Naujausios
Komentaras
Apie lietuvio geną
Nijolė KOSKIENĖ
Kai sausio 13-tąją per televiziją stebėjau istorinius kadrus, vėl pajutau senokai užgniaužtą pasididžiavimo jausmą. Na, velniai rautų, juk mes buvome ir tokie... Kažkur labai labai giliai, tikiu, ir tebesame...
Atsimenu, paskutinį kartą lietuviškas kraujas užvirė prieš keletą metų, kai viena jauna ir neva progresyviai nusiteikusi baltarusė pedagogė papriekaištavo: „Nesuprantu, kam jums reikėjo atsiskirti? Viską išardėte, o dabar patys kenčiate“.
Maniau, gausiu širdies smūgį, bet ji niekaip negalėjo suprasti sąvokos „laisvė“, mat to žodžio, matyt, nebėra išlikę baltarusių genuose. Lietuvio genetikos taip lengvai nepakeisi. Viena vertus, ir ačiū Dievui — genai mums padėjo atkovoti nepriklausomybę ir išardyti sovietų “sojūzą“. Kita vertus, laisvės sąlygomis tas mūsų genetinis kodas atrodo kažkoks pobjauris.
Vienas dalykas, kuris užkoduotas — tai totalus nepasitikėjimas niekuo ir iš to nepasitikėjimo kylantis susipriešinimas. Nenustebčiau, jei posakį „visi žmonės — priešai“ būtų sugalvoję lietuviai.
Dabartinėje Lietuvoje susipriešinę: valdžia ir tauta, emigrantai ir vietiniai, dirbantieji ir pensininkai, pedagogai ir mokiniai, apsaugininkai ir sūrius krepšiuose užmirštančios senutės, kontrolieriai ir zuikiai be pensininkų pažymėjimų, daktarai ir ligoniai, moterys ir vyrai, darbuotojai ir darbdaviai, pesimistai ir optimistai, katalikai ir visi kiti, ir taip toliau.
Jei lįsime giliau, visi susipriešinę dar smulkiau: eilinis pensininkas prieš pensininką tremtinį, pasididinusi atlyginimą motina prieš nepasididinusią, Grybauskaitė prieš Ušacką, ir apskritai, lietuvis nemėgsta kito lietuvio.
Ryškiausiai lietuviškas susipriešinimas matomas anoniminėje erdvėje. Galėtume didžiuotis, kad lietuviški komentarai yra fenomenalūs ne tik ES, buvusios NVS, bet ir pasaulinėje erdvėje. Tyrimai parodė, kad mūsų komentarai yra patys netolerantiškiausi. Juos visus grubiai būtų galima apibūdinti vienu prasminiu sakiniu: „..... yra gaidys (iai)“. Vietoj daugtaškio galima rašyti bet kokį prasminį žodį, pavyzdžiui, meras, pensininkai, seimūnai, kontrolieriai, tremtiniai, komunistai ir kt.
Su ES šalių komentarais aš net nedrįstu lyginti, bet teko įlįsti į tų pačių kolegų baltarusių laikraščių komentarus: dievulėliau, kokios aptakios ir literatūriškai gražiai išraitytos frazės. Arba ten internetu naudojasi tik inteligentai, arba visi bijo cenzūros.
Šiaip ar taip, iš komentarų matyti, kad mes, lietuviai, esame „baisūs, purvini, pikti“, o jei atvirai — labai nelaimingi žmonės.
Negirdėjau, kad kas būtų ėmęsis rimtai nagrinėti lietuvių nelaimingumo jausmo priežasčių, bet skaičiau apie mokslininkų tyrimus, kodėl gi danai jaučiasi patys laimingiausi ES šalyse. Galų gale, juk yra ir turtingesnių, ir saulėtesnių šalių, ir tokių, kur mažiau smirda kiaulių fekalijom.
Paaiškėjo, kad danai yra labiausiai vieni kitais pasitikinti tauta ir spėjama, kad tas abipusis pasitikėjimas atėjęs iš vikingų laikų, kai vikingai neturėjo aukščiausios valdžios ir galėjo išgyventi (ar net laivais užpulti Angliją) tik besąlygiškai pasitikėdami vieni kitais.
Panašų tyrimą atliko amerikiečiai, ėmę stebėti sutuoktinių poras. Jie priėjo išvados, kad laimingiausios poros yra tos, kuriose sutuoktinis apie savo partnerį galvoja geriau, negu jis pats apie save, na o nelaimingose santuokose sutuoktiniai apie partnerį galvoja prasčiau, negu jis pats apie save ir, tikėtina, prasčiau, negu yra iš tikrųjų. Žodžiu, pasitikėjimo kreditas daro subjektą atsakingesniu: atseit, o, manimi pasitiki, vadinasi, negaliu nuvilti...
Juokinga, bet tos teorijos lietuviams netinka. Kai tik mes kuo pasitikime, taip mus ir išduria. Tauta parodė pasitikėjimą savo išrinktaisiais, o tie, kaip vaikigaliai, prisinuomojo brangiausių mašinėlių.
Pasitikėjom mums paskolas brukančiai bankininkais ir finansų orakulais, suokiančiais esą lietuviai ir taip labai mažai skolinasi, ir še tau, prisiėmėm, kaip durniai, paskolų.
Patikėjom, kad esam riaumojantys Baltijos tigrai ir kad ekonomika tik kils ir kils, kol vieną dieną veidrodyje vietoje tigro pamatėme nusususį katiną: alkaną, piktą, bet garsiai ir nepatenkintai kniaukiantį. Garsiausiai už aplinkinius baltų ir ugro-finų katinus. Ko jau ko, bet burnos lietuviui taip lengvai neužkiši. Ir neseniai paaiškėjo, tai yra labai gerai.
Štai prieš porą savaičių Lietuvą suglumino airių žurnalo „International Living“ sudarytas gyvenimo sąlygų indeksas, pagal kurį iš 192 valstybių mes atsidūrėme 22 vietoje, tai yra trimis laipteliais aukščiau už Didžiąją Britaniją, aštuoniais — už Švediją, po savim palikę pasipūtusius estus ir bėdžius latvius.
Lietuvą, prastai įvertintą už ekonomikos situaciją ir infrastruktūrą, aukštyn kilstelėjo politinės teisės ir pilietinės laisvės, gyvenimui palanki aplinka (mažas gyventojų tankumas ir maža aplinkos tarša) bei klimatas.
Na tikrai, jau ką turim, tai turim. Galim kniaukti sau ir piktintis iki valios — vistiek niekas į tai nereaguoja. Mūsų tankumas ne tik mažas, bet dar mažės, o Lietuvos pakraščiuose greit galės veistis stepių vilkai.
O dėl mūsų neišpasakyto taupumo (atominę uždarom, gatvėse lempas išsukinėjam, kai kurie vakarais net telikų nebežiūrim) mes, lietuviai, apskritai teršim mažiau už bezdančias danų kiaules ir po penkerių metų pagal gyvenimo sąlygų gerumą, užsieniečių akimis, tuoj pralenksim pirmoje vietoje įsitvirtinusius prancūzus. Jau vien todėl, kad pas juos per Naujus metus amžinai lyja ir nedirba metro.
Na ir kas, kad mes — alkani Baltijos katinai, užtat genetiškai laisvi, nepriklausomi, gražiais balsais ir ploni.