Apie gyvenimą karantino metu (2)

Felikso Grunskio nuotr.

“Biržiečių žodžio” skaitytojų prašėme atsakyti, kaip pasikeitė gyvenimas karantino metu? Ką dėl karantino prarado, kaip jis sujaukė planus. Gal karantinas suteikė daugiau laisvo laiko? Ką laisvalaikiu veikiate? Gal perskaitėte gerą knygą ar internete pasižiūrėjote gerą filmą. Kokia tai knyga, koks tai filmas? Kaip šiemet švęsime Velykas?

Prašėme pasakyti: ko pirmiausia griebsitės, kur eisite, ką veiksite, kai pasibaigs karantinas ir bus panaikinti kiti apribojimai? Kaip pasikeis mūsų visų gyvenimai, kai būsime įveikę koronaviruso sukeltą pandemiją?

Sulaukėme atsakymų. Kviečiame ir kitus skaitytojus pasidalinti mintimis apie gyvenimą karantino sąlygomis.

Pasirodo, ne tiek daug visko ir reikia

Esame su vyru Algimantu visiškoje izoliacijoje. Darbo dienomis niekas per daug nepasikeitė. Ta pati rutina. Pasikapstome po kiemą, nes gyvename nuosavame name. Dirbu nuotoliniu būdu. Tai atima gerokai daugiau laiko, nes reikia pasiruošti pamokoms. Laisvalaikis liko toks pat: vakare pažiūrim informacines laidas. Pažiūrime, jei randame, kokį filmą. Prieš miegą šiuo metu skaitau lengvo turinio N. Narmontaitės „Ko nematė žiūrovai“. Kaip visada, laiko trūksta...

Karantinas vargina psichologiškai: trūksta gyvo bendravimo su vaikais, anūkais, draugais ir net mokiniais. Vaikai stengiasi dažniau skambinti. Sūnus pristato maistą, trumpai pabendraujam. Norėtųsi susirinkti visiems per šv. Velykas. To šiais metais nebus. Vaikai bijo mums užvežti COVID-19. Labai pasijuto vaikų rūpestis ir meilė. Net iš mokinių sklinda kažkokia šiluma.

Per mokinių pavasario ir rudens atostogas važiuodavom į pažintines keliones, dabar viskas atidėta. Manau, dar atsigriebsime...Kai baigsis karantinas, džiaugsiuos galėdama pereiti Biržų gatvėmis, ežero pakrante, susitikti su draugais, sulaukti namuose vaikų ir anūkų... Manau, bus ekonominė krizė, bet išgyvensime. Pasirodo, laimei, ne tiek daug žmogui ir reikia...

1

Dalia BUKIENĖ, Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos mokytoja

Felikso Grunskio nuotr.

 

Atlaikysime ir atsilaikysime, pasaulis neišnyks

Nori – nenori, prieš akis matai gaublį ir jame – tarsi geografijos ir matematikos pamokose – šalių pavadinimus ir koronaviruso rašomus skaičius. Tie skaičiai kasdien artėja prie mūsų. Atrodo, kad nematoma pabaisa stovi už nugaros ir laukia tinkamo momento grobuoniškai pulti, suspausti, kankinti ar nužudyti. Kadangi dėl amžiaus priklausau rizikos grupei, pavojaus atvejui pasiruošiau: prisisiuvau ir nusipirkau antnosių, laikausi visų nurodymų. Į parduotuvę išvykstu kartą per savaitę. Manęs aptarnauti nereikia. Esu dvasiškai ir fiziškai stipri.

