Didžiausias džiaugsmas – pirmą kartą išvysti savo kūdikį

Nuotrauka iš A. Latonienės šeimos albumo
Aldona Latonienė su vyru ir šešiais vaikais. Smilgių bendruomenė A. Latonienę pasiūlė Prezidento apdovanojimui, kuriuo pagerbiamos puikius vaikus išauginusios daugiavaikės motinos.
Smilgiuose gyvenanti Aldonos ir Antano Latonų šeima džiaugiasi šešiais jų išaugintais vaikais. Gražios šeimos motina sako, jog didžiausias gyvenimo džiaugsmas yra pirmą kartą pamatyti ką tik gimusį kūdikį. Motinos dienos proga smilgietė bendruomenės pasiūlyta gauti Prezidento apdovanojimą už dorais žmonėmis išauklėtus vaikus – vieną sūnų ir penkias dukteris.

Nuo Bajorėlių iki Smilgių

Ponią Aldoną redakcijos skambutis pagavo lauke besimėgaujančią pavasarine saule. Moteriai, neseniai grįžusiai iš didmiesčio ligoninės, gera justi grįžtančią gamtos jėgą, matyti sprogstančių medžių pumpurus, iš žemės lendančius darželio gėlių daigus. Juolab, kad visa sukurta kartu su vyru Antanu ir jau penkiasdešimt metų džiugina poros akis ir širdis.

Aldona prisimena vaikystę Bajorėliuose (Pasvalio r.), kur ji augo brolių ir seserų apsuptyje. Iš devynių jos tėvelių atžalų išliko septynetas. Gausi šeima anksti neteko tėvelio. Aldutei tebuvo šešeri. Pokario metų patirtys paskatino ligas, priartino gyvenimo pabaigą. Aldona sako, jog buvo labai gera turėti daug artimų šeimos žmonių. Kartu jokie sunkumai neatrodė nepakeliami. Vaikai rūpinosi vieni kitais, ėjo dirbti pas kitus žmones. Ir patys pavalgydavo ir namo parnešdavo. Aldutei buvo dvylika metukų, kai šeima persikėlė gyventi į Biržų rajono Smilgių kaimą. Čia ji subrendo, čia giliai įleido šaknis, čia sutiko ir būsimą gyvenimo draugą, čia pat, Toliūnų kaime, gimusį Antaną Latoną. Jauną porą vienijo mokslai (kartu lankė Smilgių septynmetę mokyklą), kartu į kiną vaikščiojo, panašiai į ūkio darbus kibo. Rūpestingas, ligoje užjaučiantis, darbštus ir dievobaimingas jaunuolis patraukė Aldonos širdį.

Be vestuvių puotos, be prabangių drabužių, bet su Dievo artuma

Vestuvės? Tuomet viskas būdavo kur kas paprasčiau. Į metrikacijos skyrių Biržuose nuėjo jiedu paprastai apsirengę, apie jokias prabangas negalvoję, liudininkų lydimi. Vėliau santuoką sutvirtino Smilgių bažnyčioje. Ten jau reikėjo ir žiedų. Pamena Aldona iki šiol, kaip su kunigu Antanu Babrausku dėl santuokos sakramento tarėsi. Liepė dvasininkas ateiti vakare, vėlesniu metu. Pora su liudininkais ėjo paslapčia. Po išpažinties kunigas jaunuosius sutuokė ir vėl paslapčia iš bažnyčios išlydėjo.

Aldutė džiaugiasi, kad Dievo artuma juos lydėjo visą penkiasdešimt metų. Moteriai atrodo, kad laimės nesuteikia nei prabangūs vestuvių drabužiai, nei didelės vestuvininkų kompanijos, nei keliamos puotos. Didžiausia laimė yra gyventi santaikoje ir tikėjime.

Laimingi sutuoktiniai rūpinosi vienas kitu ir greitai pabirusiomis atžalomis. Namuose krykštė pirmagimis Drąsutis, augo penkios dukrytės. Abu tėvai dirbo kolūkyje. Aldona ilgai melžė karves. Septyniolika jų pamelžti užtrukdavo apie porą valandų. Nuo kai kurių ir rankas paskausdavo. Gal todėl ir dabar sveikatos problemų kyla. Jei vaikų nebūdavo kam pagloboti, atsivesdavo juos į fermą. Vėliau vyresnieji pasirūpindavo jaunesniais. Dėl to nieko blogo neatsitiko. Visi išaugo puikiais žmonėmis, džiuginančiais ir savus, ir svetimus. Aldona sako, jog su vaikais ir daržus ravėdavo, ir bulves kasdavo. Mažesnį tiesiog patiesusi paklotą pasodindavo ant pievos ir palikdavo žaisti. Visus darbus šeima įveikdavo kartu. Savus daržus ir kolūkio runkelių normas nuravėdavo. Vaikai niekada neatsisakydavo padėti. Nereikėjo „nei žabo, nei diržo“. Jei ką, užtekdavo griežtesnio žodžio. Beaugindama atžalas moteris sugebėjo neakivaizdiniu būdu baigti Vabalninko žemės ūkio technikumą, įgyti zootechnikės specialybę. Vienu metu jai teko dirbti fermos vedėja ir rūpintis net keliomis – Smilgių, Putrių (Pačeriaukštės krašte), Toliūnų fermomis.

