Gailestingumas pagal Mirdzą

Vei­das

Mir­dza Mi­ko­liū­nie­nė – Die­vo siųs­tas spin­du­lė­lis mū­sų kraš­tui. Nuo­šir­di. Nuo­lan­ki. Gai­les­tin­ga. Ir la­bai kuk­li. Apie sa­vo mei­lės dar­bus ar­ti­mui jai la­bai sun­ku pa­sa­ko­ti. Pa­si­ruo­šu­si pra­smeg­ti skra­džiai že­mę. Bet ir ta­da jos bal­tas plau­kų kuo­de­lis kaip vyš­nios žie­das švies­tų. Gai­les­tin­gu­mas Mir­dzai – mei­lė. O mei­lė – švie­sa.

Ir Bir­žų de­ka­na­to "Ca­ri­to" ve­dė­jai Sand­rai Stui­nie­nei la­bai sun­ku ke­liais žo­džiais api­bū­din­ti Mir­dzos ge­ru­mą.

– At­jau­čian­ti, są­ži­nin­ga ir vi­siems la­bai rei­ka­lin­ga. Iš to­lo švie­čia jos sie­los gied­ra, ra­my­bė. Bū­da­ma ša­lia jos su­pra­tau, koks tas Die­vo žmo­gus. Mir­dza – mū­sų "Ca­ri­to" vei­das, – džiau­gia­si Sand­ra Stui­nie­nė. Pa­gal mei­lę ir me­tus tin­kan­ti Mir­dzai į duk­ras.

Sand­ra ir pa­siū­lė Mir­dzą Mi­ko­liū­nie­nę Pa­dė­kos no­mi­na­ci­jai. Šiais me­tais Lie­tu­vos "Ca­ri­tas" šven­čia at­kū­ri­mo 30-me­tį. Maž­daug prieš 30 me­tų pra­min­ti pir­mie­ji ta­ke­liai ir į Bir­žų pa­ra­pi­jos "Ca­ri­tą". Pir­mo­ji ve­dė­ja bu­vo bir­žie­tė Ma­ry­tė Ru­de­lie­nė, vė­liau – Te­re­sė Lei­vai­tė.

Mir­dza Mi­ko­liū­nie­nė į sa­va­no­rys­tę įsi­jun­gė prieš 12 me­tų.

– Šir­dies pa­lai­ma bū­ti tarp sa­vo bend­ra­min­čių. Čia jau­čiuo­si rei­ka­lin­ga, – ti­ki­na Mir­dza.

Troš­ki­mai

Ji pri­si­me­na: lan­ky­da­vo Bir­žų Šv. Jo­no Krikš­ty­to­jo baž­ny­čią. Troš­ko vie­ny­tis su pa­ra­pi­jie­čiais ne tik mal­do­je, bet ir liu­dy­ti ti­kė­ji­mą ge­rais dar­bais, ak­ty­viau įsi­jung­ti į pa­ra­pi­jos veik­lą. Apie tai ir už­si­mi­nu­si pran­ciš­ko­nei Eg­lei. O Eg­lė apie tai pra­si­ta­ru­si tuo­me­ti­nei "Ca­ri­to" ve­dė­jai Te­re­sei. Te­re­sė Mir­dzą su­ti­ko nuo­šir­džiai. Bir­žų Šv. Jo­no Krikš­ty­to­jo pa­ra­pi­jos kle­bo­nas , jau a.a. Da­lius Tu­bys per pa­moks­lą pa­si­džiau­gė: į Ca­ri­tą atė­jo jau­na mo­te­ris sa­va­no­rė...

– Ne­be to­kia ir jau­na bu­vau. Pen­si­nin­kė, – kuk­liai šyp­te­li Mir­dza.

Mir­dza Mi­ko­liū­nie­nė sa­va­no­ria­vo pa­dė­vė­tų dra­bu­žių kam­ba­rė­ly­je, da­ly­va­vo ge­ru­mo ak­ci­jo­se. "Ca­ri­to" bib­lio­te­kė­lė­je kei­tė kny­gas.

– Pa­dė­vė­tų dra­bu­žių kam­ba­rė­ly­je ant sie­nos žiū­rė­da­ma į Šv. Te­re­sės po­rtre­tą gal­vo­da­vau: ir aš no­rė­čiau to­kia bū­ti, – pri­si­me­na Mir­dza.

Ti­kė­ji­mas

Mir­dza Mi­ko­liū­nie­nė – po­ka­rio vai­kas. Gi­mu­si pa­lat­vė­je, Rig­man­tiš­kių kai­me. Pir­ma­jai ko­mu­ni­jai Mir­dzą, kaip ir jos bend­raam­žius po­grin­dy­je, tro­be­lė­je vi­du­ry­je gū­džios gi­rios, ruo­šė pa­mal­di se­no­lė. Pir­mą­ją Ko­mu­ni­ją Mir­dza priė­mė Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­kio baž­ny­čio­je. Sut­vir­ti­ni­mo sak­ra­men­tą – Skaist­kal­nė­je. Pri­pa­žįs­ta: ti­kė­ji­mo pa­grin­dai įgy­ti vai­kys­tė­je, ją pa­ruo­šė ne vien gy­ve­ni­mo džiaugs­mams, bet ir iš­ban­dy­mams.

– Te­ko dirb­ti įvai­rius dar­bus. Pir­mo­ji dar­bo­vie­tė – se­ne­lių prie­glau­do­je Lat­vi­jo­je. Vė­liau bai­giau pre­ky­bos mo­kyk­lą, bet par­da­vė­jos dar­bas man ne­pa­ti­ko. Dir­bau kon­duk­to­re, Li­nų fab­ri­ke la­bo­ran­te, "Siū­lo" fab­ri­ke va­ly­to­ja, – pa­sa­ko­ja Mir­dza.