Mano gyvenimo tempas, iki karantino buvęs aktyvus, tapo lėtesnis, uždaresnis. Praradau tiesioginius ryšius su artimaisiais ir bičiuliais, kultūrinius renginius, į kuriuos ketinau eiti, turistinę išvyką. Maži atradimai susiję su dažnesniais, gilesniais ir brandesniais ryšiais: dažniau paskambina ar parašo sūnus, brolių šeimos, sielos draugės, ansambliečiai. Atsirado daugiau laiko gilintis į privačią aplinką ir į vidinį pasaulį. Pertvarkiusi drabužių, rakandų spintas, supratau, kad visko turiu per daug. Pakaktų, anot K. Donelaičio, demblio, keleto daiktų ir knygų ar laikmenų spintos. Joje – mano per 40 pedagoginio darbo metų sukaupti lobiai: rašytojų knygos, mokinių ar rajono literatūrinių klubų narių kūryba, laiškai. Įlendi į ją ir įkrenti į atskirus rašytojo ar pradedančio literato pasaulius… Toks „vaikščiojimas“ praeityje man svarbus, teikia palaimą aplankyti žmones ar personažus bent mintimis.

Esu išranki knygoms. Ne visos man patiko mokyklinėje programoje, kurią turėjau dėstyti mokiniams. Dabar tokių net nebevartau. Šiuo metu traukia italų literatūros šedevras Dantės Aligjerio poema „Dieviškoji komedija“. Daug kartų skaitytą trijų dalių kūrinį pradėjau nuo „Pragaro“. Šio kūrinio paskutinė eilutė: „Ir mus užliejo vėl dangus žvaigždėtas.“ Manau, kol mus ims maloninti giedras dangus su gėrį spindinčiomis žvaigždėmis, dar teks visiems labai pasistengti ir kantriai išlaukti.

Mane džiugina visuomenę telkiantys institucijų darbai, su pandemija priešakinėse gretose besikaunantieji žmonės – gydytojai, medicinos personalas, policija, apsaugos, parduotuvių, pašto, komunikacijų, transporto darbuotojai, laiškanešiai, piniginius ir daiktinius resursus aukojantieji asmenys, įstaigos, bendruomenės, savanoriai. Neramina kai kurių asmenų neatsakingas požiūris į valstybės saugumą organizuojančių institucijų reikalavimų nesilaikymą, marodieriavimo atvejai, nekultūringumo informacinių technologijų erdvėse apraiškos. Tikiu, kad atlaikysime ir atsilaikysime, pasaulis neišnyks. Visi būsime perėję skaudžias išbandymų pamokas ir jau nebebūsime tokie, kokie buvome. Norėtųsi, kad grįžtume į įprastas gyvenimo vėžes apsivalę nuo daiktiškumo, nepakantumo, nemeilės, pagiežos. Tautos dainiaus Maironio žodžiai: „Sunku mums būtų be vilties! / Be jos skausme kas suramintų! / Kas duotų širdžiai tiek ugnies? /Kas ištvermę varge gamintų?“ – teskatina mūsų TIKĖJIMĄ ir VILTĮ.

Po karantino skubėsiu – kad ir pavėluotai – kitame mieste aplankyti brolį ir jį pasveikinti su 70-mečiu, lauksiu kultūros renginių, giminių susitikimo, „Svajoklių“ ir „Versmės“ literatūrinių klubų popiečių, šokių repeticijų ansamblyje „Šaltinis“, susitikimų „Senjorų arbatėlėje“ ar išvykų į kryžiažodžių turnyrus su grupe „Oho! Unt ratų“.

Laikykimės, Senjorai! Dar parodysim, ką galim!

1

Vlada BALBERIENĖ, buvusi mokytoja, aktyvi senjorė

Felikso Grunskio nuotr.

 

Nėra laiko nei televizijai, nei naujai knygai

Karantino laikotarpiu policijai darbo tikrai padaugėjo. Be kasdieninės veiklos: patruliavimas, reagavimas į įvykius, nusikalstamų veikų tyrimas dar prisidėjo reagavimas į pranešimus, susijusius su viruso valdymu. Reikia reaguoti į karantino taisyklių pažeidimus, saviizoliacijos nesilaikymo faktus ir panašiai.

Kitas, labai sudėtingas iššūkis – pačių pareigūnų apsauga. Būtina iki minimumo sumažinti užsikrėtimo grėsmę policijos pareigūnams. Reikia užtikrinti saugų policijos funkcijų tęstinumą. Teko iš esmės keisti darbo organizavimą policijos komisariate. Darbuotojams, kuriems tai įmanoma pagal darbo pobūdį, buvo sudarytos galimybės vykdyti funkcijas nuotoliniu būdu.

