Brolio paieškos: nuo Voronežo iki Smilgių

Trau­ki­niu, lėk­tu­vu, au­to­bu­su

Tre­čia­die­nio ry­tą pa­grin­di­ne Vy­tau­to gat­ve žings­nia­vo mo­te­ris. Į Bir­žus Le­na Pav­lo­va at­vy­ko net iš Vo­ro­ne­žo. 2 tūks­tan­čius 100 ki­lo­met­rų. Iš Vo­ro­ne­žo į Mask­vą 16 va­lan­dų ji va­žia­vo trau­ki­niu. Iš Mask­vos į Ry­gą skri­do lėk­tu­vu. Ry­gos au­to­bu­sų sto­ty­je sė­do į tie­sio­gi­nį marš­ru­ti­nį au­to­bu­są ir pa­sie­kė Bir­žus. Le­na Pav­lo­va sku­bė­jo ap­lan­ky­ti sa­vo bro­lio Alek­sand­ro Pet­ren­ko ka­po. Pas­ku­ti­nį kar­tą su bro­liu jie ma­tė­si 2001 me­tais. Alek­sand­ras sve­čia­vo­si Vo­ro­ne­že.

– Ma­ne vi­si at­kal­bi­nė­jo nuo šios ke­lio­nės. Sa­kė: nie­kas su ma­ni­mi ne­bend­raus, ma­nęs ne­sup­ras, ne­pa­dės. Bet ne­pa­ti­kė­jau ir ne­pra­ra­dau pa­sku­ti­nės vil­ties. Iš­li­pu­si Bir­žų au­to­bu­sų sto­ty­je pa­gal­vo­jau: jei­gu įvei­kiau 2 tūks­tan­čius 100 ki­lo­met­rų, tai li­ku­sį ke­lią iki bro­lio, kad ir pės­tu­te. Ži­no­jau: ka­pą ra­siu, – "Bir­žie­čių žo­džiui" kal­bė­jo Le­na.

Jos at­min­ty­je bu­vo įstri­gęs vie­nin­te­lis vie­to­var­dis: "Pa­bir­žė". Pa­sak Le­nos, jau am­ži­ną atil­sį mo­ti­na vis kar­to­ju­si: "Pa­bir­žė, Pa­bir­žė..." Le­na bu­vo įsi­ti­ki­nu­si: bro­lis Alek­sand­ras gy­ve­no Pa­bir­žė­je.

– Ry­tą Bir­žuo­se žmo­nių su­ti­kau ma­žai. Vien jau­ni­mas. Jau­ni, ma­niau, ru­siš­kai ne­be­sup­ran­ta, neuž­kal­bi­nau. Pa­sik­lio­viau vien sa­vo nuo­jau­ta. Nuo­jau­ta at­ve­dė į Po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­tą. Pa­rei­gū­nai ma­ne su­ti­ko ge­ra­no­riš­kai. Išk­lau­sė ir pa­ta­rė kreip­tis į Bir­žų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bę. Sa­vi­val­dy­bės tar­nau­to­jai ma­ne ap­su­po sa­vo nuo­šir­džiu dė­me­siu ir pra­dė­jom paieš­ką. Kal­bė­jau su jais ru­siš­kai, lat­viš­kai, la­bai ne­drą­siai, bet ban­džiau įterp­ti ir lie­tu­viš­kų žo­džių, – pa­sa­ko­ja Le­na Pav­lo­va.

Paieš­kos vy­ko sėk­min­gai. Kaip vė­liau paaiš­kė­jo, me­ro pa­ta­rė­ja Ja­ni­na Bag­do­nie­nė pa­skam­bi­no į Pa­bir­žės se­niū­ni­ją. Šios se­niū­ni­jos dar­buo­to­jos la­bai grei­tai iš­siaiš­ki­no, kur gy­ve­na Le­nos mi­ru­sio bro­lio Alek­sand­ro žmo­na Ni­jo­lė Pet­ren­ko.

Į Kir­do­nis

Le­na Pav­lo­va į Kir­do­nis iš Bir­žų au­to­bu­sų sto­ties iš­vy­ko marš­ru­ti­niu au­to­bu­su. Au­to­bu­sų sto­te­lės ir kai­mo pa­va­di­ni­mas jai bu­vo už­ra­šy­tas ant la­pe­lio. Ke­lei­vė bu­vo ra­mi: ku­rio­je sto­te­lė­je iš­lip­ti, pri­mins pa­slau­gus au­to­bu­so vai­ruo­to­jas.

Le­nos bro­lie­nė Ni­jo­lė, su­lau­ku­si Bir­žų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ro pa­ta­rė­jos Ja­ni­nos Bag­do­nie­nės skam­bu­čio apie bū­si­mą ne­ti­kė­tą gi­mi­nai­tės vi­zi­tą, ir­gi sku­bė­jo į au­to­bu­sų sto­te­lę vieš­nios pa­si­tik­ti.

