Ar taps biržietis Šventuoju Tėvu?

Biržiečių vardu norėjome padėkoti, kad sutikote krašto laikraščiui duoti interviu. Didžiuojamės, kad Biržų rajono atstovas užima tokias aukštas pareigas katalikų bažnyčioje. Gimtajame mieste jau seniai negyvenate, tačiau kokie prisiminimai išliko apie Biržus? Esame ypatingas rajonas, kur taikiai gyvena skirtingų konfesijų žmonės. Jame galima rasti skirtingų konfesijų maldos namų, net ir stačiatikių cerkves.

Ačiū už pakvietimą. Man Biržai brangūs ir svarbūs. Šiuo metu svarbių pareigų neužimu, tačiau atlieku pagrindinę dvasininko funkciją – bendrauju su žmonėmis, atsiliepiu į įvairius kvietimus bei suteikiu viską, ką galiu pasiūlyti. Tiesa, pandemijos metu bendravimas vyksta internetu. Esu biržietis ir liksiu toks visada. Gimimo vietos nepakeisi. Tai mielas ir širdžiai brangus kraštas. Gaila, kad pastaruoju metu retai galiu atvažiuoti į Biržus. Atmintyje išlikusi rami gatvelė už J. Janonio aikštės, kur buvo mano namai. Gyvenau netoli Apaščios upės. Ten užaugau. Iki šiol atsimenu kelią, kuriuo eidavau į antrą vidurinę mokyklą. Beje, pilis ir ežeras – tai buvo ir yra tikras pasididžiavimas, kurį rodydavau visiems atvažiavusiems svečiams. Visą gyvenimą prisiminsiu klasiokus ir mokytojus. Mūsų miesto parapija ir bažnyčia turėjo didelę reikšmę mano gyvenimo kelio pasirinkimui. Kalbant apie skirtingų konfesijų žmonių sugyvenimą, tai Biržuose jis tikras ir akivaizdus. Mano kaimynai buvo evangelikai reformatai ir mes puikiai sutardavome, padėdavome vieni kitiems. Niekada neiškilo klausimų, kad galima kažkaip atsidalinti. Evangelikų reformatų jaunimas ateidavo į svečius pas mus, mes lankydavomės pas juos. Klebonas dekanas Bronius Strazdas palaikydavo ryšius su evangelikų reformatų kunigu. Negaliu įsivaizduoti, kad gali būti kitaip. Iš Biržų puikūs prisiminimai apie tai, kaip bendravo skirtingų konfesijų atstovai. Sakydavo, kad Biržuose net 12 bažnyčių. Simbolinis skaičius ir svarbiausia, kad jos įvairios. Į mokyklą eidavau Karaimų gatve, taigi Biržuose gyveno ir šios tautos atstovų. Mūsų krašte buvo stipri žydų bendruomenė ir net veikė kelios sinagogos. Visa tai Biržų dalis.

Jeigu prisiminti Jūsų kelią tarnystės Dievui link, tai Jums teko atkakliai siekti šio tikslo, nes sovietų valdžia trukdė visais įmanomais būdais.

