Energijos užtaisas – Valerija Vaitaitienė: kodėl judėjimas yra geriausias vaistas nuo senatvės

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

Kas sun­kiau – suor­ga­ni­zuo­ti ren­gi­nį ar įkal­bė­ti sen­jo­rą pa­kil­ti nuo so­fos? Vie­na­reikš­miš­kai – pa­kel­ti nuo so­fos. Kai jau at­si­sto­ja, vis­kas vyks­ta sa­vai­me! Kas svar­biau – grei­tis ar ge­ra nuo­tai­ka ko­man­do­je? Ge­ra nuo­tai­ka. Su ja ir fi­ni­šas pa­si...

Kas sun­kiau – suor­ga­ni­zuo­ti ren­gi­nį ar įkal­bė­ti sen­jo­rą pa­kil­ti nuo so­fos?

Vie­na­reikš­miš­kai – pa­kel­ti nuo so­fos. Kai jau at­si­sto­ja, vis­kas vyks­ta sa­vai­me!

Kas svar­biau – grei­tis ar ge­ra nuo­tai­ka ko­man­do­je?

Ge­ra nuo­tai­ka. Su ja ir fi­ni­šas pa­sie­kia­mas grei­čiau.

Dvi­ra­čiu ar pės­čio­mis?

Dvi­ra­tis! Grei­tis, vė­jas ir lais­vė.

Pa­ti ge­riau­sia vie­ta Bir­žuo­se at­si­kvėp­ti yra…

Ten, kur ošia me­džiai, – gam­to­je.

Die­na be ju­dė­ji­mo – pra­ras­ta die­na ar pel­ny­tas poil­sis?

Tik­rai pra­ras­ta die­na. Kū­nui rei­kia ju­dė­ti kas­dien.

Kas ge­riau su­šil­do po žy­gio: ar­ba­ta ar skam­bus juo­kas?

Skam­bus juo­kas – jis šil­do iš vi­daus.

Ge­riau­sias bir­žie­tiš­ko ak­ty­vu­mo įro­dy­mas?

Tie­siog fi­zi­nis ak­ty­vu­mas, ku­rį ma­to­me gat­vė­se.

Spor­ti­nė ap­ran­ga – ryš­ki ar pra­ktiš­ka?

Ži­no­ma, pra­ktiš­ka. Svar­bu pa­to­gu­mas.

Ak­ci­ja, ku­rią pa­kar­to­tu­mė­te nors ir ry­toj?

Sa­va­no­rys­tė. Da­ly­tis sa­vi­mi nie­ka­da neat­si­bos­ta.

Di­džiau­sias ta­len­tas – suor­ga­ni­zuo­ti ar įkal­bė­ti?

Suor­ga­ni­zuo­ti. Kai vis­kas su­sty­guo­ta, žmo­nės jun­gia­si pa­tys.

Am­žius pa­se – tai tik skai­čius ar pa­tir­tis?

Pa­tir­tis. Ir ji neį­kai­no­ja­ma.

Bir­žų smeg­duo­bės – gam­tos iš­dai­ga ar pui­ki sto­te­lė žy­giui?

Tai mū­sų kraš­to vi­zi­ti­nė kor­te­lė!

„Me­tų sen­jo­ros“ rin­ki­muo­se su­rin­ko­te 11 259 bal­sus. Ar esa­te pa­ten­kin­ta re­zul­ta­tu?

Šie rin­ki­mai man bu­vo sa­vęs pa­tik­ri­ni­mo tes­tas, ir džiau­giuo­si, kad bir­žie­čiai pa­tvir­ti­no, jog jau 21 me­tus ei­nu tei­sin­gai pa­si­rink­tu ke­liu.

O dabar – rimtai apie gyvenimo spalvas

Va­le­ri­ja, jū­sų veik­la ro­do, kad svei­ka­ti­ni­mas – jū­sų krau­jy­je. Kaip at­ro­do pa­čios de­ka­nės ry­tas? Kas jus pa­čią kas­dien mo­ty­vuo­ja kel­tis ir ju­dė­ti?