Nuolat bendraujame su Savivaldybės vadovais, operacijų centro vadovu, sprendžiame įvairius iškylančius klausimus.

Taigi, darbo ne sumažėjo, o padaugėjo. Ir laisvo laiko tikrai neturiu daugiau, nei iki karantino. Priešingai – daug daugiau dirbame, tariamės, ieškome geriausių sprendimų tiek po darbo valandų, tiek savaitgaliais.

TV žiūrėjimui nelabai turėdavau laiko iki karantino, tad nežiūriu ir dabar. Darbe stengiuosi susirinkti visą aktualiausią informaciją iš nuotolinių videokonferencijų. Stebiu teisės aktų pakeitimus, nes situacija kartais keičiasi valandomis. Knygoms laiko rasdavau iki karantino, tačiau dabar atsiversti naują knygą neturiu galimybės.

Velykas švęsime šeimyniškai, namie su dukromis ir žmona.

Apie gyvenimų pasikeitimą po karantino kol kas sunku kalbėti, nes nežinome, kada jis baigsis. Galbūt šiek tiek sulėtės gyvenimo tempas. Visi pamatėme, kad nereikia į parduotuvę eiti kasdien ar dar dažniau. Pamatėme, kad mums nebūtina kiekvieną savaitgalį važiuoti į akropolius ir vaikščioti po rūbų ar batų parduotuves... Juk visai smagu pažaisti kokį stalo žaidimą su vaikais... Įsitikinome, kad nebūtina net kai kuriuose ofisuose sėdėti kasdien nuo 8 iki 17 valandos... Žodžiu, pasikeitimų gali būti.

1

Deividas VALTARIS, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Biržų rajono policijos komisariato viršininkas

Felikso Grunskio nuotr.

 

Daugiau laiko būnu kartu su žmona

Su žmona Violeta esame labai aktyvūs žmonės savo darbuose ir gyvenime. Net kai sutapdavo laisvadieniai, nemėgome sėdėti namuose. Todėl pasiilgome kelionių, išvykų dviračiais, sporto, kavos puodelio palydint saulę už jūros horizonto, draugų.

Dėl karantino praradome galimybę aplankyti vaikus užsienyje, visiškai sustojo verslai. Tačiau dabar su Violeta daug būname kartu. Nuo vedybų nesu žmonos tiek ilgai nepertraukiamai matęs namuose. Abu buvome labai užimti ir susitikdavome namuose tik po 20 valandos vakaro.

Kadangi šiuo metu dirbu nuotoliniu būdu, tai vakarais, kad sutiktume kuo mažiau žmonių, stengiamės pabūti parkuose, pakeliauti aplink ežerą.

Turiu laiko patobulinti anglų kalbos žinias. Džiaugiuosi, kad yra laiko kartu su žmona padirbėti sodyboje ūkio darbuose. Žmona, anksčiau neturėdavo sodybai daug laiko, tad dabar atrado kur mūsų sodyboje žibutės žydi.

Po karantino svarbiausia norėtume, kad galėtų į Lietuvą parvažiuoti vaikai, kurie yra įstrigę skirtingose užsienio šalyse. Kosmetologė žmona sugrįš į darbą, kurį labai mėgsta, o ši veikla dabar sustabdyta neribotam laikui.

Deja, šias Velykas praleisime vieni gamtoje.

Aš manau, kad pradėsime kitaip vertinti gyvenimą ir pradėsime atsirinkti – kas iš tiesų yra svarbiausia gyvenime. Šiaip jausmai – dviprasmiški, nes nežinia kas mūsų toliau laukia ir ką reikia planuoti. Kažko patys savyje būsime netekę.

1

Dalius DREVINSKAS, aplinkosaugininkas, Biržų savivaldybės tarybos narys

Felikso Grunskio nuotr.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.