Ąžuolas – mylimiausias ir gerbiamiausias medis

Šven­tas me­dis

Se­nuo­siuo­se raš­tuo­se tei­gia­ma, kad ąžuo­lai bu­vo pa­švęs­ti die­vui Per­kū­nui ar­ba lai­ko­mi die­vų bu­vei­ne. Dau­gu­ma se­no­vės lie­tu­vių šven­to­vių bu­vo ąžuo­ly­nuo­se ar­ba ša­lia ąžuo­ly­nų. Mi­ni­ma, kad ąžuo­lai au­gę die­vui Per­kū­nui skir­to­je Vil­niaus šven­tyk­lo­je, Šven­ta­ra­gio slė­ny­je, ki­to­se šven­to­se vie­to­se. Ąžuo­lus gar­bi­no ne tik lie­tu­viai. Ąžuo­lų ste­buk­lin­go­mis ga­lio­mis ti­kė­jo se­no­vės grai­kai, ro­mė­nai, sla­vai, es­tai... Ir da­bar dau­ge­ly­je vals­ty­bių ąžuo­lų vai­ni­kais vai­ni­kuo­ja­mi spor­ti­nin­kai, me­ni­nin­kai, net... po­li­ti­kai.

Sau­go nuo pik­tų dva­sių

Ąžuo­lai gar­bi­na­mi dėl sklei­džia­mos ener­gi­jos. Se­no­vės lie­tu­viai ti­kė­jo, jog gy­ven­da­mas gre­ta ąžuo­lo bū­si svei­kas ir il­gai ne­pa­sen­si. Gi­mus ber­niu­kui mū­sų pro­tė­viai prie na­mų so­din­da­vo ąžuo­liu­ką. Jis tap­da­vo sa­vo­tiš­ku jau­no žmo­gaus dva­si­niu drau­gu. So­dy­bo­se au­gi­na­mi ąžuo­lai sau­go­da­vo na­mus nuo pik­tų­jų dva­sių, su­teik­da­vo ener­gi­jos. Tvir­ti­na­ma, kad už­ten­ka pri­si­glaus­ti prie ąžuo­lo ka­mie­no - ir pa­ge­rė­ja nuo­tai­ka, at­si­ran­da dau­giau jė­gų. Yra nuo­mo­nė, jog ąžuo­lai dau­giau­sia ener­gi­jos į ap­lin­ką sklei­džia nuo 21 va­lan­dos va­ka­ro iki 3 va­lan­dos nak­ties. To­mis va­lan­do­mis ir rei­kė­tų ąžuo­lą ap­ka­bin­ti ar prie jo ke­lioms mi­nu­tėms pri­si­glaus­ti. Ga­li­ma ti­kė­ti, ga­li­ma ne­ti­kė­ti. La­bai leng­va pa­ban­dy­ti ir to­kius tei­gi­nius pa­tvir­tin­ti sa­vo kai­liu. Kol kas jo­kiais prie­tai­sais me­džių sklei­džia­mos ener­gi­jos neiš­mo­ko­me iš­ma­tuo­ti. Pas­te­bė­ta, kad ne­sku­bus pa­si­vaikš­čio­ji­mas ąžuo­ly­ne ser­gan­tiems hi­per­ten­zi­ja su­ma­ži­na krau­jos­pū­dį. Bū­ta ban­dy­mų virš li­go­nio lo­vos pa­ka­bin­ti ąžuo­lo ša­kų vai­ni­ką. Kai kam toks vai­ni­kas pa­dė­da­vo, li­go­nis grei­čiau kil­da­vo iš lo­vos.

Aiš­kes­ni da­ly­kai, kai svei­ka­tai stip­rin­ti nau­do­ja­ma ąžuo­lo žie­vė, la­pai, gi­lės.

Ver­tė

Iš­tir­ta, jog ąžuo­lo žie­vė­je yra 10-20 pro­c. rau­gi­nių me­džia­gų. Yra glei­vių, įvai­rių cuk­rų, bal­ty­mi­nių bei ki­tų veik­lių­jų me­džia­gų. Žie­vė vais­tams lu­pa­ma anks­ti pa­va­sa­rį nuo plo­nų ša­ke­lių, sten­gian­tis kuo ma­žiau pa­kenk­ti me­džiui. Ąžuo­lo žie­vės nuo­vi­rai var­to­ja­mi kaip su­trau­kian­tys, už­de­gi­mus stab­dan­tys pre­pa­ra­tai. Ąžuo­lo žie­vės nuo­vi­rai pa­de­da nuo bur­nos glei­vi­nės, dan­te­nų, go­mu­rio ne­ga­la­vi­mų. Tvir­ti­na­ma, kad ąžuo­lo žie­vės nuo­vi­rais ga­li­ma su­stab­dy­ti virš­ki­na­mo­jo trak­to krau­ja­vi­mą. Pa­de­da nuo nu­de­gi­mų, nu­ša­li­mų. Gy­do pū­li­nius, kai ku­rias odos li­gas. Žie­vės nuo­vi­ru plau­na­ma gal­va nuo pleis­ka­nų. Gy­do­mos per daug pra­kai­tuo­jan­čios ko­jos. Kan­ki­nant nu­ga­ros ar są­na­rių skaus­mams, pa­ta­ria­ma pa­si­le­pin­ti vo­nio­je, ku­rio­je yra įmai­šy­ta ąžuo­lo žie­vės nuo­vi­ro.

Ąžuo­lo gi­lė­se yra iki 40 pro­c. krak­mo­lo, iki 8 pro­c. rau­gi­nių me­džia­gų, iki 5 pro­c. rie­ba­lų. Gi­lė­se dar yra bal­ty­mų, cuk­raus, mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų, ete­ri­nių alie­jų. Gi­lės la­bai mais­tin­gos. Iš jų ver­da­ma ver­tin­ga ka­va. Tik ver­ta ži­no­ti, kad ter­miš­kai neap­do­ro­tos gi­lės mais­tui ne­tin­ka. Su­no­ku­sias gi­les rei­kia su­džio­vin­ti ar skru­din­ti, kad kenks­min­gos me­džia­gos suir­tų. Ąžuo­lo gi­lių ka­va tin­ka ir vai­kams, ir suau­gu­siems. Gi­lių ka­vos ge­ria­ma nu­si­lpus or­ga­niz­mui. Ąžuo­lo gi­lės di­di­na ape­ti­tą, kaip ir žie­vė tu­ri an­ti­bak­te­ri­nių sa­vy­bių.

Džio­vin­tus ąžuo­lo la­pus ga­li­ma už­pli­ky­ti kaip ar­ba­tą. To­kiai ar­ba­tai tu­rė­tų pa­dė­ti ser­gant kai ku­rio­mis skran­džio li­go­mis. Aiš­ku, jog rim­toms li­goms už­puo­lus, dėl ąžuo­lo pre­pa­ra­tų nau­do­ji­mo bū­ti­na pa­si­tar­ti su gy­dy­to­ju ar­ba vais­ti­nin­ku.