Po mokyklos aš stojau į inžinierinės statybos institutą Vilniuje. Tuo metu blaškiausi ir šiek tiek buvau neapsisprendęs, kokį gyvenimo kelią rinktis. Buvo mintis apie seminariją, bet iš karto nesiryžau į ją stoti. Traukė kita kryptis – matematika. Šis dalykas man labai patiko ir sekėsi. Į Vilniaus inžinerinį statybos instituto vieną specialybių buvo didžiulis konkursas, todėl pasirinkau ją, atrodė, kad didelis konkursas yra ženklas geros specialybės. Daug dalykų ten man patiko, tokie kaip matematika, fizika, chemija, medžiagų atsparumas, teorinė mechanika, braižomoji geometrija. Turėjau tapti automobilių ir autoūkio inžinieriumi. Tačiau man tai nebuvo tai, su kuo galėčiau susieti visą savo gyvenimą. Susipažinau su daug naujų žmonių Vilniuje, net tikėjimą pamačiau iš naujos perspektyvos. Imponavo išsilavinę ir šviesūs žmonės, daug žinantys bei galimybė gauti daug įdomios literatūros, tame tarpe filosofinės ir religinės. Visa tai turėjo įtakos vidiniam apsisprendimui. Bažnyčioje tai vadiname Dievo pašaukimu. Dievas šaukia ne per žinios siuntimą, o per ženklus. Reikia mokėti juos skaityti. Kiekvienas jaunuolis turi atrasti ir suprasti jam skirtus ženklus. Mano interpretacija buvo – mesk mokslus, eik į armiją ir stok į seminariją. Grįžęs po karinės tarnybos, stojau į seminariją, tačiau kelis metus manęs nepriėmė. Tuo metu viskas buvo reguliuojama valdžios, net buvo religinių reikalų įgaliotinis prie ministrų tarybos, kuris pasitelkdavo pagalbon net saugumo tarnybas duomenų surinkimui. Todėl man pavyko įstoti į seminariją tik po keturių metų. Argumentų, kodėl nepriėmė taip ilgai, niekas nesakydavo. Tiesiog rašydavo, kad priimti negali šiais metais ir patardavo kreiptis po dvylikos mėnesių. Turbūt trukdė „blogos“ pažintys, nes teko bendrauti pogrindyje, t.y. be valdžios leidimo šventimus gavusiais kunigais. Greičiausiai valdžia įtarė, kad galiu būti nelojalus jai. Sovietų valdžios sprendimai gadino nuotaiką, tačiau ne nusiteikimą. Mokiausi pogrindyje ir dirbau oficialiai zakristijonu Ignalinos rajono Linkmenų parapijoje. Tačiau padariau išvadą, kad negaliu atsitraukti, nes kitaip priešiškai mano atžvilgiu nusiteikę žmonės bus pasiekę pergalę. Tai būtų jų laimėjimas. Ne, brolyčiai, atvirkščiai, nebus Jūsų viršus. Sunkumai paskatino ryžtą nepasiduoti. Reikia išlaikyti drąsą ir tikslą.

Jei nebūtumėte metęs inžinieriaus mokslų, galbūt šiandien Lietuvoje būtų ne arkivyskupas Lionginas Virbalas, o naujas automobilių prekės ženklas „Virbalas“, kurį būtumėte išradęs. Gal šios mašinos net būtų geresnės už „Teslą“?

(juokiasi) Manau, kad savo gyvenime turėjau pasukti tuo keliu, kuriuo einu dabar. Tikrai nesigailiu dėl savo pasirinkimo.

Papasakokite apie tarnybą sovietų armijoje. Ar teko susidurti su „dedovščina“, kai ilgiau tarnaujantys išnaudoja naujokus? Lietuva turėjo profesionalią kariuomenę, tačiau nesenai sugrįžo prie šauktinių sistemos. Sakykite, ką duoda jaunuoliui karinė tarnyba?