Ma­no ry­tas pra­si­de­da ne nuo dve­jo­nių, o nuo aiš­kaus pla­no. Ke­liuo­si tu­rė­da­ma tiks­lą – ži­nau, ką tu­riu pa­da­ry­ti, su kuo su­si­tik­ti, kuo pa­si­rū­pin­ti. Ma­ne la­biau­siai mo­ty­vuo­ja tas jaus­mas, kai už­tik­rin­tai sie­ki sa­vo tiks­lų ir ma­tai, kad ta ener­gi­ja per­si­duo­da ki­tiems. Jei pa­ti sė­dė­siu ran­kas su­dė­ju­si, kaip ga­lė­siu pra­šy­ti ki­tų ju­dė­ti? Ju­dė­ji­mas pra­si­de­da nuo sa­vęs.

Pre­ten­da­vo­te į „Me­tų sen­jo­ros“ ti­tu­lą. Ką jums as­me­niš­kai tai reiš­kia? Kaip, jū­sų aki­mis, kei­čia­si šiuo­lai­ki­nio Lie­tu­vos sen­jo­ro po­rtre­tas?

Žvel­giu į tai kaip į sa­vo­tiš­ką gy­ve­ni­mo eg­za­mi­ną. Tai įro­dy­mas, kad ga­li­ma per­ženg­ti net ir tas kliū­tis, ku­rios iš pir­mo žvilgs­nio at­ro­do neį­vei­kia­mos, ir ne­leis­ti sa­vo kū­ry­bi­nėms ga­lioms tie­siog už­gęs­ti ar su­stig­ti.

Šian­dien vy­res­nio am­žiaus žmo­gaus po­rtre­tas Lie­tu­vo­je la­bai spar­čiai kei­čia­si. Mes tols­ta­me nuo to se­no, ste­reo­ti­pi­nio įvaiz­džio – se­ne­lio, ku­ris vi­są die­ną sė­di ant suo­liu­ko, ar nuo­lat kuo nors ne­pa­ten­kin­tos, bur­ban­čios mo­čiu­tės. Pa­žiū­rė­ki­te į mū­sų sen­jo­rus – tech­no­lo­gi­nis smal­su­mas tie­siog ver­da! Iš­ma­nie­ji te­le­fo­nai, kom­piu­te­riai, pro­gra­mė­lės jau se­niai ta­po jų kas­die­ny­be. Jie no­ri pa­žin­ti pa­sau­lį, da­ly­vau­ti ja­me, o ne ste­bė­ti jį pro lan­gą.

Jei rei­kė­tų įvar­dy­ti tris da­ly­kus, ku­rie vei­kia kaip jū­sų vi­di­nis va­rik­lis, ko­kie jie bū­tų?

Ati­du­mas žmo­gui, dė­kin­gu­mas už kiek­vie­ną die­ną ir at­lai­du­mas ap­lin­kai bei sau. Šie trys ban­gi­niai lai­ko ma­no vi­di­nę ra­my­bę ir stu­mia į prie­kį.

Per dar­bo Bir­žų TAU me­tus tik­riau­siai vis­ko ma­tė­te. Kaip kei­tė­si sen­jo­rų po­žiū­ris į ju­dė­ji­mą ir ko­kių „bur­tų žo­džių“ pri­rei­kia no­rint iš­ju­din­ti tuos, ku­rie dar dve­jo­ja?

Mū­sų Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­tas yra ypa­tin­ga erd­vė. Čia su­si­tin­ka vis­kas: gi­lios ži­nios, gy­ve­ni­miš­ka pa­tir­tis, šil­ta bend­rys­tė ir, svar­biau­sia, be­ga­li­nis no­ras veik­ti. Mes čia kas­dien įro­do­me, kad me­tai – vi­siš­kai ne ri­ba smal­su­mui, nau­joms sva­jo­nėms ar ne­ti­kė­toms pra­džioms. Čia lai­kas skir­tas mo­ky­tis, at­ras­ti ir tie­siog džiaug­tis gy­ve­ni­mu.

O tie „bur­tų žo­džiai“ la­bai pa­pras­ti: nuo­la­ti­nis ju­dė­ji­mas, dė­me­sys sa­vo svei­ka­tai ir svei­ka gy­ven­se­na. Kai žmo­gus pa­ma­to bend­ra­min­čius, kai pa­jun­ta, kad čia nė­ra jo­kių ver­ti­ni­mų ar spau­di­mo, jo po­žiū­ris pa­si­kei­čia sa­vai­me. Dings­ta bai­mė, at­si­ran­da azar­tas.