Džiugina vyras, vaikai, anūkai ir proanūkis

Dabar jau vyresnėliui bus penkiasdešimt. O jaunylei Editai – trisdešimt šešeri. Motina džiaugiasi, kad Drąsutis buvęs labai gabus vaikas, net Arteke pabuvojęs, kas tais laikais buvusi gabiųjų privilegija. Aldona apgailestauja, kad jai susirgus sūnus turėjęs aukštuosius mokslus palikti. Užtat baigė technikumą, iki šiol sąžiningai dirba. Paklusniausia buvusi mažylė Edita, ji vadybininkė. A. Latonienė džiaugiasi visomis savo dukromis, be jų neįsivaizduoja savo kasdienybės: Daina ir Aurelija – Biržų ligoninės slaugytojos, Snieguolė taip pat rūpinasi pasiligojusiais senoliais Legailių globos namuose. Kristina – vaikų darželio šeimininkutė. Tėvams svarbiausia, kad visi vaikai ne tik darbštūs ir sąžiningi žmonės, bet ir ištikimi savo kraštui, nė vienas neišvykęs nei iš Biržų, nei iš Lietuvos. Visi jie turi darbus ir, pasak mamos, savo kampelius. Viena dukra arčiau tėvų, savam kaime. „Esu labai laiminga, nes turiu gerus vaikus, gerą, ligos metu užjaučiantį vyrą, gerą tėvelį vaikams,“ – atvirai sako A. Latonienė. Ir čia pat priduria, jog nėra dėl ko dejuoti. Svarbiausia tik, kad užtektų sveikatos, nes motinai dar labai norėtųsi pasidžiaugti savo šeima, gražia gamta, pavasariniu žydėjimu. Ypač jai patinka tulpės. Tad didžiausia svajonė – būti sveikai ir džiaugtis gamta savo sodyboje.

Smilgietė sako, jog nėra jai tekę būti nei Palangoje, nei Klaipėdoje, bet tekę tulpėmis gėrėtis Pakruojo dvare. Dar su vaikais nuvažiuodavo į Rygos zoologijos sodą.

„Dievulis yra ir padeda“

Aldona Latonienė labai myli kaimą, galimybę gyventi savo sodyboje, mėgautis medžių ir gėlių artumu. Jai gera sulaukti vaikų, anūkų (jų devynetas) ir trejų metukų proanūkėlio. Dar svarbu, kad „visi jie sutvarkyti“ – pakrikštyti, prie pirmosios komunijos „prileisti“. Aldona prisimena, kaip sovietmečių jai tekdavę dėl to mokykloje aiškintis. Tuomet ji sakydavusi: „Mes ne komunistai, mes Dievą tikim, galim eiti į bažnyčią“. Ir dabar moteris pažiūrų nepakeitė. Ji sako, jog „Dievulis yra ir padeda“. Gera jai žinoti, jog sutuoktinis Antanas irgi taip pat galvoja. Netrukus ne tik Motinos diena, bet ir Aldonos gimtadienis. Nėra abejonių, jog gegužės ketvirtoji A. Latonienei bus dosni pavasariniais žiedais. Juolab kad Aldona su vyru turi prisisodinę tulpių, kurių pumpurai jau ruošiasi pražysti.

Teiraujuosi, kas gyvenime Aldonai teikia daugiausiai džiaugsmo, kurią akimirką ji galėtų išskirti iš visų. Atsakymo sulaukiu iškart: „Kai pagimdydavau vaikelį, didžiausia laimė ir džiaugsmas būdavo jį pamatyti pirmą kartą. Niekada nepagalvodavau, kad gal jų daug, kad sunku bus auginti. Niekada. Ir vyras džiaugdavosi... didesniu rūpestėliu. Labai džiaugdavosi“.

Dar moteris priduria, jog jai net į galvą nebūtų atėjusi mintis, kad jos Antanas būtų buvęs kartu gimdymo metu. „Kad stebėtų? Tai jau ne. Užtenka medicinos personalo. Nenorėčiau, kad jis būtų matęs mano skausmą, negerumą,“ – kalbėjo daugiavaikė motina.

Aldona Latonienė spėjo visur – į virtuvę, į daržus, pas gyvulius, į darbus kolūkyje, į susirinkimus mokykloje, į bažnyčią... O juk būta ir bemiegių naktų, kai mažieji sirgdavo. Kada ilsėjosi? Aldona šypteli, jog pakakdavo nusnūsti, kai vaikai išeidavo į mokyklą arba po pietų, kai visi pavalgydavo ir išsiskirstydavo. Ši moteris poilsiu vadina ir galimybę tvarkytis namuose, ravėti gėles, rūpintis aplinka.