Naujausios
Aktualus interviu
„Dabar mus okupuoti būtų labai paprasta“
„Aišku, aš moralizuoju, bet aš esu nervuotas“, — pokalbio viduryje įsikarščiuoja Lietuvos pranciškonų vadovas Astijus Kungys, praėjusią savaitę brolijos reikalais lankęsis Kryžių kalno vienuolyne. Atviras interviu su broliu Astijumi — apie negeriančius alkoholikus, lepšius vyrus, valdžią nuo Dievo, krikščionišką atliekų rūšiavimo mechanizmą, lengvą okupaciją ir apie tai, kokie mes esame gražūs.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Apie dvasią ir materiją
— Gyvename įdomiu laiku. 20-ties metų Nepriklausomybės jubiliejų švenčiame krizėje, įsitempę, nepatenkinti, susipriešinę, keikiantys valdžią. Daugelis sakome: ne tokios Lietuvos norėjome. Kaip dvasininkai regi šią situaciją, kas čia su mumis vyksta, ir kaip iš to išeiti?
— Raktas pirmiausia yra dvasinis. Man patiko brolio Juliaus pamąstymas per sausio 13— tosios metines apie tai, kad mes neturėjome ginklų, bet dvasią turėjome. Ir su dvasia nugalėjome materiją, tankus, nugalėjom imperiją. Todėl, kad buvo tautos dvasia.
O dabar visos informacijos priemonės kalba tik apie ekonomiką. Aš dar 2001-aisiais sakiau žmonėms: jei mes pirmoje vietoje statome ekonominius dalykus, jei savo viltis sudedame į bankus, akcijas, turtą, žlugimas — ne už kalnų. Ačiū Dievui, kad nėra žemės drebėjimo, tada pamatytume išvis, ko esame verti ir ant ko mes stovime.
— Kokia, jūsų akimis, dabartinė Lietuvos būsena?
— Šiandieninė Lietuvos būsena yra labai graži. Kartais galvoju, kad man keisti akiniai uždėti. Atsitiko nelaimė Haityje — žmonės renka aukas, pinigus, patys neturi, bet yra solidarūs. Lankai šeimas — valgyti gauni, lietuviai gal tokie, kad paskutinį atiduoda? Tik informacijos priemonės viską labai sutirštinta. Kad įvyko ekonominė krizė, tai įvyko, bet ką tai ypatingai reiškia mano gyvenime? Kalbu ir apie tą, kuris neteko darbo, bet juk neprarado žmonos ar vaikų.
Žmogus yra esmė, ir žmonės yra gražūs. Tik supraskime, kad valdžia mums nesukurs gerų gyvenimo sąlygų.
Apie mokesčių slėpimą
— Šiuo laikotarpiu vertybės tampa neaiškios. Pavyzdžiui, ar krikščionis gali slėpti mokesčius?
— Mes šnekame su krikščionių verslininkais apie krikščionišką etiką. Jie sako: ką daryti, jei mes nesuksime, nekrikščioniški mūsų konkurentai atsistos į geresnę padėtį? Aš sakau: negaliu už jus spręsti, nes aš neišlaikau jūsų darbuotojų ir neturiu atsakomybės už darbuotojų šeimas. Bet aš sakau jums tiesos žodį — nė vienas nebuvo sugėdintas, kuris tikėjo Dievu. Nu ką mes galime sakyti? Gerai, vok, nusukinėk? Tada mes — bendrininkai.
Žmogus yra silpnas, jei neturi dvasinių pamatų.
Tokie mes dabar, bedvasiai. Mums dabar vienodai rodo. Nebėra Tėvynės meilės ir dabar mus okupuoti būtų labai paprasta. Ne todėl, kad kariuomenės nebeturime ar ginklų — mes jau dvasios nebeturim.
Apie močiutę ir milijonierių
— Aš nežinau, ar jie vagys, ar ne vagys, tie mūsų laikų milijonieriai. Bet kokį jie baisų gyvenimą gyvena. Dauguma šeimų išdraskytos, vaikai eina pas psichologus ar net žudosi, jie baimėj gyvena: o gal nušaus, o gal mokesčiai atkapstys...
Ir aš nuvažiuoju pas močiutę, kuri 635 litus gauna. Duonelė, bulka, makaroniukai — ji, kaip vištikė, susidėliojusi savo savaitės „pajoką“ ir dar per mėnesį 100 litų sutaupo, ir vaikams duoda. Ir ji laiminga — žandukai raudoni, rožančiukas ant rankos, tipu tipu į bažnyčią, už savo vaikelius pasimeldžia: “Vuo ko muni rek daugiau?“.
