Naujausios
Aukas stabdo nepasiekiamas teisingumas
Prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukos nedrąsiai veria pareigūnų duris. Jas stabdo tai, kad bylos ne visada pasiekia teismus. Ikiteisminiai tyrimai dažnai nutraukiami nesurinkus pakankamai įrodymų, o grasinimų ir baimės paveikti nukentėjusieji ima keisti parodymus. Su aukomis dirbantys „Carito“ socialiniai darbuotojai sako, kad trūksta ir visuomenės supratimo.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Gintarės istorija
Gintarės (vardas pakeistas) problemos prasidėjo paauglystėje. Iš prigimties jautrią ir baugščią mergaitę paauglystėje ėmė kamuoti kompleksai dėl išvaizdos.
Nors mergaitė gerai mokėsi, mėgo šokti ir vaidinti, bet buvo drovi, jautėsi negraži, per liesa. Vaikai silpnesniems – žiaurūs. Neištvėrusi bendraamžių patyčių ir užgauliojimų, Gintarė perėjo mokytis į kitą mokyklą.
Kompleksai neišnyko, tačiau naujojoje mokykloje Gintarė susirado draugę, taip pat išgyvenančią dėl išvaizdos ir mergaitiškų problemų.
Dviese sunkumus įveikti buvo lengviau. Sekdamos popdievaičių pavyzdžiu, ėmė ryškiai dažytis, provokuojamai rengtis, savo išvaizda siekdamos pritraukti berniukų dėmesį.
Dar daugiau drąsos suteikdavo alkoholis, pažintys su vaikinais megzdavosi lengviau. Merginos jautėsi nugalėtojos – pagaliau jas pastebi ir vertina. Tačiau „draugiški“ vaikinai siekdavo vieno: nugirdyti ir pasinaudoti.
Gintarės gyvenimas ėmė sparčiai ristis nuokalnėn. Besąlygiškai įsimylėjo vaikiną, kuris apgaule išsivežė į užsienį ir privertė dirbti prostitute. Mergina buvo mušama, prievartaujama, o vėliau parduota į kitą užsienio šalį albanams, kurie privertė „atidirbti skolą“, nuolat grasindami nušauti.
Per dieną mergina turėdavo iki 15 klientų. Kad ištvertų, nuolatos gerdavo svaigalus ir raminamuosius vaistus. Košmaras tęsėsi keletą mėnesių, kol vieną dieną geranoriškai nusiteikusio kliento padedama paspruko iš vergovės ir grįžo į Lietuvą.
Bet praeitis pasivijo ir čia. Nedideliame mieste pasklido kalbos, kad yra girtuoklė ir dirbo prostitute. Netruko šalia atsirasti apsukrių „draugų“, sumojusių, kad galima lengvai užsidirbti merginą pardavus į užsienį. Prasidėjo šantažas, grasinimai ir smurtas. Pasigavę gatve einančią Gintarę įsitempdavo į automobilį, girdydavo, mušdavo, tyčiodavosi. Nusikaltėliai ėmė terorizuoti net merginos tėvus.
Šeima ne kartą kreipėsi į policiją. Buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai dėl grasinimų išvežti, susidoroti, dėl smurto, persekiojimo, tačiau jie būdavo nutraukiami, nes nukentėjusioji buvo „nepatikima“. Visiškai palūžusi mergina nenuvykdavo į apklausas, akistatas, išsiblaiviusi keisdavo parodymus.
Pagalbos kreipiasi tik dalis nukentėjusiųjų
Kasmet Lietuvos „Carito“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ Šiaulių skyriuje suteikiama pagalba maždaug 20 tokių aukų, nukentėjusių iš Šiaulių krašto. Šiuo metu skyriuje globojama per 40 nukentėjusiųjų.
Didesniąją dalį sudaro moterys ir nepilnametės mergaitės, išnaudotos seksualiai užsienio šalyse ir Lietuvoje. Yra ir keletas vyrų bei paauglių, kurie buvo išvežti į kitas šalis dirbti vergiškomis sąlygomis ar atlikti nusikalstamas veikas – vogti iš parduotuvių ar automobilių.
Pasak Šiaulių skyriaus socialinės darbuotojos Marytės Puidokienės, tai tik menka dalis nukentėjusiųjų, nes ne visi ieško pagalbos, bijo dėl savęs, artimųjų, nepasitiki socialinėmis tarnybomis, policija.
„Neretai apie galimus išnaudojimo atvejus nutyli ir atsakingos tarnybos, institucijos. Aukų artimieji taip pat linkę nuslėpti, kad jų artimas žmogus buvo patekęs į sekso ar darbo vergovę, priverstas vogti ar elgetauti. Iki šiol šalyje neturime vieningos sistemos, kad būtų galima padėti visoms prekybos žmonėmis bei prostitucijos aukoms“, – sako M. Puidokienė.
Į projektą patenka žmonės, praradę pasitikėjimą savimi ir kitais, nežinantys savo teisių ar bijantys jas apginti. Išnaudotų, suluošintų moraliai ir dvasiškai žmonių sugrąžinimas į normalų gyvenimą – ilgas ir nelengvas procesas.
