NERAMŪS PINIGAI, ŽVAIGŽDŽIŲ KARAI IR KEISTA KOMUNIZMO VIZIJA

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

Val­džios žmo­nės grei­ti mums pa­tar­ti. Lie­pia tau­py­ti. Ir ne bet kaip. Kad pi­ni­gai ne­nu­ver­tė­tų, kur nors in­ves­tuo­ti. Tik ne vi­si šiuos rei­ka­lus iš­ma­no. – Jei­gu val­džia bū­tų to­kia ge­ra, ga­lė­tų iš mū­sų su ge­ro­mis pa­lū­ka­no­mis pi­ni­gų pa­si­sko­lin­ti. Ju...

Val­džios žmo­nės grei­ti mums pa­tar­ti. Lie­pia tau­py­ti. Ir ne bet kaip. Kad pi­ni­gai ne­nu­ver­tė­tų, kur nors in­ves­tuo­ti. Tik ne vi­si šiuos rei­ka­lus iš­ma­no.

– Jei­gu val­džia bū­tų to­kia ge­ra, ga­lė­tų iš mū­sų su ge­ro­mis pa­lū­ka­no­mis pi­ni­gų pa­si­sko­lin­ti. Juk de­juo­ja, kad biu­dže­tas braš­ka. Ir vis pri­ki­ša, kad tu­ri­me daug mi­li­jar­dų in­dė­liuo­se. Ta­čiau bran­giai sko­li­na­si ne iš mū­sų, o iš ban­kų, – pa­ste­bė­jo bi­čiu­lis Sta­sys. Jo ma­ny­mu, nei in­ves­ta­vi­mas, nei pa­sko­lų tei­ki­mas vals­ty­bei ne­rū­pi pen­si­nin­kams. Jiems vis nė­ra ir nė­ra at­lie­ka­mų eu­rų. Nors val­džia ir gi­ria­si, kad pen­si­jas di­di­na. Tik pa­gal ga­li­my­bes. To­kia – iš­gy­ve­ni­mo kas­die­ny­bė.

Ga­lė­tų val­džia skur­dui ma­žin­ti ras­ti dau­giau bū­dų. Ne­ran­da. Vis kliū­čių vi­so­kių at­si­ran­da. Tai eko­no­mi­kos še­šė­lio ne­pa­vyks­ta iš­sklai­dy­ti. Tai įtemp­ti pa­sau­lio po­li­ti­kos rei­ka­lai ne­lei­džia skur­do ma­žin­ti. Nors kal­bos apie skur­dą ga­li bū­ti per­dė­tos. Ne­te­ko gir­dė­ti, kad Lie­tu­vo­je kas nors bū­tų mi­ręs iš ba­do. Skel­bia­ma, kad iš­me­ta­me į at­lie­kų kon­tei­ne­rius daug mais­to. Žie­ma bau­gi­na. Ta­čiau val­džia pa­rems. Skai­čiuo­ja, kad šil­dy­mo kom­pen­sa­ci­jos 100 mi­li­jo­nų eu­rų už­teks. Bū­na, kad ir mū­sų pa­čių iš­lai­da­vi­mai akis ba­do.

PINIGAI PINIGINĖSE ŽVENGIA?

Fak­tas, kaip bly­nas – esa­me var­to­to­jų bend­ruo­me­nė. Mat mus ant kiek­vie­no kam­po grie­bia už skver­no ir ra­gi­na ką nors nu­si­pirk­ti. Ir per­ka­me. Mat neiš­leis­ti pi­ni­gai pi­ni­gi­nė­je žven­gia. Iš­leis­ti jie su­tei­kia pa­si­ten­ki­ni­mą. Ką nors net be rei­ka­lo nu­si­pir­kus, trum­pam pa­ti­ria­me pir­ki­mo ma­lo­nu­mą.

– Aš jau­čiu, jog pi­ni­gų dau­giau iš­lei­džiu at­si­skai­ty­da­mas ban­ko kor­te­le. Nors kor­te­lė­je pi­ni­gai, kaip po­pie­ri­niai bank­no­tai pi­ni­gi­nė­je ne­žven­gia, bet elekt­ro­ni­nių pi­ni­gų ma­žiau gai­la, – pri­si­pa­ži­no Sta­sys. Ir sa­kė bai­mi­nan­tis, kad vir­tua­lūs pi­ni­gai, ap­skri­tai, ga­li pra­pul­ti.