Aš sakau: palaiminti tie žmonės, kurie nuo algos iki algos gyvena. Tie yra vargšai, kurie bedvasiai. O bedvasis gali būti ir tas, kur prie šiukšlyno, ir tas, kuris pravažiuoja pro šiukšlyną su mersedesu.
Apie krikščionišką atliekų rūšiavimą
— Mes dabar kitą atliekų rūšiavimo mechanizmą siūlom — anas irgi geras, bet krikščionis turi kažką daugiau daryt. Aš dabar mokau: jūs rūšiuokit ne į konteinerius, bet prie konteinerių parūšiuokit. Buvo balius — vis tiek rytoj pirksit naują sūrį, sviestą ar lašišą, važiuodami į savo ofisą, į darbą, padėkit prie konteinerio vargšams gražiai supakuotą maistą.
Jau ne iš vieno esu girdėjęs, kad žmogus, palikęs tą maišą, džiaugiasi (jam prie konteinerio skrybėlikę nukelia, ir iš mašinos nebereikia lipti — atidaro langą ir paduoda) ir jau turtas kažkoks ateina. Dvasia žino, kad gyvenime žmogus bent trupinėlį gero padarė — jis nėra bedvasis, jis jau neša gerą naujieną.
Apie pozityvą ir negatyvą
— Aimanavimas, mūsų negatyviosios pusės rodymas, atvedė mus iki to, kad mes nebetikime žmonėmis, jaunimu, valdžia, Lietuva, niekuo...
O juk kokio gražaus yra jaunimo, kurie gražiai draugauja, auga meilėje, į patalus po mėnesio nekrenta ir problemų neturi. Bet mums kiša kitą jaunimą: sako, kiek 12--13 metų vaikų jau turėjo lytinių santykių. Ką, čia mums pavyzdys? O mes sakykime: vienas procentas neturėjo! Ir tai modernu!
Arba anoniminis alkoholikas — jis jau mėnesį negeria, o mes vis kalbam, kiek daug lietuvių geria. Nu, jeigu jau tiek geria, tai ir aš tada išgersiu. Reikia sakyt pozityvus. Šiandien Lietuvoje trys tūkstančiai vyrų negeria nė lašo! Vo čia — modernizmas, vo čia pasiekimas, o ne į nupiepusį žiūrėti, kaip jis geria... Ir tada kitas, kuris svyruoja, pagalvos — tai aš būsiu 3001-as. Tai yra gerosios naujienos nešimas.
Aišku, aš moralizuoju, bet aš esu nervuotas. Sakyk, ar mūsų vyrai kovoja vidinę kovą už savo žmoną, už savo vaikus? Tai ir yra tokie lepšiai. Aš — ne prieš gėrimą, bet tu žinok, kiek išgert, kiek laiko su draugais praleisi. Bet turi būti vyrai, o jie — lepšiai. Ir mes, kai kurie vienuoliai, iš tų lepšių esam — su manim kartu. Todėl, kad užmirštam savo kilmę.
Apie valdžią nuo Dievo
— Regis, renkam renkam valdžią, o vis blogiau ir blogiau. Koks čia fenomenas? Ar tikrai valdžia nuo Dievo?
— Tikrai. Kitaip tariant, ji — tai, ko mes nusipelnėme. Lengviausia kalbėti apie Seimą. Seimas — labiausiai atsinaujinanti struktūra. Bet jei dabar, po 20 metų, kai praktiškai keturi Seimai pasikeitė, vėl atvirai kalbame, kad valdžia yra korumpuota, reiškia, kad mes Lietuvoj visi sergam korupcija (taip pat ir bažnyčia), ir mus reikia gydyti.
Pagrindinis dalykas — nėra sąžinės, ir vėl sugrįžtam prie geldos, ant kurios parašyta „Dešimt Dievo įsakymų“. Kiekvienas turim dirbti su savimi. Bėda ta, kad aš nebežvelgiu į save, kaip į asmenį, kuris gali ką nors pakeist.
Valdžia nereikia tikėti, reikia tikėti savimi. Tikėjimas — tai kryptis į viltį. Šiandien sustojau gerti ir tikiu, kad galiu nebegert. Aš galiu.
