Nešlifuotas deimantas tarp Rytų ir Vakarų: savaitė albanų šeimoje ir pižamos taisyklės Burelyje

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

„Tik ne­pa­miršk nak­čiai ap­si­reng­ti pi­ža­mos il­go­mis kel­nė­mis ir už­da­ra pa­lai­di­ne – tua­le­tas bend­ras, bus ne­ge­rai, jei nak­tį ko­ri­do­riu­je kas nors ta­ve pa­ma­tys ne­tin­ka­mai ap­si­ren­gu­sią“, – pu­siau pa­šnibž­do­mis, bet griež­tai man iš­ta­rė na­mų šei­mi­nin­kė Bu­re­l...

„Tik ne­pa­miršk nak­čiai ap­si­reng­ti pi­ža­mos il­go­mis kel­nė­mis ir už­da­ra pa­lai­di­ne – tua­le­tas bend­ras, bus ne­ge­rai, jei nak­tį ko­ri­do­riu­je kas nors ta­ve pa­ma­tys ne­tin­ka­mai ap­si­ren­gu­sią“, – pu­siau pa­šnibž­do­mis, bet griež­tai man iš­ta­rė na­mų šei­mi­nin­kė Bu­re­ly­je.

Šis mo­men­tas man įstri­go vi­sam gy­ve­ni­mui. Vie­na yra ke­liau­ti po Al­ba­ni­ją kaip ei­li­niam tu­ris­tui, ste­bint pa­sau­lį pro au­to­bu­so lan­gą, ir vi­sai kas ki­ta – sa­vai­tę pra­leis­ti ke­liau­jant pe­tys į pe­tį su al­ba­nų šei­ma ir nak­vo­jant jų na­muo­se.

Bū­tent Bu­re­ly­je, ne­di­de­lia­me kal­nų ap­sup­ta­me mies­te, to­liau nuo iš­min­tų tu­ris­ti­nių ta­kų, su­pra­tau, ką iš tik­rų­jų reiš­kia ši ša­lies da­lis. Al­ba­ni­ja – tai tik­ras, vis dar ne­šli­fuo­tas Eu­ro­pos dei­man­tas, pa­to­giai įsi­tai­sęs ant kul­tū­ri­nio til­to tarp Ry­tų ir Va­ka­rų. Čia mo­der­nus eu­ro­pie­tiš­kas tem­pas su­si­du­ria su šimt­me­čiais puo­se­lė­ja­mu kon­ser­va­ty­vu­mu, neį­ti­kė­ti­nu sve­tin­gu­mu ir tai­syk­lė­mis, ku­rias dik­tuo­ja pa­gar­ba šei­mai.

Tiranos kontrastai: nuo pėsčiųjų kaskadininkų iki slaptų bunkerių

Ma­no ke­lio­nė pra­si­dė­jo sos­ti­nė­je. Ti­ra­na – tai mies­tas, ku­ris aki­mirks­niu su­griau­na bet ko­kius išanks­ti­nius ste­reo­ti­pus apie pil­ką ar ne­sau­gią ša­lį. Vie­nin­te­lis ne­sau­gus da­ly­kas čia – ban­dy­mas pe­rei­ti gat­vę.

Al­ba­nų vai­ra­vi­mo kul­tū­ra pri­me­na kom­piu­te­ri­nį žai­di­mą be tai­syk­lių: švie­so­fo­ro sig­na­lai čia, re­gis, tė­ra re­ko­men­da­ci­nio po­bū­džio, o pės­ty­sis gat­vė­je jau­čia­si kaip be­bai­mis kas­ka­di­nin­kas. Ta­čiau pa­ts mies­tas – triukš­min­gas, spal­vin­gas ir be­pro­tiš­kai gy­vas me­ga­po­lis, ku­rio ar­chi­tek­tū­ra ati­ma ža­dą.

