Dviračių trasa – aplink Tytuvėnų ežerus

zivile@skrastas.lt

KELIAUKITE SU „ŠIAULIŲ KRAŠTU“

Dviračių trasa – aplink Tytuvėnų ežerus

Tytuvėnų (Kelmės rajonas) regioninis parkas turtingas gamtos ir architektūros paminklais. Pažinti šį kraštą siūlome važiuojant dviračiu. Tytuvėnuose įrengta 13,5 kilometro trasa jungia Giliaus ir Bridvaišio ežerus. Kartu su „Šiaulių krašto“ žurnaliste Živile KAVALIAUSKAITE dviračiais riedėjo Tytuvėnų regioninio parko direktorius Vytautas STONYS.

Pasirinkite pagal jėgas

Jei neprastai važiuojate dviračiu, į Tytuvėnus galite atminti iš Šiaulių per Rėkyvą, Pakapę, Kiaunorius, Mockaičius.

Pakeliui siūlome išsimaudyti didžiausiame Kelmės rajone Gauštvinio ežere. Jis nuo pagrindinio kelio nutolęs apie keturis kilometrus. Ežeras negilus, 2–3 metrai. Pakrantėje įrengtos pavėsinės, suoleliai, kempingas.

Už Gryžuvos upelio, prieš pat Tytuvėnus, kairėje kelio pusėje rodyklė rodo kelią į buvusio Tytuvėnėlių dvaro teritoriją. Apie jį liudija informacinė lenta, pastatų griuvėsiai, senieji medžiai ir stogastulpis, kuriame pažymėta, kad dvare iki 1941 metų birželio 14 dienos gyveno dailininkė Sofija Dembovskytė-Romerienė.

Jei ant dviračio sėdate retai, 13,5 kilometro ilgio Tytuvėnų dviračių maršrutas bus pats tas.

Važiuojant dviračiu, atsiveria įsimintini kraštovaizdžiai, įdomiausi Tytuvėnų krašto kultūros ir gamtos objektai. Maršrutas aplink Bridvaišį tęsiasi 6,5 kilometro, aplink Gilių – 5 kilometrus. Bridvaišio ir Giliaus ežerus jungia 2 kilometrų atkarpa, einanti per Tytuvėnų miestą. Dalis trasos driekiasi žvyrkeliu.

Jei dviračio neturite, Tytuvėnuose jį galima išsinuomoti.

Nepamirškite mieste saugotis automobilių ir pasiimkite į kelionę geriamojo vandens.

Neskubėdami kelionėje užgaišite apie 4 valandas.

Orientuotis padeda ženklai

Tytuvėnų regioniniame parke iš šiaurės į pietus tyvuliuoja keturi ežerai: Gauštvinis, Apušis, Gilius ir Bridvaišis, tad maršrutas minti dviračiu vasarą – itin tinkamas.

Kelionę galite pradėti jums patogioje vietoje. Trasos pradžia pažymėta Miško gatvėje prie Tytuvėnų regioninio parko lankytojų centro. Pastate verta pamatyti ekspoziciją, skirtą Tytuvėnų apylinkėse gyvenančioms gervėms.

Mes, lydimi V. Stonio, kraštotvarkininkės Giedrės Jonauskaitės ir kultūrologės Nijolės Saimininkienės, kelionę pradedame nuo Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno ansamblio, visada buvusio tytuvėniškių pasididžiavimo ir pasigėrėjimo objektu.

Sausį kilęs gaisras restauruotame vienuolyne vietos gyventojams buvo skaudus, kaip artimo nelaimė. Architektūros šedevras nepraranda turistų ir maldininkų traukos. Pasak V. Stonio, ši vieta tebėra pats populiariausias Tytuvėnuose lankomas objektas. Antri pagal populiarumą – Tytuvėnų ežerai.

Dviratis Tytuvėnuose – populiari susisiekimo priemonė. Dažnokai dviračiais pravažiuoja turistų ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio.

Riedame link Bridvaišio ežero. Kelionėje ženklai nurodo kryptis, objektus ir kilometrus.

Artėjant prie ežero, atsiveria puikus vaizdas. Bridvaišis – ežeras su dviem salomis. Abi turi vardus – Didžioji ir Varnų. Giliausia Bridvaišio vieta siekia 42,8 metro, visai greta gelmės yra ir tik apie 80 centimetrų siekianti sekluma.

