mūsų vėliavomis, mūsų Vyčiais.

Populiariausias Lietuvoje yra stilizuotas Vytis, kuris puošia daugybę suvenyrų, kepuraičių, marškinėlių, sportinę atributiką. Tačiau tie, kas šiuo simboliu puošiasi, retas kuris žino, kas šio Vyčio autorius. Kaip nutiko, kad Jūsų kuriama tautinė atributika atkeliavo į Lietuvą, imta naudoti, tačiau niekur nebuvo minima autorystė?

Gal kažkas pasielgė ne visai sąžiningai. Nebuvo taip, kad nežinotų, iš kur tas Vytis atkeliavo, kas jo autorius, aš pats viską vežiau Atgimimo laikais ir atributiką, ir „Gimtąjį kraštą“, tad ir A.Čekuolis, ir R.Valatka, ir kiti tikrai žinojo, kas jo autorius, tik paskui kažkaip buvo pamiršta, nutylėta. Netgi sovietiniai Lietuvos ministrai žinojo, nes mano atributikos katalogas buvo atvežtas į Lietuvą dar 1982 metais. Aš laimingas, matydamas savo kurtą Vytį čia, Lietuvoje, tačiau nežinojau, kas čia vyko. Penkerius metus nebuvau Lietuvoje, mano bičiuliai – Vytautas Kernagis, Antanas Smolskus – jau buvo mirę. Aš per tuos penkerius metus atsitraukęs nuo tos veiklos ir po to vėl sugrįžęs į Lietuvą labai nemaloniai nustebau pamatęs, kaip mano sukurtas simbolis naudojamas komerciniais tikslais, o uždirbtos lėšos neskiriamos tautiškumo skatinimui. Vienas iš negražiausių pavyzdžių – bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“, kurie nusipirko šį ženklą dar iš kažkokios įmonės. Tai šitokie dalykai labai skaudina, bet nenoriu visų tų negražių dalykų aiškintis, nes visiškai nenoriu jokių skandalų.

O kaip atsirado paroda Lietuvoje?

Mes tiek daug dirbom kurdami ženklus Amerikoje, juk sukūrėm daugiau nei 100 Vyčių. Vieni pavyko geriau, kiti ne taip, kai kuriuos teko išmesti, vienas buvo panašus į arabą ant arklio, kitam – žirgo kaklas per plonas. Kai pamačiau savo populiarųjį Vytį taip laisvai naudojamą Lietuvoje, supratau, kad turiu surasti pirminį, originalą, kad galėčiau pasakyti: va štai tas, kurį mes sukūrėme. O ieškoti privertė dar vienas įvykis, nutikęs Lietuvoje. Kada atvažiavau Į Lietuvą po to ilgesnio laiko, nebuvęs penkerius metus, pamačiau vienoje parduotuvėje pardavinėjamus marškinėlius su mūsų sukurtu Vyčiu. „O, – sakau, – aš šito Vyčio autorius, norėčiau parvežti sūnui lauktuvių keletą marškinėlių“. O jie man sako: „Trisdešimt aštuoni eurai...“. Tai tada tiesiog pasiutau ir norėjau kviesti policiją. Tačiau jau kitą dieną turėjau išvažiuoti, tad viskas taip ir paliko. Bet supratau, kad turiu atrasti originalą, tik tada galėsiu kalbėti.

Ir tos originalo paieškos užtruko daugiau nei metus, tačiau suradau ir tą originalųjį Vytį, ir patvirtinančius dokumentus. Ir jau tada pasakiau sau, kad reikia atitaisyti istoriją. Iš tiesų man labai smagu, kad mano sukurti ženklai yra Lietuvoje, bet norėčiau, kad bent dalis pinigų, uždirbamų juos naudojant, būtų skiriami tautiškumą ugdantiems projektams, tęstų mano pradėtus darbus. Kaip štai dabar jau Lietuvoje pasirodysianti spalvinimo knygelė vaikams (aš atvešiu Jums parodyti pristatant parodą). Daugybė sugalvotų projektų dar liko neįgyvendintų, nes prasidėjus Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžiui, dirbom labai daug gamindami Lietuvai ženklus, vėliavas (Sąjūdžio mitingų nuotraukose turėtumėte matyti mūsų Vyčius), o ir vėliau, paskelbus Nepriklausomybę. Netgi kada Islandija pirmoji pripažino nepriklausomą Lietuvą, ir ten siuntėme daugybę vėliavų, tautinės simbolikos.