Vos įžen­gus į cent­ri­nę aikš­tę, žvilgs­nį pri­kaus­to siur­rea­lis­ti­nis vaiz­das – mo­der­nus dan­go­rai­žis, ku­rio ban­guo­ti bal­ko­nai ir fa­sa­das su­for­muo­ja mil­ži­niš­ką žmo­gaus vei­dą. Tai „Tirana’s Rock“ – pa­sta­tas-skulp­tū­ra, vaiz­duo­jan­tis ša­lies na­cio­na­li­nį he­ro­jų Skan­der­be­gą. At­ro­do, tar­si pa­ts he­ro­jus aky­lai ste­bė­tų, ar vi­si tai­syk­lin­gai pa­sta­tė sa­vo au­to­mo­bi­lius ant ša­li­gat­vių.

Ne­ti­kė­tas at­ra­di­mas cent­re – Šv. Pau­liaus ka­ted­ra. Šis pa­sta­tas vi­siš­kai ne­pa­na­šus į tra­di­ci­nę baž­ny­čią – jo tri­kam­pė ir ap­skri­ta for­ma la­biau pri­me­na fu­tu­ris­ti­nį kos­mi­nį lai­vą, bet sim­bo­li­zuo­ja Šv. Tre­jy­bę ir am­ži­ny­bę. Ta­čiau la­biau­siai su­vir­pi­na tai, kaip stip­riai čia jun­ta­mas al­ba­nų pa­si­di­džia­vi­mas sa­vo kil­me: prie įė­ji­mo pa­si­tin­ka skulp­tū­ra, o vi­du­je – nuo­sta­bus vit­ra­žas, skir­tas pa­čiai ži­no­miau­siai al­ba­nų kil­mės pa­sau­lio mo­te­riai – Šven­ta­jai Mo­ti­nai Te­re­sei.

Tai bent…

Ta­čiau tik­ra­sis emo­ci­nis su­krė­ti­mas ty­ko vos už ke­lių žings­nių nuo šven­to­vės.

Čia, pa­čia­me mies­to cent­re, iš po že­mių iš­ny­ra pil­kas be­to­no ku­po­las – tai įė­ji­mas į „Bunk’Art 2“. Šis įspū­din­gas tu­ne­lis-mu­zie­jus įreng­tas rea­lia­me, slap­ta­me ato­mi­nia­me bun­ke­ry­je, ku­rį praė­ju­sio am­žiaus de­vin­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je po Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ja pa­si­sta­tė pa­ra­no­jiš­kas dik­ta­to­riaus En­ve­ro Hox­hos re­ži­mas.

Nu­si­lei­dus po že­me, ta­ve pa­si­tin­ka šal­tis, sle­gian­tys be­to­ni­niai ko­ri­do­riai ir 24 kam­ba­riai, vir­tę šiur­pia is­to­ri­ne eks­po­zi­ci­ja. Čia at­kur­ta slap­to­sios po­li­ci­jos apa­ra­to „Si­gu­ri­mi“ veik­la: nuo ori­gi­na­lios pa­si­klau­sy­mo įran­gos, pa­slėp­tos laik­ro­džiuo­se ar ran­ki­nė­se (taip, klas­tin­gos ran­ki­nės eg­zis­ta­vo dar prieš Džeim­są Bon­dą), iki tar­dy­mo kam­ba­rių. Tai vie­na iš tų vie­tų, kur praei­ties tam­sa yra to­kia tirš­ta, kad ją ga­li vi­siš­kai fi­ziš­kai pa­jus­ti. Ta­čiau al­ba­nai šio bun­ke­rio ne­sug­rio­vė – jie pa­ver­tė jį at­min­ties pa­mink­lu ir pui­kiu pri­mi­ni­mu, kas nu­tin­ka, kai val­do­vas per daug lai­ko pra­lei­džia sta­ty­da­mas slėp­tu­ves.