M. Puidokienė pripažįsta, kad dirbti su šiais žmonėmis sunku ir socialiniams darbuotojams, ir policijos pareigūnams, reikia daug kantrybės.
Vogė, kad prasimaitintų
Pasak M. Puidokienės, apsukrūs nusikaltėliai naudojasi dideliu nedarbo lygiu šalyje ir žmonių socialiniu bei psichologiniu pažeidžiamumu. Neseniai keletas vyrų iš Šiaulių apskrities pateko į darbo vergovę Ispanijoje.
Aukoms buvo žadamas geresnis gyvenimas ir gerai apmokamas darbas, tačiau buvo apgyvendinti baisiomis sąlygomis, perpildytose patalpose. Už ilgas darbo valandas buvo mokama minimaliai, sunkiai uždirbti pinigai būdavo atimami už apgyvendinimą, prastą maistą ir skolą „geradariui darbdaviui“.
M. Puidokienė pasakoja įvykį, kai jaunas uždaro būdo, išgeriantis, tačiau darbštus ir patiklus vaikinas buvo prikalbintas pažįstamų „verbuotojų“ vykti į užsienį užsidirbti. Vaikinas klastos neįžvelgė, nes jau anksčiau buvo dirbęs užsienyje statybose.
Nuvykus į užsienį, iš vaikino buvo atimti dokumentai, pinigai. Jis privalėjo vogti ne tik automobilių detales, bet ir sau maisto.
„Nežinia, kaip būtų viskas pasibaigę, jei ne vaikino mamos pagalba. Sugrįžus vaikinui į Lietuvą, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, nukentėjusysis davė parodymus, tačiau tyrimas buvo nutrauktas. Vaikinas vėliau pakeitė parodymus išvežėjų naudai“, – nesėkmės istoriją pasakoja socialinė darbuotoja.
Nutraukta 16 ikiteisminių tyrimų
M. Puidokienė apgailestauja, kad nesugebama atskleisti visų nusikalstamų veikų.
Projekto Šiaulių skyriaus paskaičiavimais, nuo 2005 metų Šiaulių apskrityje pradėta apie 50 ikiteisminių tyrimų dėl tarptautinės ir vidinės prekybos žmonėmis. Per projekto vykdymo devynerius metus nutraukta net 16 ikiteisminių tyrimų. 10 iš jų nutraukta trūkstant duomenų, kiti – nepatikima auka, nukentėjusysis skirtingai aiškino tas pačias aplinkybes, nenurodė objektyvių išnaudojimą patvirtinančių priežasčių, keitė parodymus ir panašiai.
„Ikiteisminių tyrimų nutraukimas – akibrokštas nukentėjusiajam, kuris parodęs atkaklumą siekia surasti teisybę“, – sako „Carito“ atstovė.
Per minėtus devynerius metus, M. Puidokienės žiniomis, aštuonis kartus nebuvo priimti pareiškimai iš nukentėjusiųjų. Keturiais atvejais – dėl neaiškių priežasčių, dviem atvejais – dėl to, kad nukentėjusiosios turėjo psichikos sutrikimų ar buvo nepatikimos, dar dviem atvejais – trūko duomenų apie nusikalstamos veikos aplinkybes.
Pažeidžiamos aukos
M. Puidokienė pripažįsta, kad policija tampa atviresnė, labiau atsižvelgia į aukų situaciją, tačiau nemažai nukentėjusiųjų vis dar nesiryžta su ja bendradarbiauti, bijo, netiki, kad bus apsaugoti nuo grasinimų. Dažną gąsdina ir sudėtingas, ilgas ikiteisminis ir teismo procesas.
Neretai nusikaltėlių taikiniu tampa pažeidžiami žmonės: bedarbiai, turintys skolų, priklausomybių, psichologiškai palūžę, patiklūs. Pavyzdžiui, vyrai, patekę į darbo vergovę, net nesugeba suprasti, kad buvo parduoti, išnaudoti, nors jiems buvo ribojama laisvė, dirbo sunkius darbus tik už prastą valgį ar cigarečių pakelį. Šie žmonės linkę sakyti, kad jiems tiesiog nepasisekė.
„Mūsų darbo praktika rodo, kad tik stiprūs, labai ryžtingai nusiteikę asmenys gali ištverti ikiteisminį tyrimą, akistatas bei teismų procesą. Deja, dauguma nukentėjusiųjų yra labai pažeidžiami, todėl daug atvejų lieka neišaiškinti, o kaltininkai, padarę šiurkščius nusikaltimus, nenubausti“, – apgailestauja socialinė darbuotoja.
Neretai tyrimo laikotarpiu nukentėjusieji patiria spaudimą ir sulaukia grasinimų iš kaltinamųjų bendrininkų. Išsigandusios aukos neretai keičia parodymus ar net pasitraukia iš bylų.