O kaip mes kūrėme? Juk nebuvo ko paklausti, su kuo pasikonsultuoti, Lietuva buvo okupuota, o neskambinsi į Maskvą ir neklausi, kaip turi būti. Supratau, kad simbolis turi būti stiprus, tvirtas žirgas, kad galėtų atlaikyti priešo puolimą. Tad dirbom patys, mano įkurta firma, taip kaip įsivaizdavom, kaip supratom, nereikėjo klaust jokių komitetų, ir tik tada, kai supykau ir ėmiau ieškoti to pirmojo originalaus Vyčio, pamačiau, kiek daug mes jų sukūrėme, kad pačiam buvo sunku patikėti, tai buvo tikras stebuklas. Ir tai, kas dabar sudėta į paroda, tai gal mažiau negu pusė, apie 50. Tačiau į kiekvieną jų įdėta labai daug darbo. Juk, kada jie buvo kuriami, nebuvo kompiuterių, viską reikėjo daryti rankomis- piešti, išpjaustyti. Šia paroda norime parodyti, kiek daug anapus Atlanto buvo daroma reklamuojant Lietuvą, skelbiant žinią apie sovietinę okupaciją, ir kaip Amerikos lietuviai tiesiogiai dalyvavo kovoje už Nepriklausomybę.

Dėl parodos pristatymo Biržuose padėjome tartis dar praeitą pavasarį, kai buvote Lietuvoje, derinome laiką, kad galėtumėte dalyvauti parodos pristatyme. Taip nutiko, kad parodą pristatome dabar, džiaugiamės, kad galite dalyvauti, tik Jūsų ši viešnagė Lietuvoje užsitęsė ne Jūsų noru?

Lietuvoje šįkart esu nuo vasario, jau bus penktas mėnuo, ir šįkart taip ilgai ne savo noru, nes turiu labai daug laukiančių darbų ir JAV, bet įstrigau dėl karantino. Tris kartus jau pirkau bilietą skrydžiui į Ameriką, ir trys skrydžiai buvo atšaukti, tad vis dar tebesu čia. Dabar planuoju išskristi liepos pradžioje, bet nesu tikras, ar tikrai taip bus, ar virusas vėl neįsisiautės Europoje, o gal mūsų prezidentas (JAV) vėl uždarys šalį, ir nebegalėsiu sugrįžti. Šiuo metu, kai visi išgyvename tokį laiką, niekuo negali būti tikras. Spalį planuočiau vėl atskristi į Lietuvą, dėl šios parodos ir kitų dalykų, bet ir dėl to šiandien nesu tikras...

Kokių jausmų lydimas atvažiuojate į Biržus, į Biržų pilį, kur pristatysite parodą?

Dar sovietinės okupacijos laikais teko pravažiuoti pro Biržus, o jau nepriklausomos Lietuvos laikais aš apvažiavau visą Lietuvą kartu su Vytautu Kernagiu, fotografu Kapočiumi. Tai buvau ir Biržuose, ir Pasvaly, kur dirbo mano tėtis, sodino parkus. Man tos vietos labai brangios, tik buvau jau labai seniai. Žinau, kad Biržai gražus miestukas prie Latvijos sienos, esu bendravęs su to krašto menininkais, drožėjais, turiu įsigijęs jų darbų, taip pat tuose kraštuose gyvena mano giminių. Tai laukiu šito susitikimo su biržiečiais, ir atsivešiu dar papildyti parodai kitų dalykų, kurių nėra Viliaus Kavaliausko parengtoje, dabar muziejuje jau išeksponuotoje parodoje, o Jūs tai pamatysite. Džiaugiuosi, kad ši paroda sėkmingai keliauja po Lietuvą, kad yra parengti dar du jos variantai, kurie pradės keliauti per Europą ir per Ameriką.

Ačiū už interviu. Manau, kad turime palikti klausimų ir ateisiantiems į parodos pristatymą biržiečiams.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.