Tirpstantys stereotipai ir „Flamingų revoliucija“ prieš Trumpo šeimą

Jei ma­no­te, kad Ti­ra­nos kont­ras­tai bai­gia­si ties fu­tu­ris­ti­ne ar­chi­tek­tū­ra ir praei­ties dik­ta­tū­ros bun­ke­riais, la­bai klys­ta­te. Pa­čia­me mies­to cent­re, tie­siai prie­šais prem­je­ro Edi Ra­mos biu­rą, man te­ko tap­ti liu­di­nin­ke sce­nos, ku­ri pri­ver­tė ke­lis kar­tus pa­si­trin­ti akis: tūks­tan­ti­nė mi­nia su­for­ma­vo gy­vą gran­di­nę, o jos ran­ko­se siū­ba­vo šim­tai ro­ži­nių plas­ti­ki­nių fla­min­gų ir pla­ka­tų su už­ra­šu „Al­ba­ni­ja nė­ra par­duo­da­ma!“ (alb. „Al­ba­nia nuk është në shit­je!“).

Tai ne­bu­vo šiaip ei­li­nis pik­ni­kas – tai ša­ly­je jau ke­lis mė­ne­sius trun­kan­tis ma­si­nis ju­dė­ji­mas, vie­ti­nių pa­krikš­ty­tas „Fla­min­gų re­vo­liu­ci­ja“. Vi­sas šis su­ju­di­mas ki­lo ne dėl ko ki­to, o dėl Do­nal­do Trum­po duk­ters Ivan­kos Trump ir jos vy­ro Ja­re­do Kush­ne­rio pla­nų. Pa­si­ro­do, JAV in­ves­ti­ci­nė bend­ro­vė, va­do­vau­ja­ma Trum­po žen­to, Al­ba­ni­jos pie­tuo­se, lau­ki­nė­je Sa­za­no sa­lo­je ir sau­go­mo­je Vjo­sa-Nar­ta pel­kių zo­no­je, už­si­mo­jo pa­sta­ty­ti 1,4 mi­li­jar­do eu­rų ver­tės su­perp­ra­ban­gų ku­ror­tą su vi­lo­mis bei vieš­bu­čiais.

Konf­lik­tą iki vi­ri­mo tem­pe­ra­tū­ros pa­kurs­tė pa­čios Ivan­kos Trump pa­reiš­ki­mas, ku­ria­me ji Sa­za­no sa­lą aro­gan­tiš­kai pa­va­di­no „pri­va­čia sa­la, ku­rią jie pa­tys at­ra­do“ – al­ba­nai tai priė­mė kaip spjū­vį į vei­dą, mat ši že­mė kar­to­mis pri­klau­so jų tau­tai.

Vie­tos gam­to­sau­gi­nin­kai skam­bi­na pa­vo­jaus var­pais, kad be­to­ni­nis eli­to ro­jus taps „mir­ties bu­či­niu“ vie­tos eko­sis­te­mai ir su­nai­kins uni­ka­lias pra­skren­dan­čių ro­ži­nių fla­min­gų bei pe­li­ka­nų bu­vei­nes. Pyk­tį su­stip­ri­no ir tai, kad Al­ba­ni­jos vy­riau­sy­bė spe­cia­liai pa­kei­tė įsta­ty­mus, lei­du­sius sta­ty­bas sau­go­mo­se te­ri­to­ri­jo­se, bei su­tei­kė Kush­ne­rio pro­jek­tui „stra­te­gi­nio in­ves­tuo­to­jo“ sta­tu­są, lei­džian­tį apei­ti griež­tus ap­lin­ko­sau­gos rei­ka­la­vi­mus.

Kas pra­si­dė­jo kaip lo­ka­li ko­va už gam­tą, Ti­ra­no­je išau­go į di­džiau­sią pi­lie­ti­nį pro­tes­tą nuo ko­mu­niz­mo žlu­gi­mo lai­kų. Pil­kų vy­riau­sy­bi­nių pa­sta­tų fo­ne rė­kian­ti ro­ži­nių fla­min­gų jū­ra man ta­po dar vie­nu įro­dy­mu, kad Al­ba­ni­jos vi­suo­me­nė yra neį­ti­kė­ti­nai drą­si, o jos mo­der­nus lais­vės troš­ki­mas mo­ka skam­biai pa­ro­dy­ti na­gus net ir ga­lin­giau­siems pa­sau­lio mag­na­tams.