Ga­li. Juk pra­ne­ša­ma, kad su­kčiai vie­nu pa­spau­di­mu kom­piu­te­ry­je ar te­le­fo­ne su­ge­ba iš są­skai­tos pi­ni­gų pa­vog­ti. Kuo la­biau skait­me­ni­zuo­ja­mės, tuo dau­giau su­si­ku­ria­me pa­vo­jų?

KAS NESUGEBA PINIGŲ IŠLEISTI?

Vy­riau­sy­bė ki­tų me­tų biu­dže­te gy­ny­bos fi­nan­sa­vi­mui nu­ma­to skir­ti iš 4,8 mi­li­jar­do eu­rų. Šių me­tų biu­dže­te gy­ny­bai skir­ta 4,79 mi­li­jar­do eu­rų. Ta­čiau iki spa­lio iš­nau­do­ta tik apie 44 pro­cen­tų šių­me­čių pi­ni­gų. Yra bai­mių, kad ne­su­ge­bė­si­me vi­sų iš­leis­ti. Į ki­tus me­tus lyg ir nė­ra kaip per­kel­ti.

– Svei­ki gy­vi, mes vis sa­ko­me, kad val­džia neat­sa­kin­gai mo­kes­čių mo­kė­to­jų pi­ni­gus taš­ko. Ir paaiš­kė­ja, kad rim­tiems da­ly­kams pi­ni­gų iš­leis­ti ne­bes­pė­ja, – ste­bė­jo­si Sta­sys. – Kas vyks­ta?

Tei­si­na­ma­si, kad su­dė­tin­gos pir­ki­mo tai­syk­lės. Ga­li bū­ti, kad trūks­ta žmo­nių, iš­ma­nan­čių, kur ir ką ga­li­ma nu­pirk­ti. Ap­gai­les­tau­ja­ma, kad gink­luo­tės ga­min­to­jai da­bar val­do rin­ką. Lie­tu­va per ma­ža, kad su mu­mis skai­ty­tų­si. Juk pa­sau­ly­je da­bar gink­lams pirk­ti su­ka­si daug di­des­ni pi­ni­gai. Šie­met su­ta­ri pirk­ti, o pa­ga­mins po me­tų ar dar vė­liau. Lie­tu­vos vers­las dū­sau­ja, kad iš jų val­džia ne­sku­ba už­sa­ky­ti gink­lų, ne­ska­ti­na sa­vų ga­min­to­jų. O pa­sau­ly­je vis­kas kei­čia­si žai­biš­kai. Su tan­kais da­bar kaip ir ne­li­ko ma­dos gin­tis. Juos, di­de­lius pi­ni­gus kai­na­vu­sius, rei­kia slėp­ti, kad pi­gūs dro­nai ne­pa­ma­ty­tų. Vi­so­kių po­ky­čių vos ne kas­dien.

– O ko­dėl ne­su­dė­ti pi­ni­gų į vie­ną pi­ni­gi­nę ir pirk­ti kar­tu su len­kais, lat­viais, es­tais? – klau­sė Sta­sys. – Juk po vie­ną ne­si­gin­si­me. Prie­šas bend­ras, tai ir gink­lai tu­ri bū­ti bend­ri. Kad iš kai­my­no sa­vo šau­tu­vui ga­lė­tum šo­vi­nių pa­si­sko­lin­ti.

Da­bar­ti­niuo­se ka­ruo­se daug ką le­mia net kos­mi­nės ry­šio prie­mo­nės, iš­ma­nio­sios tech­no­lo­gi­jos. Štai vai­ki­nai iš už At­lan­to su­gal­vo­ja ap­ri­bo­ti Uk­rai­no­je pa­ly­do­vi­nį ry­šį. Ir pa­si­jun­ta kaip žvaigž­džių ka­rų žai­di­me?! Tik tik­ro­vė­je lė­kė į Uk­rai­ną lai­ku ne­pas­te­bė­tos tik­ros ra­ke­tos ir be­pi­lo­čiai or­lai­viai. Ir grio­vė tik­rus na­mus. Žu­dė ne­kal­tus žmo­nes.