„Trūksta visuomenės supratimo ir užuojautos prekybos žmonėmis aukoms. Tenka išgirsti tokius kaltinimus, esą patys kalti, kad buvo naivūs ir patiklūs, patikėjo aukso kalnais užsienyje. Visuomenė turėtų būti priešiška nusikaltėliams, o ne aukoms. O policija, prokurorai, teismai su nukentėjusiais turėtų elgtis jautriai, pagarbiai, padėtų susigrąžinti garbę ir orumą, o nusikaltėlius nubausti realiomis bausmėmis“, – įsitikinusi M. Puidokienė.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
BAIMĖ: Lietuvos „Carito“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ Šiaulių skyriaus socialinė darbuotoja Marytė Puidokienė pripažįsta, kad policija tampa vis atviresnė, tačiau nemažai nukentėjusiųjų vis dar nesiryžta su ja bendradarbiauti, bijo, netiki, kad bus apsaugoti nuo grasinimų.
PAREIGŪNO KOMENTARAS
Šiaulių apskrities VPK nuotr.
PATIRTIS: Ramūnas Sarapas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojo pareigas pradėjo eiti prieš mėnesį. Anksčiau jis dirbo Panevėžyje Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biure.
„Nėra labai kuo pasigirti, tačiau ir nėra labai tragiška“
Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojas Ramūnas SARAPAS:
– Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biure nuo 2005 metų iki šiandien pagal Baudžiamojo kodekso 147 (Prekyba žmonėmis) ir 157 (Vaiko pirkimas arba pardavimas) straipsnius buvo tiriamos 34 veikos. Kaltinamuoju aktu į teismą iš jų atiduota 11 bylų.
Tarp likusiųjų 23 bylų dviejose yra nenustatyti įtariamieji, trijose dar nepriimti sprendimai. Nenustačius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nutraukta 13 bylų, penki ikiteisminiai tyrimai nutraukti nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo.
Pagal Baudžiamojo kodekso 307 ir 308 straipsnius (Pelnymasis iš kito asmens prostitucijos ir Įtraukimas į prostituciją) per tą patį laikotarpį buvo įregistruotos 55 veikos. Į teismą atiduotos 44 bylos. Trys bylos į teismą atiduotos pagreitinta tvarka ir tik aštuonios dėl vienokių ar kitokių priežasčių (trūko liudininkų, įrodymų, neaiškios aplinkybės ir panašiai) buvo nutrauktos.
Nėra labai kuo pasigirti, tačiau ir nėra labai tragiška. Ne visi tyrimai baigiasi sėkmingai. Vien kaltinti pareigūnų nedrįsčiau. Yra daug veiksnių, kurie lemia tokių bylų ištyrimą.
Su prekybos žmonėmis bylomis dirbau daug metų ir iš praktikos galiu pasakyti, kad nukentėjusieji ir įtariamieji yra labai „sudėtingi“ asmenys visomis prasmėmis: psichologiškai ir psichiškai nepastovūs, nepatikimi. Vieną dieną duoda vienokius parodymus, kitą – jau kitokius, trečią – dar kitokius.
Ne paslaptis, kad į nusikaltėlių pinkles pakliūva gyvenimo nuskriausti, žemesnės socialinės brandos žmonės. Reikia pripažinti, kad ne visada pareigūnui pavyksta rasti ryšį su nukentėjusiuoju.
Tik visai neseniai atsirado pareigūnų, įgijusių specialių žinių, kaip dirbti su prekybos žmonėmis aukomis ir įtariamaisiais. Įsivaizduokite, kaip reikia prakalbinti merginą, kuri galbūt yra menkai išsilavinusi, kuriai tėvų namuose trūko meilės ir šilumos. O mes turim užduoti ir labai nepatogius klausimus.
Ne apie kiekvieną situaciją merginos nori pasakoti, tačiau tyrimui to reikia, baudžiamieji įstatymai yra tokie, mes privalome jų laikytis. Jeigu aukai yra grasinama, reikalingi įrodymai. Kad ir kaip būtų gaila, negalime remtis vien žodžiais. Be to, policija – ne viena institucija, kuri priima sprendimus, dar yra prokuratūra ir teismai, kurie vertina mūsų surinktus įrodymus.
Raginčiau ir visuomenę netylėti ir apie kiekvieną žinomą prekybos žmonėmis atvejį pranešti policijai. Visuomenė galės jaustis saugi tik tada, kai suvoks, kad negalima tylėti ir užsimerkti prieš nusikaltimą.
Darbo problema šalyje žmones verčia rizikuoti. Vien policija dėl to prisiimti atsakomybės negali, tai – visos valstybės problema. Visada raginame žmones būti budrius, atsirinkti, per kokias įdarbinimo firmas važiuoja, patikrinti, ar jos legalios, susižinoti visas darbo sąlygas: kaip dirbs, kaip gaus atlyginimą ir panašiai.
Tas pats taikoma ir jaunoms merginoms, norinčioms tapti modeliais. Būtina pasidomėti agentūra: ar ji žinoma, ar apie ją rašoma, ar ji turi atstovybes tose šalyse, į kurias vykstama, kad ištikus bėdai, būtų kur kreiptis. Reikėtų suklusti, jeigu agentūroje dirba tik du žmonės. Jeigu agentūros legalumas kelia abejonių, galima kreiptis ir į teisėsaugą.