Negaliu lyginti Lietuvos kariuomenės ir sovietinės. Dabar kiti santykiai, kitas laikotarpis ir požiūris į žmogų ir kareivį. Mano dveji tarnybos metai „prabėgo“ Baltarusijoje, Breste, kitaip tariant, Lietuvos Brastoje. Armijoje teko daug ko pamatyti ir patirti. Įspūdingiausias dalykas buvo – tas keitimasis. Per dvejus metus šaukimai vyksta kas pusę metų. Tokiu būdu atėjęs žmogus greitai iš pačios apačios per dvejus metus pasiekia viršūnę. Ką tai reiškia žmogui, jo santykiui su kitu, vertybėms? Tai tarsi pagreitinta viso gyvenimo versija. Per dvejus metus pamatai tai, kas realiame gyvenime vyksta per dešimtmečius. Žmogus iš nieko tampa viskuo. Įdomu, kaip žmogus bendrauja su naujoku, kuris tuo metu yra silpniausias, kaip jis elgiasi prieš dar stipresnius – karininkus. Tikra gyvenimo mokykla. Kaip dabar nežinau, bet karinė tarnyba yra gerai, jei joje yra sveiki santykiai, sveika ugdyba, darnos ir tvarkos įdiegimas bei grūdinimas. Tai nėra prarastas laikas. Dievas saugojo mane nuo „dedovščinos“. Tarnavau perkrovimo bazėje, todėl fizinio darbo ten buvo daugiau, nei karo dalykų. Kadangi Sovietų Sąjungoje ir Lenkijoje bei Rytų Vokietijoje, kur buvo dislokuota sovietų armija, skyrėsi geležinkelio bėgių plotis, tai tekdavo visus maisto produktus, drabužius, amuniciją, statybines medžiagas ir kitus siuntinius perkrauti iš vienų vagonų į kitus. Be to, man armijoje padėjo ir muzikinis išsilavinimas. Biržuose baigiau muzikos mokyklą ir išmokau groti akordeonu. Iki šiol dėkingas už tai mokytojui Juozui Puplauskiui. Armijoje grojau orkestre pučiamaisiais, todėl aplinka buvo kitokia, palaikėme gražius santykius ir pasitikėjome vienas kitu.

Mokėtės Romoje. O juk joje įsikūręs Vatikanas, tikra katalikų bažnyčios širdis ir Popiežiaus rezidencija. Ar teko bendrauti su tuometiniu katalikų bažnyčios vadovu Jonu Pauliumi II ir kokį įspūdį Jūsų gyvenime paliko tas laikotarpis? Kuo skiriasi mokslas Lietuvoje ir Vatikane?

Į Romą atvykau 1991 metų rudenį ir tai buvo tikras kultūrinis šokas. Tarsi du skirtingi pasauliai. Kas išgyveno tą laikotarpį, gali įsivaizduoti, kokie gigantiški tai buvo pokyčiai. Iš uždaro aptvaro į erdvę ir platumas. 1991 metais Lietuva jau buvo pasikeitusi, tačiau ilgo gyvenimo laikotarpio melo ir apribojimų aplinkoje įtaka buvo išlikusi. Man patiko ta įvairi erdvė, galimybė prisiliesti prie naujo krašto ir kultūros, kitokie žmonių santykiai ir bendravimo būdas. Tuo metu Lietuvoje atvykęs užsieniečiai klausdavo, kodėl žmonės susiraukę vaikšto gatvėmis. O mes to nepastebėdavome ir įsivaizduokite dabar Italiją, kur žmonės nepaprastai gyvybingi ir spontaniškai bendraujantys. Be to, man didelį įspūdį darė Romos istorija, kuria alsuoja kiekvienas Italijos sostinės kampelis. Tai juk buvo Romos imperijos centras, turintis pustrečio tūkstančio metų istoriją. Mane visa tai praturtino. Teologijos studijos su įvairių šalių žmonėmis taip pat padėjo išplėsti akiratį. Bendravimas su 30 šalių atstovais prie stalo ir apsikeitimas mintimis, informacija apie bažnyčios padėtį, kultūrą, geografiją ir klimatą – tai tarsi enciklopedijos skaitymas. Dariau tai kasdien net iki 1994 metų. Su popiežiumi Jonu Pauliumi II teko kelis kartus pasisveikinti.
Nemažai žmonių tikėjimą įsivaizduoja kaip sekmadienio ritualą. Nuėjo, pabuvo bažnyčioje, pasimeldė ir viskas. Iš tikrųjų tai yra žmonijos lobynas. Gilinimasis, paskaitos, konferencijos bei galimybė naudotis bibliotekomis su milijoninėmis knygų saugyklomis padaro tave beprotiškai turtingu dvasiškai. O juk Romoje dar matoma plika akimi yra bažnyčios istorija. Gatvėse matai bažnyčios raidą. Jei pastatui keturi šimtai metų, tai jis naujas ir į jį nereikia kreipti daug dėmesio. Yra išlikę statiniai su 1400 metų istorija. Teologijos studijos Romoje leido man giliau pažinti tikėjimą, Dievą ir evangeliją bei pasidalinti tuo su kitais.