Laukinis kalnų grožis ir upių vagos vietoj kelių

Ke­lias Bu­re­lio link pa­nar­di­no į gniau­žian­čią kva­pą Al­ba­ni­jos gam­tą. Ša­lies rel­je­fas – stul­bi­nan­tis. Kal­nai čia at­ro­do di­din­gi, rūs­čiai gra­žūs ir vis dar lau­ki­niai.

Ma­ne vi­siš­kai su­ža­vė­jo vaiz­din­gi ser­pan­ti­nai ir vie­na uni­ka­li vie­tos ypa­ty­bė – iš­džiū­vu­sios upe­lių va­gos. Sau­suo­ju me­tų lai­ku jos virs­ta sa­vo­tiš­kais na­tū­ra­liais greit­ke­liais, ku­riais vi­siš­kai ra­miai, kel­da­mi dul­kių de­be­sis, va­žiuo­ja au­to­mo­bi­liai.

Tai su­ku­ria neį­ti­kė­ti­ną eks­pe­di­ci­jos jaus­mą. Čia su­pran­ti, kad gam­ta Al­ba­ni­jo­je dar nė­ra iki ga­lo su­tram­dy­ta ar pri­tai­ky­ta ma­si­niam tu­ris­tui – ji gy­va, di­na­miš­ka ir rei­ka­lau­jan­ti pa­gar­bos.

Burelio svetingumas: kukurūzų duona ir „gyvybės vanduo“

Jei Ti­ra­no­je Al­ba­ni­ja de­monst­ruo­ja sa­vo mo­der­nų vei­dą, tai Bu­re­ly­je ji at­sve­ria vi­sa tai neį­ti­kė­ti­nu nuo­šir­du­mu. Al­ba­nai tu­ri šven­tą tai­syk­lę – sve­čias na­muo­se yra di­džiau­sia pa­lai­ma, o ge­riau­sias bū­das tai pa­ro­dy­ti – nu­krau­ti sta­lą mais­tu. Mū­sų šei­mi­nin­kė pa­ti ke­pė tra­di­ci­nį by­rek py­ra­gą – tra­pų, sluoks­niuo­tos teš­los še­dev­rą, įda­ry­tą sū­riu ir ža­lu­my­nais.

Sta­las tie­siog lū­žo: čia ga­ra­vo sul­tin­ga kep­ta avie­na, traš­ki žu­vis, na­mi­niai sū­riai ir dhallë – la­bai sa­vo­tiš­ko, sū­raus sko­nio tra­di­ci­nis gė­ri­mas iš pa­su­kų, ku­ris al­ba­nams at­sto­ja ge­riau­sią at­gai­vą karš­tą die­ną. Kar­tu su juo ant sta­lo nu­si­lei­do ir bukë mis­ri – to­kia sun­ki ir so­ti ku­ku­rū­zų duo­na, kad, at­ro­do, vie­na rie­ke ga­lė­tum pa­mai­tin­ti pu­sę kai­mo.

Šei­mi­nin­kė, stum­da­ma link ma­nęs lėkš­tę, juok­da­ma­si iš­ta­rė: „Ha­ni, ha­ni! (Val­gyk, val­gyk!) Mer­gai­te, pas mus Al­ba­ni­jo­je mo­te­ris tu­ri tu­rė­ti jė­gų, o nuo ši­tos duo­nos ir kal­nus nu­ver­si!“

Ir ta­da pra­si­dė­jo tik­ro­ji va­ka­ro pro­gra­ma – na­mi­nė ra­kė (ra­ki). Vos spė­jus at­si­sės­ti, na­mų šei­mi­nin­kas prieš ma­ne pa­sta­tė mi­nia­tiū­ri­nę stik­li­nai­tę, skaid­rią kaip kal­nų šal­ti­nio van­duo. Pa­si­ro­do, Bu­re­ly­je ra­kės ga­my­ba yra rim­tes­nis rei­ka­las nei che­mi­jos eg­za­mi­nas. Šei­mi­nin­kas iš­di­džiai, ges­ti­ku­liuo­da­mas ran­ko­mis, aiš­ki­no ga­my­bos pa­slap­tis: „Kiek­vie­nas kvai­lys ga­li už­raug­ti vy­nuo­ges, bet tik­ras al­ba­nas ži­no, ka­da su­stab­dy­ti ug­nį po va­ri­niu ka­ti­lu kie­me! Pir­mo­ji te­kė­ji­mo ban­ga – nuo­dai, o štai ši­tas la­šas – vais­tas sie­lai ir kū­nui“.

