Dar ne per vėlu...

Gražinos DAGYTĖS nuotr.
Kunigas Ernestas Želvys.

Vienoje koncentracijos stovykloje rasti pavyzdingo tikėjimo žodžiai, kalinio ranka įrėžti sienoje: „Tikiu saule, nors ji ir nešviečia. Tikiu meile net tada, kai jos niekas nerodo. Tikiu Dievu, net ir tada, kai Jis nekalba.“

Mėginu įsivaizduoti, koks buvo tuos žodžius išraižęs žmogus. Matau jo sulysusią ranką, imančią stiklo šukę ar akmenį, kuriuo galėtų raižyti sieną. Mėginu įsivaizduoti, kaip įkalintojo akys prisimerkusios žiūri į tamsą, kai ranka sienoje brėžia kiekvieną raidę.

Kokia ranka galėjo išraižyti tokį įsitikinimą? Kokios akys galėjo įžvelgti Dievą tokiame siaube? Yra tik vienas atsakymas – tai buvo akys, pasiryžusios matyti nematoma.

Šiandien mes šaukiame, dejuojame, keikiame, pykstame: „Dieve, Dieve, kodėl mane apleidai?“. Tačiau šimtą kartų pagalvokime dar kartą... kas aš? Šv. Augustinas sako: „Mihi quaestio factum sum – tapau sau klausimu“. Pagalvokime... juk kiek kartų buvome, esame ir norėsime būti dievais... ne, ne ir vėl šauktume ne ne ne... deja!!!

Tikime, kad Dievas sutvėrė pasaulį. Žmogui pavedė jį tvarkyti. Žmogui!!! Tiesa, Jis nustato gamtos dėsnius, kad žmogui būtų lengviau jį valdyti. Teisingai sako vokiečių filosofas ir teologas Romano Guardini, kad MES esame atsakingi už tą pasaulį, kuriame Jis yra leidęs mums gyventi ir dirbti. Galbūt žmogus nė nenujaučia, bet realybė tokia: atradęs tikrą save – jis būna atrastas Dievo. O jei Dievas toli toli... jei nėra Jėzaus gimimo... jei nėra Kristaus prisikėlimo, o tik aš, dovanos, parduotuvės, kelionės... Kam dėkojama tada? Tau? Man? Leiskite paklausti: Kas gimė? Kas prisikėlė?... Niekas???... Tada pasaulio rėmuose žmoniją sunaikins šie dalykai:

Politika be principų

Pažanga be atjautos

Turtai be darbo

Religija be drąsos

Veidmainiavimas, į ką tiki,

Dievo reikalingumas tada, kai man jo reikia,

Ir garbinimas be suvokimo.

Tad mūsų visų pagrindinė pareiga — pašalinti priežastis, kurios pažemina Dievą, žmogų, kūriniją. Vatikano II susirinkimo metu vienas Indijos kardinolų yra pasakęs: „Šių dienų didžiausias pavojus yra ne atominės bombos, ne karo pramonės pažanga, ne įtampa tarp priešingų blokų, į kuriuos pasaulis yra pasiskirstęs. Šių dienų didžiausias pavojus yra tos žiaurios sąlygos, kuriose gyvena didelė žmonijos dalis: iš trijų žmonių vienas kenčia badą; iš trijų du gyvena sąlygose, panašiose į koncentracijos stovyklas. Tai yra niekad neregėtas smurtas, kuris gali sukelti neįsivaizduojamą gaisrą. Yra milijonai žmonių, kurie tūno susirietę ant žemės, kad nereikėtų eikvoti energijos likučių, kurie padeda nenumirti. Jie neturi maisto, neturi jėgų dirbti, net neturi, kur dirbti.”

Įdomūs šie metai. Labai. Visiems įdomūs. Gavėnia, Šv. Velykos, karantinas, negalime apkabinti žmogaus, paliesti, susitikti – užtat kiek daug laiko apmąstyti: „Kas aš? Kodėl aš?“

Šv. Velykos kaskart, kasmet tokios pačios – ar išmokau pamoką? Ar vis sėdžiu po pamokų?

Su didžiausiu džiaugsmu sakau Jums : „Dar ne per vėlu...“

Viens kitam duoną dalytis

Viens kito klausytis

Viens kitą išgirsti

Pas viens kitą ateiti

Prieš viens kitą nusilenkti

Viens kitam ranką paduoti

Viens kitą paguosti

Viens kitą apkabinti

Viens kitam daryti tai,

Ką noriu, kad ir man darytų...

Visada Jus prisimenantis, mylintis ir besimeldžiantis

Kun. Ernestas Želvys

(deklaracijos vieta vis dar Biržai)

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.