1993 metų rugsėjo mėnesį popiežius Jonas Paulius II lankėsi Lietuvoje. Dar moksleivis stovėjau Kauno Savanorių prospekte ir laukiau Šventojo Tėvo atvykimo. Kai jo automobilis privažiavo, pajutau kažkokią ypatingą šilumą, sklindančią iš jo. Kokie Jūsų įspūdžiai apie Joną Paulių II?

Iš tikrųjų tai, ką sakote, yra tikra. Man neteko su juo ilgiau bendrauti, turėjau progą tik pasisveikinti. Kiekvieną kartą popiežiui Jonui Pauliui II pasakydavau, kad aš iš Lietuvos. Tada jis stabteldavo ir pagalvojęs lietuviškai prabildavo: “Garbė Jėzui Kristui!”. Šis žmogus – tai tikra Dievo dovana. Jonas Paulius II bažnyčioje pakeitė daugelį dalykų ir padarė pasaulį geresniu. Jam rūpėjo žmogaus laisvė ir jo santykiai su Dievu. Sunku apkaičiuoti, tačiau jis padarė nemažą indėlį į Lietuvos laisvę. Labai daug žmonių gali paliudyti Jūsų žodžius apie impulsą, šilumą, poveikį. Beje, prieš dvejus metus mūsų šalyje lankėsi popiežius Pranciškus, kurio vizitą teko man organizuoti ir rūpintis jo priėmimu, tai nemažai kauniečių sakė, kad juos tiesiog traukė į Savanorių prospektą, kuriuo turėjo pravažiuoti Šventasis Tėvas. Pamačius jį, per daugelio skruostus riedėjo džiaugsmo ašaros. Duok Dieve, kad tokie geri impulsai pasiliktų ilgam ir nebūtų tik momentinis susijaudinimas.

Po mokslų Romoje studijavote Austrijos Insbruke ir Ispanijoje...

Ispanija ir Austrija – tai mano kaip vienuolio-jėzuito formavimosi laikas. Po studijų ir praktinio darbo – tai buvo galimybė viską apmąstyti, įgauti naujos patirties ir geriau susipažinti su Jėzaus draugija, kurios steigėjas baskas Šv. Ignacas Lojola iš Šiaurės Ispanijos. Buvo svarbu pajusti vienuolyno dvasią, įsigilinti į vienuolijos istoriją ir teisę. Labai įdomu, kaip Šv. Ignacas Lojola iš karšto riterio ir dvariškio tapo bažnyčios žmogumi su neįprastu užsidegimu - kalbantis, skleidžiantis evangeliją, dalinantis, buriantis ir organizuojantis. Neeilinė asmenybė. Teko susipažinti ir su jėzuitų veikla kitose šalyse. Tai ne tik parapijos darbas, bet ir mokyklos, universitetai, leidyklos, rekolekcijų centrai, socialinė sfera. Visa tai būdinga Jėzaus draugijos žmonėms. Visas šias žinias parsivežiau į Lietuvą ir dalinausi jomis su kitais.

Jūsų biografijoje parašyta, kad mokate be lietuvių dar penkias kalbas, tame tarpe ir ispanų bei italų. Esate tikras poliglotas.

Nors mokykloje labiau mėgau matematiką, gyvenimas susiklostė taip, kad teko išmokti nemažai kalbų. Žmogui ypatingai tai svarbu, norint turėti platesnį vaizdą ir galimybes. Kiekviena kalba – tai langas į pasaulį, kultūrą ir suvokimą bei mąstyseną. Tai leidžia nesusiaurėti, nepasilikti prie mažų dalykų, jų nesureikšminti. Platesnis žvilgsnis suteikia daugiau galimybių. Šiais laikais globalizacija įvykusi ir kalbų mokėjimas yra ypatingai svarbus. Pandemija puikiai parodė, kad visas pasaulis yra susijęs. Uždarymas mus gąsdina. Pasaulio pažinimas per patirtį, kalbas ir kultūrą yra didžiulis dalykas.

