Bendruomeniškiausia šeima. Virginijus ir Rita BIELIAKAI iš Šukionių

Vil­ma ir Jū­ra­tė pa­sa­ko­ja: Bie­lia­kai - drau­giš­ka šei­ma, jiems rū­pi, kaip gy­ve­na kai­mai ir vi­sa Lie­tu­va. Ri­ta – Šu­kio­nių bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė, o jos šei­ma – pa­spir­tis or­ga­ni­zuo­jant ren­gi­nius ir veik­las. Ri­ta sten­gia­si pa­si­rū­pin­ti kai­mo ir bend­ruo­me­nės ge­ro­ve ir apie tai in­for­muo­ja gy­ven­to­jus (ke­lias, van­den­tie­kio bokš­tas). Šu­kio­nių ren­gi­niuo­se Vir­gis ir vi­rė­jas, ir fo­tog­ra­fas. Sū­nūs Žy­gi­man­tas ir Min­dau­gas daž­nai "dir­ba" vai­ruo­to­jais, kai rei­kia pa­vež­ti sen­jo­rus į ge­gu­ži­nes pa­mal­das, at­lai­dus kop­ly­tė­lė­je, ren­gi­nį. Žy­gi­man­tas mėgs­ta me­džio dar­bus, tad me­džio dir­bi­niai ir jų re­mon­tas – jo ark­liu­kas. Šei­ma ne­gai­li sa­vo lai­ko, at­sto­vau­ja kai­mą ir bend­ruo­me­nę įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se ir ak­ci­jo­se. Min­dau­gas pui­kus tri­jų sū­nų tė­vas, ku­rio šei­ma nuo ma­žens pra­ti­na­ma bū­ti bend­ruo­me­niš­ka."

– Na, jei ne šei­mos pa­lai­ky­mas ir pa­gal­ba, ne­ga­lė­čiau bū­ti bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­ke, – "Bir­žie­čių žo­džiui" pri­pa­žįs­ta Ri­ta Bie­lia­kie­nė. Ir pri­du­ria: Vy­ras Vir­gi­ni­jus fo­tog­ra­fuo­ja, fil­muo­ja ren­gi­nius, pa­ve­ža, nu­per­ka, pa­ska­ti­na. Pa­re­mon­tuo­ja, pri­su­ka, tik jo dė­ka bend­ruo­me­nei mal­koms pa­sto­gė pa­sta­ty­ta. Tech­ni­ką, ra­kan­dus sko­li­na. Sū­nus Min­dau­gas su pa­vė­žė­ji­mu vi­sad pa­de­da, jam ne­sun­ku mo­ja­von, į ren­gi­nius vi­są ge­gu­žę mal­di­nin­kus su­ve­žiot. 2017 m. pa­va­sa­rį pa­ra­šus su­rin­ko dėl ke­lio as­fal­ta­vi­mo. Sū­nus Žy­gi­man­tas vi­sa­da de­ši­nio­ji ran­ka iš­ma­nio­sio­mis tech­no­lo­gi­jo­mis nau­do­jan­tis. Vi­sa­da pa­de­da ga­mi­nant de­ko­ra­ci­jas – kar­tu sce­ną puo­šia­me, Va­bal­nin­ko eg­lu­tės šven­tei nykš­tu­kų na­me­lį sta­to­me... šven­tėms su­ve­ny­rus ku­ria­me. Mar­ti Ri­ta kant­riai kur ga­li pa­de­da, pri­si­tai­ko. Min­dau­go no­rus vi­sur da­ly­vau­ti pa­lai­ko. Še­šu­ras My­ko­las be dar­bo ne­nu­sė­di, sek­ma­die­niais šei­my­nykš­čius sa­vo kep­to­mis ban­de­lė­mis, py­ra­gais le­pi­na. Daž­nai šu­kio­nie­čių šven­tė­se da­ly­vau­ja, sa­vo Mie­liū­nų ir­gi ne­pa­lie­ka be dė­me­sio. Va­bal­nin­ko bend­ruo­me­nės na­muo­se pa­ro­do­je jo ša­li­kai megz­ti grėb­liu gal dar iki šiol te­bes­to­vi...

Šei­mo­je šven­čia­me tik Kū­čias, Ka­lė­das. Bū­na anū­kų tor­ta­die­niai. Gim­ta­die­nių be­veik ne­šven­čiam.

– Net ne­bes­ma­gu, kai už­ve­dėt, ne­be­ga­liu su­stot... Mū­sų abu sū­nūs – krau­jo do­no­rai, da­vę krau­jo dau­giau nei 20 kar­tų. Čia jau nuo ma­no pu­sės do­no­rų di­nas­ti­ja – ma­no ma­ma bu­vo do­no­rė, aš – do­no­rė, o da­bar – sū­nūs, – pa­sa­ko­ja Ri­ta Bie­lia­kie­nė, Šu­kio­nių kai­mo bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė, Lie­tu­vos ūki­nin­kių drau­gi­jos Šu­kio­nių sky­riaus pir­mi­nin­kė.