Naujausios
Didžiausia svajonė — rasti darbą
Antras mėnuo penkiasdešimt vienerių radviliškietis gulasi ir keliasi su vienintele mintimi: kaip susirasti darbo? Kišenėje — 30 pasiskolintų litų, namuose baigiasi malkos, o puse etato dirbanti žmona, kai lankėmės, dar laukė algos. Jokia valstybės parama šeimai nepriklauso.
Sutuoktiniai antrą kartą ant to paties nedarbo grėblio užlipa, atėjus į valdžią konservatoriams. Pirmą kartą teko parduoti butą Šiauliuose ir keltis į Radviliškį. Dabar beveik nebeturi, ko parduoti.
Sigita STONKIENĖ
siga@skrastas.lt
Nežinomybė
Saulius Pleskūnas su žmona gyvena sename dviejų galų name Radviliškyje. Namas šildomas krosnimi. Žiemai baigiantis, kiekviena malka yra aukso vertės, mat sausį ir vasarį šeima gyvena be jokių pajamų. Saulius paskaičiavo: labai taupydami šildysis maždaug iki vasario pabaigos.
Švarūs, tvarkingi kambariai apstatyti senais, tarybinių laikų baldais. Vėsoka.
Pakvietęs sėstis, vyriškis prisipažino ką tiktai žvalgęsis po namus, ką čia pardavus, bet nieko geresnio ir nerado. Vienintelis parduodamas daiktas galėtų būti kompiuteris, bet jis reikalingas darbo paieškoms, be to, yra galimybė paskaityti spaudą. Parduotų darbo įrankius, bet nesiryžta.
Statybos įmonėje įvairius darbus dirbęs Saulius buvo atleistas praėjusių metų gruodį. Tą dieną žmona pirmą kartą pamatė savo vyrą verkiantį.
Kai sužinojo apie atleidimą, radviliškietį darbe ištiko šokas. Santaupų neturėjo. Kalnu užgriuvo neišmokėta banko paskola. Siuvykloje dirbusi žmona tuo metu taip pat buvo bedarbė.
Aštuonis mėnesius įmonėje dirbęs Saulius išeitinės kompensacijos negavo.
2009 metais radviliškietis kartą jau buvo netekęs darbo kitoje statybos įmonėje. Tada kurį laiką gavo bedarbio pašalpą. Nepaprastai džiaugėsi, kai praėjusį pavasarį pavyko įsidarbinti.
O dabar Darbo biržoje jam buvę paaiškinta: kadangi po paskutinės išmokos balandžio pabaigoje nepraėjo vieneri metai, bedarbio pašalpa nepriklauso.
„Sakė, toks įstatymas. Socialinė pašalpa taip pat nepriklauso, nes pusę metų nestovėjau Darbo biržoje. Uždaras ratas“, — Saulius prisipažino nesitikėjęs, kad nelemtai susiklosčius aplinkybėms, nesulauks bent mažiausios valstybės paramos.
Kaip išgyventi?
Tuo, kad šią žiemą Radviliškyje darbo rasti beviltiška, įsitikino, aplankęs visas įmanomas statybos įmones, rašydamas motyvacinius laiškus bei skelbdamasis internete ir spaudoje. Du kartus kreipėsi net į Seimo narį Algimantą Salamakiną. „Bet išeini, ir, matyt, pamiršta“, — šypteli.
Įkurti savo įmonę? Saulius nelinksmai šypsosi — iš ko? Kas jam, bedarbiui, duos paskolą, iš ko mokės atlyginimus ir mokesčius? Galvoja: bus taip, kad bankas paskutinę bakūžę atims.
Kažkas patarė užsiimti kontrabanda. Šią mintį iš karto atmetė: tai nusikaltimas, tokie dalykai ne jam. Kažkas sakė: važiuok į užsienį. Pusamžį, kalbos nemokantį vyrą, užsienis baugina.
Žmonai neseniai pavyko puse etato įsidarbinti valytoja. Laiminga moteris, kai kalbėjomės, dar nebuvo gavusi pirmosios algos. Daugiau kaip pusę teks atiduoti skoloms išmokėti.
Mokesčiams, įskaitant banko paskolą, reikia 550 litų per mėnesį. Kovo mėnesį šeima tikisi gauti maisto paketų.