Norėčiau pašnekėti apie bažnyčios vaidmenį šiuolaikinio lietuvio gyvenime. Kažkada valstybėje religinės bendruomenės turėjo ženklią įtaką. Šiuo metu, kai pasaulis liberalėja ir leidžiama faktiškai viskas bei nebelieka padorumo ribų, ypatingai svarbus tampa bažnyčios vaidmuo, koks jis šiandien ir kokiu keliu eina jaunimas, kuris retai lankosi Dievo namuose ir nuo tikėjimo yra nutolęs?

Sakyčiau, ribų nebuvimas – tai tam tikra iliuzija. Žmogui atrodo, kad jų nėra, tačiau iš tikrųjų ribų padaugėjo. Liūdniausia, kad jų mažai rimtuose dalykuose, tokiuose kaip santykiai, dorovė, požiūris ir atsakomybė, darbas, šeima, gyvybė. Bet tampa svarbios trečiaeiliuose dalykuose – kaip aš atrodau, kuo rengiuosi, koks mano telefonas, su kuo aš bendrauju, kokias galimybes turiu. Jaunimas patiria šioje vietoje milžinišką spaudimą. Jis tarsi neakivaizdus, bet labai tikroviškas bei slegiantis. Darbovietėse reikalavimai griežtesni nei bet kada. Jie nustato, kaip turi rengtis, kaip atrodyti ir taip toliau. Žmonija visada turi ribas. Bažnyčios situacija keičiasi. Dievo namuose lieka tie žmonės, kurie tai daro ne iš inercijos. Nebėra visuomeninio paskatinimo ar specialių sąlygų sudarymo tam. Tavo gyvenimo dalis yra bažnyčia, religinės šventės. Tikėjimas – tai ne krikštynos vardan gražių nuotraukų ar santuoka bažnyčioje vardan įspūdingų reginių! Aišku, ne visi taip paviršutiniškai galvoja apie bažnyčią, bet visumoje baisu, kad Dievo ir religijos pažinimas tarp suaugusiųjų žmonių yra labai menkas. Reikėtų daugiau gilintis į tikėjimą ir jo esmę. Tai turbūt mūsų, bažnyčios, tikybos mokytojų klaidos. Perduodame atskiras žinias, kurios vėliau išsibarsto, kaip nereikalingas balastas. Nėra bendro supratimo, kas yra tikėjimas. Ką reiškia būti tikinčiu žmogumi? Tikėjimas – tai asmeninis apsisprendimas, siekis asmeninio ryšio, gyva bendrystė su Dievu, meditacija, Šventas raštas, įvairios grupės ir bendruomenės. Vėl gi tai nėra daug. Šeimų, Švento rašto, prie vienuolynų ar parapijų besiburiančios grupės. Suvokimas, kad tai man brangu ir svarbu. Tokio sąmoningumo, mano nuomone, proporciškai yra daugiau, nei seniau. Bet nuo bendro gyventojų skaičiaus tai būtų nedidelė dalis.

Dešimt Dievo įsakymų pasirodė labai senai. Gyvenimas per tą laiką ženkliai pasikeitė, ar neturėtų jie keistis ar atsinaujinti?

Ar teko skaityti kažką iš Antikos autorių? Be abejo, kad teko. Man jų kūriniuose įspūdį padaro ne tik jų mąstysena, bet ir tų laikų įvykių aprašymai. Pavyzdžiui, skaitai Šv. Augustiną, penktas amžius. Jis rašo apie tai, kaip, persisvėrę pro langą, jie su motina žiūri į savo namų vidinį kiemą. Įsivaizduoji tą aplinką. Supranti, kad tai absoliučiai skirtingas pasaulis, Romos imperija. Bet tai, ką jis rašo apie žmogų, apie laiką, kas tai yra, apie santykius, motinos ašaras, draugystę su moterimi, su kuria susilaukė vaiko ir turi vėliau palikti, nes turi vesti kilmingą nuotaką, pateikia išvadą, kad žmogus tai tas pats. Jokio skirtumo nėra. Tai, kas padaro mus žmonėmis, nesikeičia. Dešimt Dievo įsakymų – yra pamatas, kuris parodo, ar esi žmogus arba ne. Kol mes atsižvelgsime į juos bei laikysimės, tol būsime žmonėmis. Kai bandysime pakeisti pagal save, tai bus civilizacijos ir kultūros žlugimas.

