Alfonso advento vainikai

Re­gi­nos VAI­ČE­KO­NIE­NĖS nuo­tr.
Bir­žie­tis Al­fon­sas Ur­bo­nas
Ne­be vie­nus me­tus bū­si­mų šven­čių puoš­me­no­mis bir­žie­čių Ur­bo­nų šei­mo­je rū­pi­na­si vy­ras Al­fon­sas. Žmo­nai Vi­dai – džiaugs­mas ir tur­tas toks kū­ry­bin­gas su­tuok­ti­nis.

"Bir­žie­čių žo­dis" prieš ke­le­rius me­tus pa­sa­ko­jo apie bir­žie­čio Al­fon­so Ur­bo­no po­mė­gį. Dėl li­gos vy­riš­kis ne­te­ko dar­bin­gu­mo, bet ne­nu­si­mi­nė, neat­sis­ky­rė nuo žmo­nių. Ra­do sau įdo­mų už­siė­mi­mą. Kad ne­nuo­bo­džiau­tų iš po­pie­riaus pra­dė­jo lanks­ty­ti bal­tas gul­bes, įvai­rias dė­žu­tes. Ar­tė­jant Ka­lė­doms Al­fon­sas sė­do prie pro­gi­nio me­no – iš ma­ka­ro­nų ėmė kli­juo­ti eg­lu­tes. Bi­čiu­lius, ar­ti­muo­sius ža­vė­jo kruopš­ti Al­fon­so kū­ry­ba. Ap­do­va­no­jo ir pra­džiu­gi­no jis dau­ge­lį. Dar po ke­le­rių me­tų Al­fon­sas "Bir­žie­čių žo­dį" jau ste­bi­no eg­lu­tė­mis iš kan­ko­rė­žių. Eg­lu­tės spin­dė­jo žais­liu­kais – įvai­rias­pal­viais ka­ro­liu­kais.

Bir­žie­čio lais­va­lai­kis – gam­to­je. Paieš­kos par­kuo­se, pi­lia­kal­ny­je. Jis ran­kio­ja kan­ko­rė­žius. Pu­šies, mau­me­džio, kė­nio... Ne­be eg­lu­tėms. Nuo praė­ju­sių me­tų Al­fon­sas Ur­bo­nas dė­lio­ja ad­ven­ti­nius vai­ni­kus. Al­fon­so ad­ven­ti­niai vai­ni­kai – ru­daa­kiai, nes tarp kan­ko­rė­žių įmai­šy­ta ir džio­vin­tų kaš­to­no vai­sių. Vie­ni vai­ni­kai na­tū­ra­lūs, o ki­ti – la­kuo­ti, bron­zi­niai. Al­fon­so ad­ven­to vai­ni­kai ke­liau­ja do­va­nai.

– Pir­miau­sia su­su­ku vai­ni­kui pa­grin­dą. O pa­skui dė­lio­ju au­ga­li­nes me­džia­gas, de­ri­nu, kli­juo­ju. Dar­bas kruopš­tus, bet man pa­tin­ka. Net ne­pas­te­biu kaip pra­bė­ga trys va­lan­dos, – pa­sa­ko­ja Al­fon­sas.

Pa­vie­niai iš­skir­ti­niai spyg­liuo­čių kan­ko­rė­žiai bu­te su­šy­la, pu­čia­si, šiau­šia­si ir įgau­na vi­sai ki­tą nuo­tai­ką. Šven­ti­nės mi­nia­tiū­ri­nės su­ve­ny­ri­nės eg­lu­tės. Be­lie­ka tik už­kli­juo­ti ka­ro­liu­kus. Ka­ro­liu­kai spin­di lyg ma­žos žva­ku­tės.

Au­ga­li­nės me­džia­gos – už dy­ką, ta­čiau kli­jai ir ki­ta ža­lia­va kai­nuo­ja. Bet žmo­na Vi­da iš­lai­dų ne­skai­čiuo­ja, sa­vo Al­fon­są pa­lai­ko. Ji pir­mu­ti­nė ir džiau­gia­si vy­ro kū­ry­ba.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.