Nudegino ugnis

Šei­mi­nin­kas skam­biai su­šu­ko „Gëzuar!“ (Į svei­ka­tą!), ir mes su­si­dau­žė­me. Nie­ko neį­tar­da­ma, gurkš­te­lė­jau šio „vais­to“ kaip pa­pras­to gė­ri­mo. Gerk­lę aki­mirks­niu nu­de­gi­no tik­ra ug­nis, o ma­no vei­das, įta­riu, nu­si­da­žė vi­so­mis vai­vo­rykš­tės spal­vo­mis. Pa­ma­tęs ma­no iš­spro­gu­sias akis, šei­mi­nin­kas ska­niai kva­to­da­ma­sis pliaukš­te­lė­jo sau per ke­lius: „Jo, jo (Ne, ne), lė­čiau! Čia tau ne van­duo! Ši­tą auk­są rei­kia ger­ti ma­žais gurkš­ne­liais (avash-avash), mė­gau­jan­tis!“

Kai pa­klau­siau, ar čia va­ka­ri­nis gė­ri­mas, jis tik nu­mo­jo ran­ka: „Koks va­ka­ri­nis?! Ry­te prie esp­re­so ka­vos – štai kur tik­ro­ji ener­gi­ja die­nai!“ Šia „gy­vy­bės van­dens“ do­ze al­ba­nai gy­do vis­ką – nuo per­ša­li­mo iki su­dau­žy­tos šir­dies, o mums ji aki­mirks­niu pa­dė­jo pa­mirš­ti vi­są ke­lio­nės nuo­var­gį.

Bū­tent prie šio sta­lo Bu­re­ly­je pa­ty­riau ir pir­mą­sias links­mas kul­tū­ri­nes pa­mo­kas, ku­rios pri­ver­tė vi­siš­kai per­krau­ti sa­vo kū­no kal­bą. Kai šei­mi­nin­kė, no­rė­da­ma įpil­ti dar šiek tiek dhallë, pa­klau­sė, ar ger­siu, aš šyp­so­da­ma­si link­te­lė­jau gal­va. Jos ran­ka su ąso­čiu aki­mirks­niu su­sto­jo, o vei­de pa­si­ro­dė nu­si­vy­li­mas. Tik vė­liau su­pra­tau, kad Al­ba­ni­jo­je vis­kas ap­si­ver­čia aukš­tyn ko­jo­mis: gal­vos link­te­lė­ji­mas aukštyn–žemyn (kar­tais su vos pa­ste­bi­mu an­ta­kių kils­te­lė­ji­mu) čia reiš­kia griež­tą „ne“. Tuo tar­pu gal­vos su­kio­ji­mas į šo­nus, kas lie­tu­viui in­tui­ty­viai at­ro­do kaip at­si­sa­ky­mas, al­ba­nams reiš­kia „taip“.

Emocijos

Kal­bi­niai spąs­tai mus ly­dė­jo kiek­vie­na­me žings­ny­je. Ša­ly­je ga­lio­ja tai­syk­lė: „Po“ reiš­kia „taip“, o štai jų žo­dis „Jo“ reiš­kia „ne“ – vi­siš­ka prie­šin­gy­bė mū­sų gim­ta­jai kal­bai!

Kai per va­ka­rie­nę šei­mi­nin­ko se­sers vy­ras links­mai pa­sa­ko­jo is­to­ri­ją, o vai­kai jį šau­kė „Ka­ka, ka­ka!“, aš trum­pam ap­stul­bau. Paaiš­kė­jo, kad šis žo­dis al­ba­nų kal­ba ne­tu­ri nie­ko bend­ro su hi­gie­na – šne­ka­mo­jo­je kal­bo­je tai tie­siog reiš­kia „dė­dė“.