Ar Jums neatrodo, kad šiuolaikiniame gyvenime žmogus daro nuodėmes lengviau, pernelyg nesusimąstydamas apie pasekmes?

Dabar laikmetis, kai kiekvienas kuria savo gyvenimą pats. Žmogus dabar daro kaip jam yra geriau, klausia savęs, kas labiau patinka, kuo galėtų pasidžiaugti arba kas jam teikia malonumą. Tokiu būdu tampa savo gyvenimo centru ir visa kita nublanksta. Man gerai ir nesvarbu, kad tai kitam sukels skausmą ar nepatogumų. Svarbi atsakomybė ne tik prieš save, bet ir kitą. Kai ji sumažėja, Dievo įsakymų laikymasis pasidaro ne toks svarbus žmogui ir juos tampa lengva peržengti. Tiesa išlieka tiesa visada. Pagarba turi būti kitam žmogui, kaip ir ištikimybė.

Pastaruoju metu Europoje plinta liberalios idėjos ir vis dažniau politikai šneka apie vienalyčių santuokų legalizavimą bei galimybę tokioms „šeimoms“ įvaikinti našlaičius. Ar negriauna tai žmonijos pamatų, kadangi paminamos tradicinės šeimos vertybės?

Būtų gerai, kad liberalai vadovautųsi principu “nesutinku su tavimi, bet padarysiu viską, kad tu galėtum išsakyti savo nuomonę”. Visuomenei tai labai svarbus dalykas. Tada galime kalbėtis, pateikti argumentus ir diskutuoti. Gyvename demokratijos sąlygomis. Bet svarbu, jog nebūtų ideologinio buldozerio. Visiškai nesvarbu, koks ženklas ant jo pakabintas, jei juo traiškomi sutikti žmonės ir jų vertybės. Esminis dalykas – pagarba kiekvienam žmogui. Bet aš irgi tikiuosi pagarbos. Esu vienas iš žmonių. Eksperimentų būta daug, bet ar jie vedė į darną, sutarimą ir klestėjimą? Būtina pažiūrėti, kaip tai atsilieps ir kitiems, ypač vaikams. Šeima yra šeima. Ją sudaro vyras ir moteris. Kiti sugyvenimo būdai – tai jiems turėtų būti taikoma nauja terminologija. Kas yra šeima ir santuoka, mes puikiai žinome. Tai kultūros ir visuomenės pamatai, kurių negalima griauti. Ar toks griovimas mus visus atves į geresnį pasaulį?

Visuomenėje mažėja pakantumo. Kame šio reiškinio priežastis?

Gilios šaknys šio klausimo. Adomo ir Ievos sūnūs Kainas bei Abelis nepriėmė vienas kito. Vienas buvo žemdirbys, kitas – piemuo. Jie nesurado bendro sugyvenimo ir Kainas nužudė Abelį. Žmonijai yra didelis iššūkis priimti faktą, kad žmogus gali būti kitoks ir turėti kitokią nuomonę. Jeigu mes neugdysime pakantumo vienas kitam, negalėsime kartu gyventi. Turime kalbėtis apie tai. Negalima tik šaukti, kad esu kitoks ir turite mane priimti. Tu esi visuomenėje ir aš esu. Turime bendrai gyventi ir kurti. Didžiulis iššūkis yra priimti kitą, atžvelgti į jį, turėti bendrą tikslą, bet to labai reikia.

Kai kurie koronaviruso pandemiją vadina Dievo bausme žmonijai...