Šalia ežero įrengta pavėsinė. Yra ir vieta laužavietei bei nedidelis paplūdimys. Kol nepavargę, miname toliau palei ežerą. Pro tvarkingas sodybas priartėjame prie „Sedulos“ poilsinės. Čia įrengtas poilsiautojų itin mėgstamas paplūdimys.

Virš apylinkių

Jei maudytis nesinori, ties kelrodėmis sukite kilometrą į kalną kylančiu vieškeliu link 15 metrų apžvalgos bokšto. Nuo Kokmaniškės (Majako) kalno atsiveria Tytuvėnų apylinkės: ne tik tytuvėniškių namai ir bažnyčios bokštai, bet ir Šiluvos bažnyčia bei koplyčia. Geru oru horizonte galima pamatyti net Kelmę.

Jei žvelgsite į kitą pusę, prieš akis atsivers Tytuvėnų tyrelio pelkės. Pamatysite ir keliuką, vingiuojantį į buvusį Pašakarnio dvarą. Dvaro vietoje stovi informacinis stendas, išliko senųjų liepų alėja, buvusio dvaro pastato pamato akmuo su dubeniu, du kumečių namai.

Paskutinieji dvaro savininkai Zaleckiai buvo išvežti į Sibirą. Kurį laiką pastate veikė mokykla, vėliau dvaras buvo nugriautas. Vietiniai kalba, kad dvaras dar galėjęs ilgus metus stovėti: net skambėjęs, kai buvo griaunamas. Pasakojama, kad dvarą nugriauti paskatinusios kalbos apie neva paslėptą auksą.

Grįžtame atgal ir toliau riedame netoli ežero. Rodyklė rodo sukti prie Bridvaišio (Skogalio) piliakalnio. Spėjama, kad būtent čia, ant Bridvaišio kranto, galėjusi stovėti Cydaro pilis.

Apie piliakalnį pasakojamas ne vienas padavimas: čia galį būti užmūryti rūsiai su turtais, nuo piliakalnio galbūt vedė nutiestos ir kūlgrindos.

Nusivedę dviračius nuo piliakalnio (labiau patyrę sugebės suvaldyti dviratį statoku šlaitu, išraižytu medžių šaknimis), vėl miname bažnyčios link. Jos bokštai matomi aiškiai beveik visur Tytuvėnuose.

Jei pasuksite Šiluvos kelio link, išvysite pagonišką alkakalnį, dabar vadinamą Šv. Jurgio kalneliu.

Išsiskiria žalsvu vandeniu

Per miestelį mūsų trasa driekiasi link antrojo populiaraus Tytuvėnų ežero – 37,5 hektaro plote tyvuliuojančio Giliaus.

Giliausia ežero vieta siekia apie 23 metrus, vidutinis gylis – 10,6 metro, maksimalus ilgis – 1 kilometras, plotis – 470 metrai.

Giliaus vanduo – žalsvas. Spalvos paslaptis – ežere gyvenantys dumbliai. Viename iš padavimų kalbama, kad senovėje šis ežeras atūžęs oru ir užkritęs ant čia augusio miško. Vanduo atrodąs žalias dėl dugne stypsančių medžių.

1927 metais laikraštyje „Lietuva“ spausdintame K. Makrickio straipsnyje teigiama, kad „Giliaus vanduo turi mineralinių dalių, gydytojų liudijimu, esąs sveikas maudytis. Tik gaila, kad nėra kas pasirūpintų geresniu Tytuvėnų kurorto įrengimu.“

Dar minima, kad į Tytuvėnus suvažiuoja nemažai vasarotojų, daugiausia žydų. 1926 metų vasarą buvo privažiavę apie 700.

Miestelyje dar likę namų, kuriuose ilsėdavosi, maitindavosi poilsiautojai.

Važiuodami aplink Gilių, darome didesnį lanką nuo ežero, mindami dviračių taku.

Pasukus į miškelį, trasa driekiasi durpyno siauruko pylimu. Pakylame iki vietos, iš kurios galima apžvelgti Giliaus ir Apušio ežerus.

Apušio ežeras su apyežeriu yra paskelbtas botaniniu-zoologiniu draustiniu. Jame daug retų augalų, augalų buveinių, peri reti paukščiai.