NEGI PASAULIUI GRESIA KOMUNIZMAS?

Šios sa­vai­tės pra­džio­je paaiš­kė­jo, jog pro­gra­mi­šiai pa­vei­kė dau­giau kaip 500 Pran­cū­zi­jos pre­ky­bos tink­lų vie­tų. Ki­ber­ne­ti­ne ata­ka bu­vo pri­jung­ta prie pre­ky­bi­nin­kų šal­dy­tu­vų. Juo­se bu­vo pa­kel­ta tem­pe­ra­tū­ra iki 50 laips­nių karš­čio. Pre­ky­bi­nin­kai tu­rė­jo iš­mes­ti daug su­ge­du­sių mais­to pro­duk­tų. Aiš­ki­na­ma, kad pre­ky­bi­nin­kų šal­dy­mo įran­gą cent­ra­li­zuo­tai bu­vo su­jung­ta į vie­ną sis­te­mą. Ji au­to­ma­tiš­kai ste­bė­jo ir re­gu­lia­vo šal­dy­tu­vų dar­bą. Pa­lai­kė nu­sta­ty­tą tem­pe­ra­tū­rą, re­gist­ra­vo ge­di­mus. In­ter­ne­ti­niai nu­si­kal­tė­liai įsi­lau­žė į tą sis­te­mą ir jai lie­pė ne šal­dy­ti, o šil­dy­ti pro­duk­tus.

– Aš gir­dė­jau, kad šių die­nų la­bai pro­tin­go­se skal­bi­mo ma­ši­no­se yra elekt­ro­ni­niai lus­tai, ku­riuos ga­li­ma pa­nau­do­ti dro­nuo­se. Jei­gu ga­li­ma pri­ver­ti per at­stu­mą šal­dy­tu­vą kai­tin­ti mais­tą, gal ir skal­byk­lę ga­li­ma pri­vers­ti iš na­mų pro lan­gą iš­skris­ti?! – pa­juo­ka­vo bi­čiu­lis

Juo­kai juo­kais: jei­gu ga­li­ma per at­stu­mą už­pul­ti šim­tus šal­dy­tu­vų, juk ga­li at­si­ras­ti nu­si­kals­ta­mas pro­tas ir vi­so­se ban­ko są­skai­to­se pa­lik­ti po ap­va­lų nu­lį? Gal to­dėl ne­pap­ras­tos pa­dė­ties pa­dė­ties at­ve­jui pa­ta­ria­ma ap­si­draus­ti ir tu­rė­ti gry­nų­jų pi­ni­gų? Kas bū­tų, jei­gu vi­sa­me pa­sau­ly­je elekt­ro­ni­niai pi­ni­gai pra­žū­tų?

– Gal su­lauk­tu­me ko­mu­niz­mo, ku­rį So­vie­tų Są­jun­gos ly­de­ris Ni­ki­ta Chruš­čio­vas ža­dė­jo su­kur­ti iki 1980 me­tų? Jei­gu bū­tų pa­vy­kę, bū­tų ne­li­kę pi­ni­gų. Vi­si bū­tų ga­vę ko šir­dis gei­džia pa­gal po­rei­kius, – pri­mi­nęs so­vie­tų lai­kus vėl šmaikš­ta­vo Sta­sys.

Ži­no­me, kad Chruš­čio­vo pa­ža­das, lai­mei, ne­bu­vo įgy­ven­din­tas. Gal ir ki­ber­ne­ti­niams nu­si­kal­tė­liams ne­pa­vyks ban­kų įveik­ti. Tad ir to­liau pi­ni­gai sėk­min­gai val­dys pa­sau­lį ir jo žmo­nes? Ir ge­rai. Ir ne vi­sai ge­rai. Yra, kaip yra. Tik, ma­tyt, rei­kia vi­siems ne­pa­mirš­ti, kad pi­ni­gai yra tik įran­kis, o ne gy­ve­ni­mo tiks­las. Taip gal­vo­jant gal pa­sau­ly­je at­si­ras­tų dau­giau dar­nos.