Naujausios
Taip trumpai galima apibūdinti Manfredą. Per ilgus mokytojavimo metus į “pasaulį” jis išlydėjo daugybę mokinių. Turbūt ne tik jiems, bet ir visiems, jį pažįstantiems žmonėms, smalsu sužinoti šio žmogaus praeitį, jo šaknis.
Šeima ir Hanau darbo stovykla
Manfredas Bridžius buvo vienintelis vaikas Bridžių šeimoje. Tėvelis buvo žurnalistas, mama – paprasta moteris su menku išsilavinimu. Jaunutė mama važiavo į Kauną, į kulinarijos kursus, ir mieste susipažino su būsimu vyru – Manfredo tėvu Kaziu. Manfredo tėvelis išleido knygą “Gyvenimo kryžkelės”, kurioje išspausdinta jo portretinė nuotrauka. Manfredas šypsosi, kad šioje nuotraukoje tėvelis pasikedenęs plaukus, kad būtų panašesnis į poetą. Būsimas Manfredo tėvelis lankydavosi vakarėliuose kartu su kitais žurnalistais, karininkais, redaktoriais ir ten pastebėjo tamsiaplaukę, rudaakę merginą. Pora ėmė draugauti, o apsivedę apsigyveno Marijampolėje. Ten gimė sūnus Manfredas.
Kadangi tėvelis Kazys buvo tautininkų laikraščio “Suvalkietis” redaktorius, išsigandęs inteligentų trėmimo į Sibirą, 1940 metais pabėgo iš pradžių į Vokietiją. To laikraščio leidėjas Mažulaitis taip pat slapstėsi. O tėvelis Vokietijoje aštuonerius metus dirbo kino studijoje kino ir teatro apžvalgininku, vėliau darbus tęsė nuvykęs į Hanau stovyklą, esančią už Berlyno, kurioje buvo apie 3 tūkstančiai pabėgėlių iš Lietuvos. Solidūs žmonės – kunigai, žurnalistai…Stovykloje organizuodavo susirinkimus, leido vietinį laikraštį. Žinoma, prižiūrėjo ir savas lietuvaites, kad už šokolado plytelę „trali – vali“ nepradėtų su amerikiečių kariais. Stovykloje įkūrė gimnaziją, susibūrė lietuvių liaudies šokių būrelis ir net įsigudrinta kiaulaites auginti, nors vokiečiai tai daryti draudė. Lietuviams tekdavo dirbti vokiečių ūkiuose, bet ten negaudavo nei sviesto, nei duonos už darbą – viskas frontui!
Niekas neskubėjo grįžti
Jaunimas stengėsi bet kokiomis sąlygomis kabintis į mokslus, kad nuvykę į užatlantę galėtų geruose darbuose dirbti. O Hanau stovykloje lietuviai vis laukė ir tikėjosi, kad greit Lietuva bus išvaduota iš rusų ir galės grįžti namo. Dažnai ateidavo rusų karininkai ir pasakodavo, koks nuostabus gyvenimas dabar tarybinėje Lietuvoje ir ragino: „skubėkit grįžti namo“. Šia agitacija susigundė tik vienas kitas, likusieji netikėjo. Amerikiečiai, išgirdę gerą K.Bridžiaus iškalbą, prašė, kad jis pakalbėtų per radiją, lietuvius ramintų ir žadėtų, kad amerikiečiai Lietuvą greit išvaduos. Tad, lietuviai laukė, tikėdami amerikiečiais.
