Apie vienišą senolį ir amerikietišką požiūrį

V. Leščinskienės nuotr.
Šleideriškių kaimo gyventojas, devyniasdešimtmetis Adolfas Raugalas, gyvendamas atokioje sodyboje vienišas nesijaučia, o kad nebūtų liūdna, laiko ožį, ožką ir vištų.
Seniūnai – arčiausiai žmonių esantys valstybės tarnautojai. Jiems tenka rūpintis ne tik duobėtais keliais, aplinkos gražinimu, socialinės pašalpos gavėjų užimtumu, bet ir... vienišais senoliais. Nemažai tokių senjorų yra Nemunėlio Radviliškio seniūnijoje. Devyniasdešimtmetis Adolfas Raugalas vienas iš jų – vienišas, tačiau dar pasirūpinantis savimi.

Kad nebūtų liūdna, įsigijo ožį ir ožką

Latvijos pasienyje, keliolika kilometrų nuo Nemunėlio Radviliškio nutolusiame Šleideriškių kaimo vienkiemyje gyvena devyniasdešimtmetis Adolfas Raugalas. Vyras pajuokaudamas sako, kad „turi kaimynų ir jie labai ramūs“, mat netoliese jo yra kapinaitės. „Jau kurį laiką esu našlys. Žmona šulinyje nuskendo. Vaikų neturėjome. Iš artimųjų turiu tik seserį, ji gyvena Germaniškyje ir dukterėčią Pabiržėje. Sesuo pati sunkiai vaikšto, bet susiskambinam telefonu, o dukterėčia kartais aplanko, atveža ko reikia. Valgyt turiu, malkų turiu, nesiskundžiu“,- pasakojo lazdele per kiemą pasiramščiuodamas senolis, kvietęs apžiūrėti jo tvartą.

„Kad nebūtų liūdna vienam, nusipirkau ožį ir ožkytę. Gal ant pavasario kergsiu. Vištų turiu, tai kaip man vienam kiaušinių – sočiai“,- šypsojosi A. Raugalas. Kieme loja ir mažas kudlotas šunelis, pašnekovo kiemo sargas, visuomet pranešantis apie svečius jo kieme. „Kol paeinu, tol čia ir gyvensiu. Kai nebepaeisiu, pats savęs nebeapsitarnausiu, tai nieko ir nebereikės“,- numojo ranka senjoras, pridūręs, kad visą gyvenimą dirbęs kolūkyje darbininku, pripratęs dirbti ir nieko neprašyti.

Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com

Susijusios naujienos