Akis patraukia burė

Aplink Gilių veda medinis, vietomis nutrūkstantis, pažintinis takas. Dviračiu jo nepravažiuosi, turintys laiko, gali įveikti pėsčiomis. O pasivaikščioti aplink Gilių verta.

3,3 kilometro neskubėdami apeisite per maždaug dvi valandas. Pakeliui informacija apie vietos augmeniją, gyvūniją, paukščius pateikiama stenduose. Einant aplink Gilių, atsiveria kabančios pelkės – nedidelė pelkių grupė, susiformavusi dėl šaltinių veiklos kalvų šlaituose, yra akmenų rūžos atkarpų, šaltinių, apžvalgos bokštas su vėjarode. Keliose Giliaus vietose įrengti paplūdimiai.

Įveikę dalį atkarpos mediniais takais, susiviliojame Giliaus ežere baltuojančiomis burėmis. Susipažįstame su jachtos savininku – Tytuvėnuose gyvenančiu 76-erių Alduču Prapuoleniu.

Jūreiviškais marškinėliais ir kepuraite pasipuošęs vyras pakviečia perskrosti Giliaus bangas.

„Atleist, patrauk! – nuskamba A. Prapuolenio raginimas ir burės paklūsta. Žalsvas Giliaus vanduo, ramiai ant bangelių besisupantis kragas, pakrančių augmenija ir visiška ramybė. Ne prasčiau, nei Nidoje.

Lydi unikali vėliava

Burės pagauna vėją, jachta suka aplink ežerą. Vėją pagauna ir suplevėsavusi Lietuvos trispalvė.

Jos istorija – išskirtinė. Siūta vėliava 1989 metais Karpatuose, Ukrainoje, kur tada viešėjo A. Prapuolenis. Sąjūdis virpino širdį – reikia trispalvės. Bet iš kur ją Ukrainoje paimti? Viena ukrainietė padovanojo klostuotą geltoną sijoną. Jį išlyginęs, A. Prapuolenis turėjo vėliavai geltoną medžiagą. Raudonas audeklas – kitos ukrainietės palaidinės atraiža. Daugiausia vargo kilo dėl žalios. Galiausiai vienas ukrainietis prisiminė, kad tėvas palėpėje turėjo stalą – jo gelumbės gabalą ir iškirpo.

„Nuo to laiko, kur bekeliaučiau, ši vėliava – su manimi“, – sako vyras. O keliauja A. Prapuolenis daug.

Kasmet žiemą mašina vyksta slidinėti į Slovakiją. Išvykoje būna per Vasario 16-ąją ir visada viešbutyje iškelia trispalvę.

Kiekvieną vasarą A. Prapuolenį sutiktumėte Kroatijoje – čia tytuvėniškis buriuoja. O kur dar buriavimo varžybos Rėkyvoje, Kuršių ir Kauno mariose!

Turėti jachtą A. Prapuolenis svajojo nuo vaikystės. Baidarė, burlentė, galiausiai atėjo laikas ir jachtai.

„Jachta ramesnė“, – sako vyras ir vėl sukomanduoja: „Atleist, patrauk!“.

Gilius, A. Prapuolenio teigimu, tinkamas ežeras jachtai – neturi seklumų. Kur baigiasi švendrės, visur galima priplaukti prie kranto.

Gražiausias ežeras – žiemą

Ar dažnai jachtos savininkas sulaukia poilsiautojų prašymo paplukdyti?

„Lietuviai – santūrūs žmonės, – galvą puto tytuvėniškis. O ar sutiktų paplukdyti? „Pagal ūpą, – šypsosi. – Daugiausia pramogaujama su išgertuvėmis, o man tai nepatinka“.

Sovietmečiu A. Prapuolenis važiuodavo buriuoti į Rygos įlanką. Ten rusai be ceremonijų prašydavo išbandyti jachtą, nesvarbu, moka ją valdyti ar ne. Praėjusią savaitę po Gilių buriuotojas plukdė jaunavedžius.

Kartais plaukiant vėjas iškrečia pokštų: anądien pūstelėjęs škvaliukas nulaužė stiebą ir bures paguldė ant šono.