– Į me­ro pa­ta­rė­jos Bag­do­nie­nės skam­bu­tį pir­mą kar­tą neat­si­lie­piau. Jau bu­vau su­si­ruo­šu­si iš­vyk­ti ki­tur. Ant­rą sy­kį su­skam­bus te­le­fo­nui iš­gir­du­si to­kią ži­nią ne­te­kau ža­do. Ap­si­py­liau aša­ro­mis ir ne­ga­lė­jau pra­tar­ti nė žo­džio. Už­val­dė emo­ci­jos. O Le­na – šau­nuo­lė! Lie­tu­vių kal­bos ne­pa­mir­šu­si. Pra­dė­jo­me bend­rau­ti, ji įsi­drą­si­no ir jau kal­ba lie­tu­viš­kai. Ne­ži­no­jau prie­žas­ties dėl ko stai­ga nu­trū­ko mū­sų ry­šiai. Jo­kios ži­nios po ma­no vy­ro Alek­sand­ro mir­ties iš jos. Pa­gal­vo­jau: Alek­sand­ro ne­bė­ra, kam aš jiems rei­ka­lin­ga? – sa­vo abe­jo­nė­mis da­li­no­si Le­nos bro­lie­nė Ni­jo­lė.

Po 40 me­tų

Le­na ir Ni­jo­lė bu­vo ne­si­ma­čiu­sios be­veik 40 me­tų. Nuo Ni­jo­lės ir Alek­sand­ro ves­tu­vių. Ves­tu­ves at­šo­ko Ni­jo­lės gim­ti­nė­je, Pa­če­riaukš­tės se­niū­ni­jo­je, Smil­giuo­se. Iš Smil­gių Alek­sand­ras su žmo­na ir duk­ra Vai­da į Kir­do­nis at­si­kraus­tė 1996 me­tais. Alek­sand­ras mi­rė 2015 me­tais, su­lau­kęs 47 me­tų. Jį pa­kir­to šir­dies in­fark­tas.

– Apie bro­lio mir­tį ga­vau ži­nią, bet su­ge­do mo­bi­lu­sis te­le­fo­nas, din­go vi­si nu­me­riai ir vi­si kon­tak­tai. La­bai daž­nai pa­gal­vo­da­vau. Kol gy­ven­siu, tol bū­siu dė­kin­ga žmo­nėms, pa­dė­ju­siems ras­ti ke­lią iki bro­lio na­mų ir jo am­ži­no poil­sio vie­tos, – kal­bė­jo Le­na.

Iš Kir­do­nių Le­na su bro­lie­ne sku­bė­jo į Smil­gių ka­pi­nai­tes prie Alek­sand­ro ka­po.

Li­ki­mo vin­giai

– To­li nuo Bir­žų mus nu­bloš­kė li­ki­mas. Mū­sų mo­čiu­tė Ana Sva­to­va gy­ve­no Ast­ra­ve. Au­gau pas sa­vo mo­čiu­tę Ast­ra­ve iki 8 me­tų. Pas­kui ma­ne tė­vai iš­si­ve­žė į Ry­gą, kur gy­ve­no. Alek­sand­ras gi­mė Ry­go­je. Jis 8 me­tais už ma­ne jau­nes­nis. Aš jį au­gi­nau. Mes at­va­žiuo­da­vo­me į Ast­ra­vą pas sa­vo mo­čiu­tę. Alek­sand­ras Bir­žų kraš­te ir li­ko. Įsi­žiū­rė­jo Ni­jo­lę. Vi­sam gy­ve­ni­mui. O aš Ry­go­je su­ti­kau sa­vo mei­lę Sa­šą. Sa­šos gim­ti­nė bu­vo Vo­ro­ne­žas. Kai kei­tė­si san­tvar­ka, Sa­ša ma­ne ir iš­si­ve­žė į Vo­ro­ne­žą. Vė­liau pas mus ir tė­vai iš Ry­gos at­si­kraus­tė. Tė­ve­lis mi­rė pir­mas, o mo­ti­ną pa­lai­do­jo­me prieš 4 me­tus, – pa­sa­ko­jo Le­na.

Ir ti­ki­no: kū­nas ten, bet šir­dis tai čia, Lie­tu­vo­je. Vi­są gy­ve­ni­mą prieš mie­gą su­mer­kiant akis rai­bu­liuo­ja Šir­vė­nos eže­ro ban­gos, plau­kia val­tys, Ast­ra­vo vaiz­dai...

– Ačiū, kad Ru­si­ja, Vo­ro­ne­žas, priė­mė, bet man Ru­si­ja ne­ta­po gim­ti­ne. Žmo­nės čia ne­kal­ti, bet aš tarp jų jau­čiuo­si sve­ti­ma, ne­sup­ras­ta, ne to­kia, kaip jie, – ne­sle­pia Le­na. Ir tę­sia – Nė vie­nas ma­nęs ne­sup­ra­to ir nie­kas ne­pa­lai­kė net ta­da, kai su­si­ruo­šiau į Lie­tu­vą prie bro­lio Alek­sand­ro ka­po, – guo­dė­si Le­na.