Likusi viena Kazio žmona su sūnumi, apsigyvena Šiauliuose. Karo metais mama dirbo vokiečių valgykloje, kurioje valgydavo vokiečių karininkai. Mamos tėviškė – Pakruojo rajonas, Pašvitinio valsčius, Būkštų kaimas. Tai Manfredas vasaromis būtinai važiuodavo pas senelius pavasaroti. Kol jis buvo mažiukas, važiuodavo kartu su mama. Šiek tiek ūgtelėjusį jį įsodindavo į autobusiuką ir leisdavo vienam važiuoti. Būkštuose stovėjo gal šešetas namelių. Seneliai turėjo 11 hektarų žemės, iš jų tik keletas hektarų buvo dirbami. Laikė jie nedidelę kumelaitę – Margutę. Berniuko senelis buvo kirpėjas. Manfredas dar ir dabar mena senelių namelį, kiemą su dviem gluosniais.Šiame kaime paauglį aplankė pirmoji meilė. Kaime augo didžiulės tuopos. Netoliese gyveno trys sesutės. Vieną iš jų, Stasę, trylikametis Manfredas buvo pamilęs. Tačiau, tai tebuvo paaugliška meilė...
Matė žudynių vietas
Karo metais lietuviai vokiečiams privalėjo mokėti „pyliavas“ grūdais, mėsa. Manfredo seneliai savo kiaulaitę paslėpė po šiaudais, prieš tai gerai prišėrę, kad alkana nekriuksėtų. Atseit, mes nieko atliekamo neturime. Tik vieną karvytę ir nusususį arkliuką. Atvažiavus vokiečiui „pyliavos“ atsiimti, Manfredo mama gražiai su juo pašnekėjo, samagono pastatė, tas mandagiai atsisveikino ir išvažiavo be „pyliavos“.
1944 metais rusai, prieš bombarduojant Šiaulius, ėmė mėtyti iš lėktuvo lapelius, kuriuose perspėjo civilius gyventojus bėgti iš miesto, nes bus bombarduojama. Tuomet mama nuvežė sūnelį pas senelius, o pati grįžo atgal, nes vokiečiai nesutiko jos išleisti, privalėjo dirbti jų valgykloje. Pradėjus bombarduoti Šiaulius, Manfredo mama drebėjo dėl savo gyvybės. Visa laimė, kad bombardavimų metu, nors Šiaulių didžioji miesto dalis buvo sugriauta, bet jų namas su buteliu, nesugriuvo.
Tačiau, gyvenimui sunkėjant, Manfredo mama taip pat persikraustė gyventi į Būkštų kaimą. Mažajam Manfredui į pradinę mokyklą tekdavo keliauti apie tris kilometrus. Pokario metais vaikas matė laukuose gulinčius nušautus miško brolius su kulkų šūvių žymėmis kaktose. Po pradinės mokyklos, mokinukas ėmė lankyti Pašvitinio kaimo septynmetę mokyklą. Ateidavo į klasę, o joje per naktį išvežtas tai vienas, tai kitas klasės draugas su tėvais ūkininkais į Sibiro tremtį. Manfredas sako: “Mes, vaikai, tuomet nesupratome, kur jie dingdavo. Niekas nieko nepasakojo. Dingo ir viskas…”
Manfredo vardas
Manfredas prisimena: “Aš gimęs Marijampolės valsčiuje, augęs Šiauliuose, todėl kaimo mokykloje buvo gėda pasakyti, kad mano vardas Manfredas. Kaime įprasti vardai Petras, Jonas, Ignas, o čia – Manfredas”. Paklaustas vardo, vaikas tyliai sumurmėdavo: Manfredas. Koks koks? Negirdžiu – perklausdavo mokytojas. Tada šiek tiek garsiau Manfredas tarstelėdavo savo vardą. Kad tik neišgirstų kiti vaikai ir neimtų šaipytis. Šis vardas berniukui suteiktas ne šiaip sau. Tėvelis tiesiog garbino Baironą. Perskaitęs Dž.Bairono knygą “Šiljono kalinys. Manfredas. Kainas” susižavėjo ir sūnui suteikė Manfredo vardą.
Sunkus darbas ir mamos auliniai
Manfredas prisimena, kad mokyklinėje nuotraukoje jis sėdi pirmoje eilėje ir avi motinos aulinius batus. Taip buvo todėl, kad į mokyklą žingsniuoti tekdavo net penkis kilometrus: nuo senelių iki Pašvitinio mokyklos. Takelis vingiavo per miškelį, vaikui baisu, nes durpingos vietovės, kurios vietomis dega.