Kada Gilius būna gražiausias? „Kai neužterštas. Svarbu – ramybė, kad triukšmo nėra“, – neabejodamas atsako A. Prapuolenis.

Ir nustebina pridurdamas, kad gražiausias ežeras – žiemą, kai prisninga. Pasirodo, kol jachta ilsisi, tytuvėniškis ratus ant ežero suka burinėmis rogėmis.

Pakeliui – muziejus

Nuo Giliaus miname į kalniuką link netoli ežero (Miškininkų g. 5) prieš daugiau nei 40 metų įkurto Tytuvėnų miškų urėdijos Miško muziejaus. Ekspozicija skirta gamtai ir vietos menininkams.

Nuo muziejaus driekiasi maloni trasa ne vieną šimtmetį skaičiuojančiu pušynu Tytuvėnų link.

Tytuvėnuose pasukame prie Kristaus gelbėtojo koplyčios – mauzoliejaus, pastatyto 1853 metais. Čia buvo laidojami Tytuvėnų dvaro valdytojai ir jų šeimos nariai.

Įdomios architektūros aštuonkampė mūro koplyčia stovi Kaštonų ir S. Romerienės gatvių sankirtoje. Tai Raseinių apskrities bajorų maršalkos Jeronimo Pšeciševskio pastatytas mauzoliejus mirusiai žmonai Celinai.

Verta užsukti į Šiluvą

Jei, įveikus Tytuvėnų trasą, dar liko jėgų ir noro, galima pasiekti už 8 kilometrų nuo Tytuvėnų esančią Šiluvą, vieną iš penkių vietų Europoje, kur Marijos pasirodymas yra oficialiai pripažįstamas Bažnyčios.

Vyčių kaimo kairėje kelio pusėje pamatysite dabar apleistą, bet anksčiau daug pravažiuojančiųjų dėmesio sulaukdavusią liaudies menininko Petro Stundžios sodybą, vadintą „Velnių muziejumi“.

Už baltos koplyčios pasukus į kairę yra senosios Roglaičių kaimo kapinaitės, o prieš pat Šiluvą, dešinėje pusėje – senosios žydų kapinės.

Iš Šiluvos keliai veda į Raseinius, Tytuvėnus, Lyduvėnus ir Žaiginį.

Artūro JAUGĖLOS nuotr.

PANORAMA: Vaizdas nuo Bridvaišio piliakalnio į ežerą.

PILIAKALNIS: Kelionės aplink Bridvaišį pradžioje atsiveria piliakalnio panorama.

PAVĖSINĖ: Prie Bridvaišio įrengta pavėsinė saugo ir nuo saulės, ir nuo lietaus. Jei esate išalkę, čia galite užkąsti.

POPULIARUMAS: Tytuvėnų regioninio parko direktorius Vytautas Stonys sako, kad tytuvėniškiai mėgsta važinėti dviračiais. Dviračiais pro Tytuvėnus rieda ir turistai iš tolimesnių Lietuvos miestų ir užsienio. Už direktoriaus nugaros – dviračio trasą žymintys ženklai.

KŪRYBA: Apie savo kūrybą informuoja Tytuvėnuose įsikūrusi dailininkė.

BOKŠTAI: Virš Tytuvėnų iškyla bažnyčios bokštai.

TAKAS: Palei Giliaus ežerą tenka pavažiuoti lentų taku.

BOKŠTAS: Apžvalgos bokštelis prie Giliaus ežero.

BURIUOTOJAS: Aldutis Prapuolenis buriuoja po Giliaus ežerą. Jį visuomet lydi Ukrainoje siūta vėliava.

PAUKŠTIS: Giliaus ežeru supasi kragas.

JACHTA: Baltos burės Giliaus ežere traukia poilsiautojų akį.

TRASA: Kelionės maršrutas.

Vytauto STONIO nuotr.

VAIZDAS: Ant Kokmaniškės (Majako) kalno – 15 metrų apžvalgos bokštas. Nuo jo atsiveria Tytuvėnų apylinkės.

Vytauto STONIO nuotr.

RESTORANAS: Šiame name tarpukariu Tytuvėnuose veikė restoranas.

Kartu su „Šiaulių krašto“ žurnaliste Živile KAVALIAUSKAITE dviračiais riedėjo Tytuvėnų regioninio parko direktorius Vytautas STONYS.