Čia toks vergiškas požiūris. Supratimas, kad Dievas yra policininkas, prižiūri ir baudžia. Nesilaikai taisyklių, tai bausmė tau. Ne. Taip nėra. Nukryžiuotas Jėzus neprakeikė nė vieno. Niutono dėsniai teisingi, bet nebūtinai tinka atomo fizikai. Šioje vietoje pandemiją vertinti reikia kaip ženklą. Jis tam, kuris mato. Perspėjimas, ko gero, pasiūlymas susimąstyti, kad esame susiję vienas su kitu. Svarbi ne tik mano sveikata, bet ir kaimyno. Daug signalų, kad žmonijai reikalingas solidarumas, stropumas ir susivaldymas.

Paskelbusi visuotinį karantiną, Lietuvos Vyriausybė netiesiogiai spaudė Lietuvos katalikų bažnyčią ir toliau neleisti tikintiesiems lankytis pamaldose. Kaip Jūs vertinate ribojimus ir draudimus? Žmonės uždaryti tarp keturių sienų jaučia, kad prastėja jų psichologinė būsena...

Maisto prekių parduotuvėse tikrai pavojus užsikrėsti virusu yra didesnis, nei bažnyčioje. Patalpos tikrai yra erdvios, todėl galima be jokių problemų laikytis saugumo reikalavimų. Triukšmas, sukeltas žiniasklaidoje dėl sprendimo atnaujinti pamaldas su tikinčiaisiais, tikrai buvo be reikalo. Turime galvoti apie žmonių savijautą ir emocinę būklę. Sveikatos srityje visi dalykai yra susiję. Didelę problemą kelia kitos uždelstos ligos, apie kurias nėra tinkamai pagalvojama.

Važinėjant po Biržų rajono kaimus, susidaro įspūdis, kad kaimai gyvi tik viltimi. Bažnyčia palaiko gyvastį regionuose, o valstybė ir savivaldybė paliko kaimų gyventojus likimo valiai, nesudarydama normalių gyvenimo sąlygų. Rajono gyvenvietės tuštėja. Kažkada Papilys buvo įkurtas pirmiau nei Biržai, o dabar kaimai nyksta...

Kažkada buvo Kvetkų parapija ir jiems priklausė Biržai. Tai istorija. Parapijos išgyvena tą patį. Jos yra dėl žmonių ir su žmonėmis. Bažnyčia suburia ir palaiko tikėjimą. O dėl kaimų likimo reikia kalbėti apie du dėsnius. Pirmas – viskas keičiasi. Buvo vienokia santvarka, žemdirbystė, kur reikėjo daug darbo rankų. Kaimai buvo gyvybingi, daug judesio. Dabar centrais tapo miestai. Žmogų kaimuose pakeitė technika. Antras dėsnis – istorijoje niekas nevyksta linijiniu būdu. Taip, kaip vakar, šiandien jau nebus. Taip, mažėja, tuštėja, nebelieka. Mes nežinome kaip viskas vystysis toliau. Istorija sukasi spiralės būdu. Kažkas sugrįžta. Bet jau kitaip. Kai kuriose šalyse jau pradedamos kurti nuotolinės darbo vietos kaimuose. Žmogus, apsigyvena regione, kur yra internetas ir visos gyvenimo sąlygos, dirba nuotoliniu būdu, tačiau tuo metu yra gamtos apsuptyje. Naujos technologijos gali atgaivinti gyvenimą kaimuose. Statyti reikia ne gamyklas, kurios niokoja aplinką, o kurti aukštų technologijų darbo vietas aukštos kvalifikacijos specialistams, kurie gali dirbti namuose.

Dievas apdovanojo Biržų rajoną unikalia gamta, gydomuoju purvu ir mineraliniu vandeniu, istoriniais objektais ir kitais privalumais. Tačiau mūsų kraštas vystosi labai lėtai ir jau atsilieka nuo Druskininkų, Zarasų, Anykščių, Birštono ir kitų Lietuvos kampelių. Kodėl per 30 nepriklausomybės metų Biržai neišnaudojo savo potencialo?