O kai vie­ti­niai pra­de­da emo­ciš­kai kar­to­ti „Po po“, tai jau ne šiaip pri­ta­ri­mas, o iro­niš­kas „na jau ne, tik­rai ne“. Vi­si šie ma­ži ku­rio­zai prie bend­ro sta­lo grei­tai iš­tir­pi­no le­dus, o na­mai pri­si­pil­dė nuo­šir­daus juo­ko.

Tiesiog pritrenkiančios kainos

Ta­čiau di­džiau­sias šo­kas – ge­rą­ja pra­sme – iš­ti­ko su­si­dū­rus su vie­ti­nė­mis kai­no­mis. Pri­si­pa­žin­siu, ma­ne tai tie­siog pri­tren­kė.

Tiek mais­tas ka­vi­nė­se, tiek pro­duk­tai par­duo­tu­vė­se kai­nų pra­sme at­ro­do su­grį­žę ge­rais de­šimt­me­čiais at­gal. Di­džiu­lė po­rci­ja ska­niau­sių le­dų vie­ti­nė­je ka­vi­nė­je čia kai­na­vo ma­žiau nei 1 eu­rą! Puo­de­lis tirš­tos, aro­ma­tin­gos eksp­re­so ka­vos – taip pat ma­žiau nei eu­rą. Kai Lie­tu­vo­je už to­kias su­mas ne­be­gau­si net stik­li­nės van­dens, Al­ba­ni­jos pro­vin­ci­jo­je už ke­lis eu­rus ga­li su­reng­ti ka­ra­liš­kus pie­tus. Šis fi­nan­si­nis priei­na­mu­mas tik dar la­biau su­stip­ri­na jaus­mą, kad at­ra­do­me vie­tą, ku­rio­je tu­ris­tas dar nė­ra ta­pęs tik pi­ni­gi­ne ant ko­jų.

Keturias dienas trunkanti pasaka – pinigų lietus

Mū­sų in­teg­ra­ci­ja į al­ba­nų gy­ve­ni­mą pa­sie­kė kul­mi­na­ci­ją, kai mums neį­ti­kė­ti­nai pa­si­se­kė pa­tek­ti į tra­di­ci­nes al­ba­nų ves­tu­ves.

Jei ma­no­te, kad lie­tu­viš­kos ves­tu­vės su ant­ros die­nos mu­zi­kan­tais ir sū­rio spau­di­mu yra triukš­min­gos, va­di­na­si, ne­sa­te bu­vę Bal­ka­nuo­se. Šven­tė čia tru­ko net ke­tu­rias die­nas! Po pir­mų­jų dvie­jų die­nų aš jau rim­tai svars­čiau, iš kur vie­ti­niai ima tiek ener­gi­jos ir ar tai nė­ra su­si­ję su ta pa­čia ry­ti­ne ra­ke.

Tai ne­bu­vo pa­pras­tas va­ka­rė­lis, o iš­ti­sas kul­tū­ri­nis fe­no­me­nas, kur de­ci­be­lų kie­kis vir­ši­jo vi­sas sau­gu­mo nor­mas. Die­nų die­nas ap­link ai­dė­jo tra­di­ci­nė mu­zi­ka, o vie­ti­niai, pa­si­puo­šę neį­ti­kė­ti­no gro­žio tau­ti­niais rū­bais – bal­tais, auk­su siu­vi­nė­tais švar­ke­liais ir tra­di­ci­niais klos­tuo­tais si­jo­nais, – su­ko­si Val­le šo­ky­je. Tai toks šo­kis, kur vi­si – nuo tri­jų me­tų pyp­lio iki de­vy­nias­de­šimt­me­čio se­no­lio – su­si­kim­ba ran­ko­mis į vie­ną mil­ži­niš­ką gy­va­tę ir ju­da vie­nu rit­mu.