„Buvom pamiršę, ką reiškia gyventi pusbadžiu, — atvirai sako Saulius. — Esu paprastas žmogus, negeriu, dirbau, stengiausi, kur mano kaltė, kad vėl į gatvę? Išvarė — ir nors plytą graužk. Tegu mūsų protinga valdžia pasako: kaip tokiu atveju reikia žmogui išgyventi?“.
Ir vėl konservatoriai
Prieš porą metų radviliškiečiai tikėjosi pradėję lipti iš duobės, į kurią pirmą kartą krito 1996-aisiais. Tada gyveno Šiauliuose, dirbo dviračių gamykloje.
„Kažkoks užkeikimas: kaip tik valdžioje konservatoriai, taip mes į duobę. Tada visus iš “Vairo“ atleido, — pasakojo vyriškis. — Važiavau į Kaliningradą, uždarbiavau, nes čia darbų nebuvo. Padirbi — atleidžia, padirbi — atleidžia. Stažas normaliai neina: kiek aš tokių pažįstu, niekas neturi surinkę stažo pensijai. Dirbome legaliai ir nelegaliai, algą gaudavome tai vokeliuose, tai ne, negaudavome atostoginių, ir vis — kad tik kažkaip išgyventum, kad mokesčius susimokėtum. Būdavo, pasikepam su žmona svogūnų ir valgom su duona. Vaikas buvo mažiukas, geresnį kąsnį jam taupėm. Kai pradėjo kauptis skolos, nusprendėm parduoti butą ir keltis į Radviliškį. Nebebuvo pasirinkimo.“
Šeima lengviau atsikvėpė maždaug prieš dvejus metus, 2007-aisiais. Sūnus baigė profesinę mokyklą, įsidarbino. Abu su žmona dirbo pagal sutartis, nebe vokeliuose mokami atlyginimai. Šiek tiek susitaupė, pasiėmė banko paskolą. Norėdamas prisidurti, Saulius dirbdavo ir po darbo.
„Nors labai daug neuždirbau, apie du tūkstančius, tikėjau — jau gyvensim. Geriau pavalgėm. Žmona gal dvidešimt metų svajojo apie naujus baldus, atrodė, pagaliau... Svarbiausia — nuotaika buvo. Pradėjom remontą, sakėm, apsišiltinsim sienas, iš lauko lentelėm apkalsiu. Pasikeitėm langus. Galvojom, juk dirbam, ne kokie girtuokliai esam, vis noris kažkaip šviesiau, gražiau...“ — vyras nebaigia sakyti... nutyla.
Šį rytą atsikėlęs išvirė nemažą puodą daržovių sriubos. Žiūri, kaip išsiversti kuo pigiau, nes skolintis iš kaimynų, minimumą uždirbančio sūnaus ir pensininkės motinos gėda. Prie namų yra nedidelis daržas, taigi kol kas daržovių užteko.
Antrą kartą nedarbo naštą pajutę sutuoktiniai nebesvajoja nei apie naujus baldus, nei apie tolesnį būsto remontą. Šiuo metu didžiausia Sauliaus svajonė yra susirasti darbo.
„Mes esame prarastoji karta. Tegu tas Kubilius neduoda pašalpų, tegu duoda darbo žmonėms. Be darbo, juk žinot, kas yra žmogus šiais laikais? Menkysta ir sau, ir kitiems yra“, — atvirauja Saulius.
Ir jau linksmiau pridūrė: kaip bebūtų, pavasaris vis tiek ateis.
KVIEČIAME
Galintys pasiūlyti darbo ar kitaip padėti šiai šeimai, kviečiami skambinti redakcijos telefonais (841) 591559, 841 591570. Galbūt nuoširdi parama padės sulaukti ne tik pavasario, bet ir geresnės rytdienos.
LIKIMAS: Saulius Pleskūnas panašius į save vadina prarastąja karta: nedarbo kilpa šeimą prismaugia antrą kartą.
NETIKĖJIMAS: Per trylika metų du kartus patyrę nedarbo skonį, penkiasdešimtmečiai sutuoktiniai nebesitiki įsigyti naujų baldų ir pabaigti susiremontuoti būstą.
GALIMYBĖS: Bedarbio namuose puodas daržovių sriubos — maistas visai dienai.
Jono TAMULIO nuotr.