40 metų negyvenu Biržuose, todėl nebūtų korektiška tai vertinti. Tačiau žmonių iniciatyvos klausimas bei atsakomybė tų, kurie išrenkami rūpintis Biržų rajono gyventojais. Galbūt pritrūko platesnio požiūrio ir nuoseklumo. Žvelgti reikia ne į šią dieną, bet ir kelis metus į priekį. Reikia Biržus ir rajoną matyti visos Lietuvos ar net Rytų Europos fone ir numatyti jiems konkrečią vietą bei užduotį. Tuomet to tikslo galima būtų siekti. Ryga čia pat, Kaunas netoli. Esminis dalykas – rūpintis bendruoju gėriu, platus žvilgsnis ir išnaudotos galimybės.

Lietuvos katalikų bažnyčioje buvote arkivyskupu metropolitu, dabar esate arkivyskupas emeritas. Sakykite, ar mūsų šalis kada nors deleguos savo atstovą į Šventąjį Sostą? Galbūt biržietis taps kažkada popiežiumi?

Gal irgi pajuokausiu. Popiežiais istorijoje yra tapę įvairūs vienuoliai: benediktinai, pranciškonai, dominikonai. Paskutiniais šimtmečiais šias pareigas užėmė dvasininkai, kurie savo parapijose darbavosi kaip kunigai, po to tapo vyskupais ir kardinolais. Kažkas manęs paklausė, ar galėtų jėzuitas būti popiežiumi, aš atsakiau, kad ne. Bet juo tapo Šventasis Tėvas Pranciškus, kuris buvo ir yra jėzuitas. Todėl dabar tyliu, negaliu nieko sakyti. Savo tolimesnį darbą sieju su žmonėmis ir sielovada. Linkiu, kad Biržuose atsirastų jaunų žmonių, kurie pasirinktų kunigystę ir po daugelio tarnystės metų būtų pagerbti bei išrinkti į tokias pareigas.

Daugelis žmonių ieško atsakymų, kas yra gyvenimo prasmė, ir jų neranda…

Gyvenimo prasmė – tai prisidėti, kad pasaulis būtų geresnis. Sukurti broliškumo erdvę tarp žmonių, kad vienas bendraudamas su kitu patirtų daugiau gėrio. Man konkrečiai tai skleidimas Jėzaus evangelijos, kuri skatina, įkvepia, padeda. Gyventi ne galingojo viršenybės principu, be naudos. Kitiems tai gal bus kūryba, mokslinė veikla, atradimai, šeima, auginimas vaikų, kurie perims prasmingiausius jų darbus, pagalba kitam žmogui.

Kultinėje trilogijoje “Žiedų valdovas” magas Gendelfas, paklaustas, ar mirtis yra pabaiga, atsakė, kad tai tik gyvenimo kelio tęsinys. Žodžiai iš evangelijos perteikiami per filmą?

Iš tikrųjų „Žiedų valdovo“ autorius savitu būdu perpasakojo evangeliją. Vaizdai, simboliai buvo kiti, tačiau mintis išreikšta ta pati. Mirtis – tai slenkstis tolyn. Žmogus yra žymiai daugiau, nei tiesiog gerai organizuotų baltymų masė. Kilnumas ir meilė nėra tik paprasti cheminiai procesai žmoguje. Todėl jo užduotis nesibaigia DNR perdavimu.

Ko palinkėtumėte visiems biržiečiams?

Branginti ir puoselėti savo kraštą. Viena graži iniciatyva pakeis rajoną daugiau nei aibė skundų, kad yra blogai. Vienu degtuku galima uždengti visą laužą. Būtų smagu, kad Biržuose atsirastų degančių savo kraštu žmonių, kurie, kurdami savo gyvenimą, sėtų gėrį rajone. Kai sprendžiama, kas turėtų atlikti kokį nors darbą, dažniausiai ginamės: „Kodėl aš turėčiau tai daryti?“ Bet ar ne geriau būtų klausti: „O kodėl gi ne aš?“...