Mes turim tautos atstovų, kurie pasakė: „Aš galiu“. Mykolas Krupavičius (vienos pažangiausių Europoje XX amžiaus žemės reformų rengėjas ir vykdytojas — red.past.), Jonas Basanavičius — turime keletą vardų žmonių, pasakiusių: “Aš galiu“. Ir tie keletas vardų keičia visą Lietuvą, keičia rajoną, nelygu jų veiklos sfera. Žmogus turi patikėti savimi, bet kaip tu patikėsi, kad tavęs, kaip asmens, nėra.
Buvau pas vieną politiką, aukštas pareigas užimantį veikėją. Kai išėjau, man toks jausmas — jei krisi ir norėsi atsiremti į jį, tai kiaurai nukrisi, nes jo nėra. Ar jį valdo partija ar mafija, nesvarbu, bet asmens nebėra.
Apie keistą pogrindį
— Bet tie kiauri žmonės mus jau 20 metų valdo.
— O kur yra filosofai? Bet tikiu — išlįs mūsų filosofai, kultūros žmonės, išlįs tas milžinas ir pakels Lietuvą. Vieną kartą pamatysime, kad ekonomika yra antraeilis dalykas.
Verslininkai — Lietuvos elitas? Fain. Bet kur ta mano mokytoja, dabar pensininkė, kuri mane mokino, kaip paimti pieštuką į ranką ir kaip aiškiai tarti žodžius? Tikiu, kad greitai mes išjungsim televizorius, eisim pas tokią mokytoją į penkių ar septynių kvadratų virtuvę, gersim arbatą ir kalbėsime apie gyvenimą. Eisim į kažkokį keistą pogrindį, bet tai ir bus grožis, tai bus tikra.
Žmonės nori bendrauti, bet mus užvaldo netikri dalykai: „čatai“ (internetinės pokalbių svetainės), komentarai, kuriuose nėra atsakomybės. Mus keistu būdu nori padaryti kažkokius bedvasius ir tada pasakys, kaip reikia daryti, kur eiti ir ką pirkti. O mes, krikščionys, sakom “vo“ (suraito špygą — red.past.).
Apie globalizaciją, farmaciją ir krikščionybę
— Kalbate apie globalizaciją?
— Globalizacija nėra savaime blogas dalykas. Pavyzdžiui, turtingi kraštai išranda vaistus vėžiui ar AIDS gydyti. Mes turime dalintis, bet jie recepto neduoda, tu turi pirkti ir mokėti keturis kartus brangiau. Dabar su kapitalizmu eina nauja vergovinė santvarka, nes pinigas tampa aukštesne vertybe už žmogaus gyvybę. Jei tavo brolis kažkur miršta vien todėl, kad tu laikai aukštas vaistų kainas, tai yra nusikaltimas. Jei būtų pasaulio vadžia, tuos žmones sodintų į kalėjimą už tai, kad dėl jų gobšumo mirė šimtai žmonių. O šiame pasaulyje jie yra gerbiami. Šis kapitalizmas yra tragiškas.
— Net neabejoju, kad farmacijos liūtai ir didieji verslo magnatai yra krikščionys, kai kurie net bažnyčias stato.
— Jie nėra krikščionys. Lietuva — krikščioniškas kraštas? Atsiprašau. Pakrikštytojų — taip, bet krikščioniškas — abejoju.
Citata: „Jei po 20 metų kalbame, kad valdžia yra korumpuota, reiškia, kad mes Lietuvoj visi sergam korupcija, ir mus reikia gydyti.
ATSIPRAŠYMAS: „Lietuva — krikščioniškas kraštas? Atsiprašau“, — išsprūsta pranciškonui broliui Astijui Kungiui.
TIKĖJIMAS: „Tikiu — išlįs mūsų filosofai, kultūros žmonės, išlįs tas milžinas ir pakels Lietuvą“.
„DURAKAI“: “Bet absurdas, jei tik pagimdžiusią motiną sodina į kalėjimą. Durakai jie.“ .
ESMĖ: „Žmogus yra esmė, ir žmonės yra gražūs“.
DVASIA: „Dabar mus okupuoti būtų labai paprasta. Ne todėl, kad kariuomenės nebeturime ar ginklų — mes jau dvasios nebeturim“.
MODERNIZMAS: „Šiandien Lietuvoje trys tūkstančiai vyrų negeria nė lašo! Vo čia — modernizmas, vo čia pasiekimas, o ne į nupiepusį žiūrėti, kaip jis geria“...
TIESA: „Jei tavo brolis kažkur miršta vien todėl, kad tu laikai aukštas vaistų kainas, tai yra nusikaltimas.“
ASMUO: „Bėda ta, kad aš nebežvelgiu į save, kaip į asmenį, kuris gali ką nors pakeist“.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.