Tar­nys­tė

Šian­dien sa­va­no­rės Mir­dzos bi­čiu­liai – ma­žu­tė­liai: at­stum­ti, neišk­lau­sy­ti, ka­muo­ja­mi pri­klau­so­my­bių, vie­nat­vės, pri­slėg­ti se­nat­vės. Alks­tan­tys pa­guo­dos, mo­ti­niš­ko pa­ta­ri­mo. Žmo­nės jos vei­dą įsi­me­na. No­ri, kad ap­lan­ky­tų ir lau­kia. Jei­gu ne­su­tin­ka, tuoj pa­si­gen­da: gal kas Mir­dzai at­si­ti­ko?

– Neišk­lau­sy­tas žmo­gus ken­čia, jam la­bai sun­ku. Vi­sos pa­slap­tys lie­ka tarp mū­sų. Bū­čiau jau­nes­nė, stu­di­juo­čiau psi­cho­lo­gi­ją, – įsi­ti­ki­nu­si Mir­dza.

Jai ne­sun­ku nie­kas... Grį­ži­nė­jo iš Vil­niaus marš­ru­ti­niu au­to­bu­su na­mo. Ša­lia pri­sė­do pa­žįs­ta­ma mo­te­ris. Bu­vu­si bir­žie­tė. Jau gy­ve­nan­ti Pa­ne­vė­žy­je. Įsi­kal­bė­jo. Ne­be­si­no­ri at­si­svei­kin­ti. Ši kvie­čia Mir­dzą pa­ke­liui dar už­suk­ti į sve­čius. Mir­dza su­ti­ko.

– Va­ka­re nuė­jo­me į baž­ny­čią. Pa­si­li­kau nak­vy­nei. Su­sid­rau­ga­vo­me. Ki­tą die­ną dar sun­kiau skir­tis. Su­ta­rė­me: kai Pa­ne­vė­žio baž­ny­čio­je bus ado­ra­ci­ja, vėl at­va­žiuo­siu ir ei­si­me kar­tu ado­ruo­ti, – pa­ža­dė­ju­si Mir­dza.

Dė­kin­gu­mas

Ge­ri dar­bai ar­ti­mui, pa­si­ti­kė­ji­mas, pa­sak Mir­dzos, ne jos, o Šven­to­sios Dva­sios nuo­pel­nas. Vi­sos ma­lo­nės iš šios vers­mės. Melsk ma­lo­nių šir­di­mi ir iš­mel­si. Sa­va­no­rės šir­dis ku­pi­na dė­kin­gu­mo Vieš­pa­čiui.

– Ry­tą pa­bu­du­si dė­ko­ju: "Ačiū Tau, Vieš­pa­tie", – liu­di­ja Mir­dza. Ir jos akys pil­nos aša­rų: – Pa­čią sun­kiau­sią gy­ve­ni­mo aki­mir­ką prieš pen­kio­li­ka me­tų, kai ne­te­kau sū­naus Si­gi­to, stip­riai Die­vui įsi­ki­bau už ran­kos ir ne­be­pa­lei­džiu. Man la­bai daug pa­dė­jo se­suo Ire­na, jos vy­ras Al­gis. Per Vieš­pa­tį, per žmo­nių ge­ru­mą ir gy­ve­nu. Ir tie­siu pa­gal­bos ran­ką kam rei­kia. Mo­kau kaip at­leis­ti, ne­pyk­ti, ne­ker­šy­ti, – sa­ko Mir­dza.

Šian­dien jos pa­guo­da – duk­ros Da­lios šei­ma, sū­naus Si­gi­to dvi duk­ros, jos anū­kės. Šios jau suau­gu­sios. O duk­ros Da­lios ir žen­to Žil­vi­no vai­ku­čiai, Sa­lo­mė­ja ir Vin­cen­tas, dar mo­kyk­li­nu­kai. Vil­nie­čiai.

Mir­dzos duk­ra ir žen­tas – ak­to­riai. Duk­ra Da­lia Mi­ko­liū­nai­tė – "Teat­riu­ko" tru­pės įkū­rė­ja ir va­dy­bi­nin­kė. Bet mo­ti­na to ne­su­reikš­mi­na ir nie­kam ne­si­gi­ria.

– La­bai ge­ri jie man: duk­ra, žen­tas, anū­kė­liai. My­liu juos. Daž­nai ap­lan­kau. Kiek ga­liu, pa­de­du. Mel­džiu Die­vo jiems vi­siems svei­ka­tos, – lin­ki Mir­dza.

Pa­ža­dai

Mir­dza įsi­jun­gu­si ne tik į "Ca­ri­to" veik­lą. Ji – Gy­vo­jo ro­ži­nio kal­bė­to­ja, "Mo­ti­nos mal­do­je" bū­re­lio na­rė. Ar lie­ka lai­ko sau, ko­kie sa­va­no­rės po­mė­giai?

– Se­niau la­bai megz­da­vau. Ko­ji­nes, megz­ti­nius. Da­bar skai­tau kny­gas. Re­li­gi­ne te­ma­ti­ka, – pa­sa­ko­ja Mir­dza.

"Ca­ri­to" 30-me­čio at­kū­ri­mui skir­ta­me Pa­dė­kos šven­tės sten­de po Mir­dzos Mi­ko­liū­nie­nės nuo­trau­ka li­ko jos pa­ža­das vi­są gy­ve­ni­mą my­lė­ti Vieš­pa­tį: "Ca­ri­tas" vi­sų pir­ma man yra ti­kė­ji­mas. My­liu Vieš­pa­tį, my­liu žmo­nes, o Vieš­pats per juos my­li ma­ne".