„Vat, Biržų krašte miškai gražūs, o prie Pašvitinio kaimo daugiausia augo alksniai, o uogos – avietės, gervuogės. Grybų rasdavome labai mažai“, – pasakoja Manfredas.
Po šeštos klasės Manfredas grįžo į Šiaulius. Jo mama ištekėjo už puikaus vyro Jasiūno, kuris dirbo Šiaulių prekyboj viršininku. Patėvis šešiolikmetį Manfredą įdarbina bazėje, kurioje teko cukraus maišus kilnoti, įvairias dėžes perkrovinėti. Darbas labai sunkus. Kaip pats rašinio herojus išsireiškė „tokiam nesportiškam ir nugeibusiam šešiolikmečiui, kaip aš, buvo per sunku“. Tuomet patėvis vaikinuką įdarbina „Rūtos“ saldainių fabriko kontoroje. Čia reikėjo apskaičiuoti „Rūtos“ saldainių produkcijos savikainą. Jaunasis tarnautojas, būdavo, užantin užsikiša kokį gabalėlį šokolado ar keletą saldainių panelėms pavaišinti ir, prakaituodamas, eina pro patikros postą. O vakare, po darbo, iki vienuoliktos valandos vakaro, zulina vakarinės mokyklos suolą. Dėl darbo mokslas nenukentėjo. Jis visada buvo vienoje gretoje su pirmūnais.
Studentiški laikai neprailgo
Pasibaigus vakare pamokoms, vaikinas eidavo su klasiokais pasivaikščioti į skverą prie bažnyčios arba į šokius. Vasaromis su draugų kompanija maudytis leisdavosi į Bubius. Tokios tat tuometinio jaunimo iškylos.
Mokytojas pasakojo, kad pedagogo specialybė nebuvo nei planuota, nei svajota. Jis turėjo tapti keramiku. Ir stojamuosius išlaikė puikiai. Iš galimų surinkti 25, jis surinko 23 balus. Deja, pakišo koją tėvelio praeities šleifas. Todėl pravijo, sakydami, kad teks ateiti kitąmet. Būsimam mokytojui suskaudo širdį, todėl, nieko nelaukęs, stojo į pedagoginį. Studentui smagiausi prisiminimai, kai juos siųsdavo dirbti į broliškąją Kazachstano respubliką. Ten reikėdavo su kastuvais spėti iš kombainų pilamus grūdus kasti į vientisą didžiulį 15 metrų aukščio grūdų kalną.
Tradicijos
Pedagoginiame institute Manfredas „atpylė“ penkerius metus, o jį baigęs gavo paskyrimą mokytojauti Batakiuose, Tauragės rajone. Čia vaikinas susipažino su būsima žmona Birute. Trejus metus dirbo, o paskui, 1963 metais, abudu su žmona atvažiavo mokytojauti į Nemunėlio Radviliškio vidurinę mokyklą.
Miestelio vidurinėje mokykloje virte virė gyvenimas. Nemažas apie 20 – 25 mokytojų kolektyvas, į kurį įsiliejo jauna pedagogų Bridžių šeima. Manfredas prisimena, kad žymiai vėliau į jų mokytojų kolektyvą atėjo iš tremties sugrįžęs, F.Velička, tarnavęs smetoninės Lietuvos karininku. Jis nepabijodavo kartais aštresnį žodį pasakyti apie valdžią, nes buvo „mėtytas ir vėtytas“. Mokytojas M.Bridžius prisimena mokykloje gyvavusią gražią tradiciją – turistinį sezoną. Šilelyje susirinkdavo rajono mokyklų grupės, išdygdavo palapinių miestelis. Palapinių aplinką stovyklautojai papuošdavo įdomesnėmis šakomis, kankorėžiais... Vykdavo įvairios sportinės rungtys, vakarai su muzika ir šokiais.