Le­nos bro­lie­nė, kir­do­nie­tė Ni­jo­lė Pet­ren­ko pri­si­mi­nė sa­vo ir Alek­sand­ro mei­lės is­to­ri­ją. Ni­jo­lė dir­bo Bir­žų gast­ro­no­me "Eg­lu­tė". Alek­sand­ras sve­čiuo­da­ma­sis pas mo­čiu­tę Ast­ra­ve už­bėg­da­vo į šią par­duo­tu­vę. Alek­sand­ro vai­kys­tės drau­gės Tat­ja­na ir Ma­ri­na bu­vo Ni­jo­lės pa­žįs­ta­mos...

– Alek­sand­ras ma­ne mer­gin­ti pra­dė­jo dar prieš ka­riuo­me­nę. Ne­gal­vo­jau, kad taip rim­tai. Ati­tar­na­vęs ka­riuo­me­nė­je grį­žo tie­siai pas ma­ne. Ma­no tė­ve­liai gy­ve­no Smil­giuo­se. Smil­giuo­se po kiek lai­ko jie mums ir ves­tu­ves iš­kė­lė, – pri­si­me­na Ni­jo­lė.

Prie ka­po

Smil­gių ka­pi­nai­čių var­te­liai at­ver­ti. Tar­si to­li­mos vieš­nios Le­nos lauk­tų. Sun­kūs tie ne­tek­ties žings­niai.

Alek­sand­ras il­si­si ša­lia Ni­jo­lės am­ži­ną atil­sį tė­ve­lių Sta­pu­lio­nių. Į tą pa­čią ka­pa­vie­tę prie tė­ve­lių jau grį­žęs ir vie­nas Ni­jo­lės bro­lių.

Mal­da pro aša­ras. Se­se­riai Le­nai už­dė­jus ran­ką ant bro­lio Alek­sand­ro pa­mink­lo, pro de­be­sis iš­slys­ta ir skais­čiai nu­švin­ta sau­lė. Le­na į ske­pe­tai­tę se­mia sau­je­lę že­mės, už­de­ga ži­bin­tė­lį, gul­do bal­tas ro­žes ir ap­ka­bi­na Ni­jo­lę. Dė­ko­ja jai už sko­nin­gai pri­žiū­ri­mą ka­pa­vie­tę.

– Gra­žio­je vie­to­je bro­lis il­si­si. Tą baž­ny­tė­lę aš nuo jū­sų ves­tu­vių dar pri­si­me­nu, o dau­giau vis­kas pa­si­kei­tę... Man at­ro­do, kad ten, ana­pus, mū­sų Alek­sand­ras ir­gi lai­min­gas, – iš­ta­ria Le­na Pav­lo­va at­si­svei­ki­nant dar kar­tą nu­žvelg­da­ma Smil­gių ka­pi­nai­tes. Sa­vo del­ne ji vis dar šil­do ske­pe­tai­tę su že­mės sau­ja.

Tos pa­čios akys ver­kia, tos pa­čios juo­kia­si. Le­na pa­ste­bi: ji ir­gi tu­ri to­kią pat striu­kę, kaip Ni­jo­lės. Ruoš­da­ma­si į ke­lio­nę no­rė­jo ją ap­si­reng­ti, bet per­si­gal­vo­jo: bus ke­lio­nė­je per šil­ta...

– Aš sa­vo striu­kę pir­kau Pa­ne­vė­žy­je, – sa­ko Ni­jo­lė.

– O aš – Mask­vo­je, – pri­si­me­na Le­na. Ir dar pa­si­tei­rau­ja: kur Bir­žuo­se ras­ti Ta­ba­ki­no deš­ros ir Aukš­tai­čių duo­nos?

Ke­lio­nė at­gal į Kir­do­nis, į Alek­sand­ro na­mus. Jau be Alek­sand­ro. Ir Le­nos duk­te­rė­čia, Ni­jo­lės bei Alek­sand­ro duk­ra Vai­du­tė, jau užau­gu­si. Gy­ve­na Is­lan­di­jo­je. Ni­jo­lė Vai­du­tei spė­jo pra­neš­ti ži­nią: su­lau­kė bran­gios vieš­nios, svai­nės iš Vo­ro­ne­žo...

Le­na iš­li­pa iš au­to­mo­bi­lio ir tik da­bar gar­siai per­skai­to gy­ven­vie­tės gat­vės pa­va­di­ni­mą: Lais­vės gat­vė...

Le­na Pav­lo­va Lais­vės gat­vė­je vie­šė­jo la­bai trum­pai. Tik pu­sę pa­ros. Ki­tą ry­tą Ni­jo­lė sa­vo svai­nę jau ly­dė­jo į Bir­žus, į tur­gų, į Ast­ra­vą. Iš Ast­ra­vo – į Bir­žų au­to­bu­sų sto­tį. Au­to­bu­su, lėk­tu­vu, trau­ki­niu Le­na Pav­lo­va su­grį­žo į Vo­ro­ne­žą.