Kova už išgyvenimą šokių aikštelėje

Ma­ne, kuk­lią šiau­rie­tę, į šį sū­ku­rį įtrau­kė aki­mirks­niu. Ban­dy­mas pa­gau­ti jų ko­jų trep­sė­ji­mo rit­mą bu­vo pa­na­šes­nis į ko­vą už iš­gy­ve­ni­mą, o ma­no vei­do iš­raiš­ka aiš­kiai ro­dė: „Pra­šau, iš­gel­bė­ki­te ma­ne“. Ta­čiau vie­ti­niai tik dar la­biau plo­jo ir šau­kė pa­lai­ky­mo šū­kius.

Ta­čiau la­biau­siai amą atė­mė ves­tu­vių kul­mi­na­ci­ja – tik­ras pi­ni­gų lie­tus ant jau­nų­jų. Šo­kio įkarš­ty­je ant jau­na­ve­džių ir mu­zi­kan­tų tie­siog sau­jo­mis pra­de­da­mi ber­ti pi­ni­gai. Ši tra­di­ci­ja sim­bo­li­zuo­ja lin­kė­ji­mą jau­nai šei­mai gy­ven­ti tur­tin­gai ir so­čiai. Sa­lės grin­dys, nu­klo­tos bank­no­tais, at­ro­dė taip, tar­si ką tik bū­tų api­plėš­tas cent­ri­nis ban­kas, o ma­ži vai­kai ap­link bė­gio­jo juos rink­da­mi (pui­kus vers­lo pla­nas, be­je!). Bū­tent šio­se šven­tė­se su­pran­ti, kad Al­ba­ni­ja – nors ir spar­čiai mo­der­nė­jan­ti, bet be­pro­tiš­kai bran­gi­nan­ti sa­vo šak­nis ša­lis.

Nešlifuota patirtis?

Sa­vai­tė Al­ba­ni­jo­je, pra­leis­ta ne ste­ri­liuo­se, tu­ris­tams nu­šli­fuo­tuo­se vieš­bu­čiuo­se, o tik­ruo­se al­ba­nų na­muo­se, vi­sus ma­no išanks­ti­nius mi­tus su­grio­vė su trenks­mu. Taip, ši ša­lis vis dar mo­ko­si su­val­dy­ti vi­siš­kai chao­tiš­ką eis­mą ke­liuo­se, o pro­vin­ci­jo­je nak­tį išė­jęs į bend­rą ko­ri­do­rių be il­gos pi­ža­mos ri­zi­kuo­ji su­kel­ti vie­ti­nės reikš­mės skan­da­lą. Ta­čiau bū­tent šios griež­tos, bet neį­ti­kė­ti­nai nuo­šir­džios tra­di­ci­jos, lūž­tan­tys sta­lai, lau­ki­nis kal­nų gro­žis ir Bu­re­lio ra­my­bė pa­ver­čia Al­ba­ni­ją tuo tik­ruo­ju, dar ne­su­ga­din­tu Eu­ro­pos dei­man­tu.

Jei ieš­ko­te nuo­ty­kio tarp Ry­tų ir Va­ka­rų, kur jū­sų pi­ni­gi­nė ne­verks, o vie­ti­niai jus priims kaip il­gai lauk­tą gi­mi­nai­tį, – Al­ba­ni­ja jū­sų lau­kia iš­skės­to­mis ran­ko­mis. Tik prieš va­žiuo­da­mi bū­ti­nai pa­si­tre­ni­ruo­ki­te su­kio­ti gal­vą į šo­nus sa­ky­da­mi „taip“, nu­si­tei­ki­te ger­ti „gy­vy­bės van­de­nį“ pus­ry­čiams ir, gink Die­ve, ne­pa­mirš­ki­te į la­ga­mi­ną įsi­dė­ti pa­čios pa­do­riau­sios sa­vo pi­ža­mos! „Po, po“ – tik­rai ne­pa­si­gai­lė­si­te!

Asmeninio albumo nuotr.

Asmeninio albumo nuotr.

Asmeninio albumo nuotr.

Asmeninio albumo nuotr.

Asmeninio albumo nuotr.

Asmeninio albumo nuotr.

Asmeninio albumo nuotr.

Asmeninio albumo nuotr.

Asmeninio albumo nuotr.

Asmeninio albumo nuotr.

Asmeninio albumo nuotr.

Asmeninio albumo nuotr.