Svei­ka­ta – tai ne tik fi­zi­niai pra­ti­mai, bet ir dva­si­nė sa­vi­jau­ta. Kiek bend­rys­tė, juo­kas ir tie nuo­šir­dūs po­kal­biai po mankš­tos pri­si­de­da prie sen­jo­rų ge­ro­vės?

Fi­zi­nė ir emo­ci­nė svei­ka­ta yra su­sie­tos ne­ma­to­mais, bet itin stip­riais ry­šiais. Juo­kas mums su­tei­kia gry­no džiaugs­mo, o po­kal­biai po už­siė­mi­mų pa­lai­ko pro­ti­nį ak­ty­vu­mą ir ne­lei­džia pa­si­duo­ti vie­nat­vei. Jie tie­siog grą­ži­na gy­ve­ni­mo džiaugs­mą.

Pas­te­bė­jau dės­nin­gu­mą: kai žmo­gus ge­rai jau­čia­si emo­ciš­kai, jis au­to­ma­tiš­kai no­ri dau­giau ju­dė­ti, la­biau bend­rau­ti ir ge­riau rū­pin­tis sa­vi­mi. To­dėl sen­jo­rų svei­ka­ti­ni­mas nė­ra tik sau­sas ko­jų ar ran­kų kil­no­ji­mas sa­lė­je. Tai – drau­gys­tė, nuo­šir­dus dė­me­sys vie­nas ki­tam, pa­lai­ky­mas ir ga­li­my­bė vėl pa­si­jus­ti svar­bia, rei­ka­lin­ga bend­ruo­me­nės da­li­mi.

Gi­mė­te Bir­žuo­se, čia pra­bė­go jū­sų vai­kys­tė, ku­rio­je vi­sa­da bu­vo spor­tas. Vė­liau iš­vy­ko­te stu­di­juo­ti, įgi­jo­te spe­cia­ly­bę, o grį­žu­si dir­bo­te ap­tar­na­vi­mo sri­ty­je, kur vis­kas rė­mė­si ko­man­di­niu dar­bu. Jei rei­kė­tų pa­ra­šy­ti kny­gą apie jū­sų gy­ve­ni­mą Bir­žų kraš­te, ko­kia bū­tų pa­grin­di­nė jos ži­nu­tė?

Pag­rin­di­nė pa­mo­ka, ku­rią iš­mo­kau per vi­są šį ke­lią ir ku­rią gal­būt pa­sa­ky­čiau ne­tgi jau­nes­nei sau: gy­ve­ni­me bū­na aki­mir­kų, kai su­pran­ti, jog nie­kas ki­tas ta­vi­mi ne­pa­si­rū­pins – tik tu pa­ts. Rei­kia pa­čiam pri­siim­ti at­sa­ko­my­bę už sa­vo gy­ve­ni­mą, sa­vo svei­ka­tą ir sa­vo lai­mę. Ma­no gy­ve­ni­mas Bir­žuo­se vi­sa­da bu­vo apie žmo­nes ir dar­bą ko­man­do­je – tai ma­ne užau­gi­no ir su­for­ma­vo.

Ko pa­lin­kė­tu­mė­te tam sen­jo­rui, ku­ris šian­dien sė­di na­muo­se, jau­čia­si vie­ni­šas ir gal­vo­ja, kad ak­ty­vus gy­ve­ni­mas – jau praė­jęs eta­pas?

„Ateik ir tie­siog pa­ban­dyk, tik­rai ver­ta!“ – tai ne tik ma­no, tai vi­sos Bir­žų TAU or­ga­ni­za­ci­jos ir mū­sų par­tne­rių šū­kis. Ne­rei­kia bi­jo­ti. Juk ga­li­ma per­ženg­ti net tuos slenks­čius, ku­rie šian­dien at­ro­do neį­vei­kia­mi. Ne­leis­ki­te sa­vo kū­ry­bi­nėms ga­lioms ir ener­gi­jai už­gęs­ti bei su­stig­ti taip ir neat­sisk­lei­dus. Du­rys at­vi­ros – žen­ki­te tik vie­ną žings­nį, o to­liau ei­si­me kar­tu.

Asmeninio albumo nuotr.

Asmeninio albumo nuotr.

Asmeninio albumo nuotr.

Asmeninio albumo nuotr.

Asmeninio albumo nuotr.

Asmeninio albumo nuotr.

Asmeninio albumo nuotr.

Asmeninio albumo nuotr.

Asmeninio albumo nuotr.

Asmeninio albumo nuotr.