Mokytojui veiklos netrūksta ir dabar
Mokytojas M.Bridžius buvo veiklus žmogus. Toks jis buvo jaunystėje ir išliko iki šių dienų. Nuo pat mokytojavimo pradžios Nemunėlio Radviliškyje jis tapo Nemunėlio Radviliškio kultūros namuose R.Gasiūnienės suburtos dramos studijos kolektyvo nariu. Jam scenoje puikiai sekėsi. Ne vieną žiūrovą žavėjo Manfredo laikysena scenoje, jo sukurtų personažų išraiškingumas. Mokytojas stengėsi labai tiksliai ir tikroviškai atvaizduoti vaidinamą epochą: atidžiai derindavo rūbus, apavą, kartą net pypkę scenoje užsirūkė, vietoj tabokos prikimšęs žolelių. Dūmelis rūksta ir ko daugiau bereikia? O sykį, per generalinę spektaklio repeticiją „Kaip velnias akmenį nešė“ (rež.D.Matusevičienė), Manfredas su Petru sumąstė, kad dėl tikroviškumo reikia žibalinę lempą uždegti. Kaip nutarė, taip padarė! Neaišku, ar žibalas buvo prastas, ar žibalinė lempa neišvalyta, bet į sceną įlėkęs personažas, turėjęs vaidinti piktą „velnią“, vietoj žodžių, ėmė kosėti ir vos vos beprašnekėjo nuo sklindančių juodų ir aštrių žibalinės lempos dūmų. Gaila, kad buvęs mokytojas ir artistas prieš dvejus metus išsikėlė gyventi į Biržus ir Nemunėlio Radviliškyje jo sceninė veikla nutrūko. Tačiau, veiklus vyras namuose neužsidarė – visuose renginiuose jį galima sutikti. Kur įmanoma keliauti – keliauja. Su ekskursijomis arba vienas aplanko žymesnes ar širdžiai brangias vietoves.
Meilė dviračiui ir keramikai
Gyvendamas Nemunėlio Radviliškyje, šiltuoju laiku Manfredas sėsdavo ant dviračio ir važiuodavo, kur akys mato. Su viena vienintele poilsio stotele nuvažiuodavo ir į Biržus. Manfredas iki šiol imlus naujovėms. Štai prieš kelerius metus susigundė įsigyti elektra varomą dviratį. G. Briedis šį dviratį truputį rekonstravo ir nuo šiol juo mokytojas neišsiskiria.
Dar vienas Manfredo hobis – keramika. Nemunėlio Radviliškio mokykloje jis vaikus mokė prisijaukinti molį, bei pasigaminti mielų darbelių. Manfredas džiaugiasi, kad su keramika ir dabar nesiskiria: Biržuose, Savarankiško gyvenimo namuose, mokytojas veda keramikos pamokėles. 2020 metais Manfredo veikla lėmė, kad jį išrinko Senjorų arbatėlės prezidentu. Jam šis titulas labai tinka. O ir atmintis pavydėtina! Jį žinantys pajuokauja, kad Manfredo galvoje yra įdiegtas pats sparčiausias internetas. Apie žymius žmones, jų gyvenimus mokytojas gali pasakoti ištisas valandas. O knygų kiek daug perskaitęs! Biržietis patikusį faktą gali tiksliai atpasakoti ir netgi nurodyti, kurio autoriaus ir kuriame knygos puslapyje buvo tai parašyta.
Su žmona Birute mėgo Manfredas paslidinėti. Mirus sutuoktinei, vyras slidinėja arba vienas, arba su anūke. Dabar jo mėgstamiausia slidinėjimo trasa – Kilučių ežeras. Sako, dėl to, kad didelis lygus plotas ne taip jį vargina.
Sveikinant Mokytoją su gražiu jubiliejumi ir Mokytojo diena, norisi palinkėti nučiuožti bei nuvažiuoti dar daugybę kilometrų, o personalinėje parodoje pademonstruoti naują hobį – tapybą.
Biržų kultūra Biržuose, Lietuvoje ir pasaulyje.
