SUSITIKIMAS SU BIRŽŲ KRAŠTO ŽMOGUMI, GIRDINČIU SAVO KLAUSIMŲ AIDĄ IŠ NEŽINOMYBĖS

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

Ren­gi­nį ve­dė, sve­čią pri­sta­tė ir klau­si­nė­jo Ri­ta Vens­kū­nie­nė. – Pas mus šian­dien ypa­tin­gas sve­čias – Gu­na­ras Ka­ka­ras. Ne kiek­vie­na že­mė išau­gi­na ast­ro­no­mą. Tai ste­buk­lin­gas reiš­ki­nys. Ast­ro­no­mas Gu­na­ras – Pa­bir­žės kraš­to, Pa­dai­čių kai­mo vai­kas....

Ren­gi­nį ve­dė, sve­čią pri­sta­tė ir klau­si­nė­jo Ri­ta Vens­kū­nie­nė.

– Pas mus šian­dien ypa­tin­gas sve­čias – Gu­na­ras Ka­ka­ras. Ne kiek­vie­na že­mė išau­gi­na ast­ro­no­mą. Tai ste­buk­lin­gas reiš­ki­nys. Ast­ro­no­mas Gu­na­ras – Pa­bir­žės kraš­to, Pa­dai­čių kai­mo vai­kas. Jis daug me­tų va­do­va­vo vie­nin­te­liam pa­sau­ly­je Et­no­kos­mo­lo­gi­jos mu­zie­jui, ku­rį jis su­ma­nė ir įkū­rė Mo­lė­tuo­se. Gu­na­ras – Mo­lė­tų ra­jo­no Gar­bės pi­lie­tis.

– Man pa­siu­tiš­kai ge­ra, kad esu čia. Tar­si bū­tų di­džiau­sias ma­no gi­mi­nės ra­tas su­si­rin­kęs. Iš tik­rų­jų – aš esu Jū­sų gi­mi­nė, – jaut­riai į pri­sta­ty­mą at­sa­kė Gu­na­ras, ma­ty­da­mas sa­lė­je daug pa­žįs­ta­mų kraš­to žmo­nių.

RETO VARDO SAVININKAS

Ri­ta klau­sė apie re­to var­do Gu­na­ras su­tei­ki­mą.

– Se­nai se­nai, kai ma­no ma­mos ir ma­nęs dar ne­bu­vo, ma­no se­ne­lis Jo­nas už­dar­bia­vo Lat­vi­jo­je. Ir iš ten par­si­ve­žė ma­no bo­bu­tę Pau­li­ną. Iš jos – du ber­nio­kai ir mer­gai­tė. Se­ne­lė Pau­li­na bu­vo švel­ni, jau­ki, bet ir val­din­ga mo­te­ris. Jai at­ro­dė, kad duk­tė bū­ti­nai tu­ri iš­te­kė­ti už lat­vio. Taip ir įvy­ko. To­kiu bū­du at­si­ra­dau aš – Gu­na­ras, tu­rin­tis 75 pro­cen­tus lat­viš­ko krau­jo, – paaiš­ki­no sve­čias var­do kil­mę.

KOMETA, TELESKOPAS, STUDIJOS

– Kaip pra­si­dė­jo ke­lias žvaigž­džių link? – klau­sė Ri­ta.

– Pra­si­dė­jo vis­kas nuo tri­jų drau­gų: ma­nęs, Al­gir­do But­ke­vi­čiaus ir Vy­tau­to Zak­rio. Pas­ta­ro­jo jau ne­bė­ra tarp mū­sų, o Al­gir­das – štai sė­di sa­lė­je. Mums bu­vo užė­jęs skai­ty­mo blū­das. Skai­ty­mas bu­vo lyg ant­ra duo­na, ant­ras val­gy­mas. Pers­kai­čiau „Įdo­mią­ją ast­ro­no­mi­ją“ ir tą kny­gą aš su­gė­riau. Ma­ža to, 1957 me­tais su­ži­nau, kad Dan­gu­je pa­si­ro­dys Aren­do-Ro­lan­do ko­me­ta, ku­rią bus ga­li­ma ste­bė­ti pli­ka aki­mi. Ta­da iš fi­zi­kos mo­ky­to­jo Jan­kai­čio iš­pra­šiau ob­jek­ty­vą iš epi­dias­ko­po ir pa­si­da­riau te­les­ko­pą. Pir­mą ir vie­nin­te­lį sa­vo dar­bo te­les­ko­pą. Kel­da­vau­si anks­ti ry­tais ir mo­kyk­li­nia­me są­siu­vi­ny­je pieš­da­vau ko­me­tos ju­dė­ji­mą žvaigž­džių at­žvil­giu. Ke­le­tą tų la­pu­kų nu­siun­čiau di­džiau­sia­jam Lie­tu­vos ast­ro­no­mui Pau­liui Sla­vė­nui. Su klau­si­mu: kur ga­lė­čiau stu­di­juo­ti ast­ro­no­mi­ją? Bai­giau mo­kyk­lą, įsto­jau į Vil­niaus Uni­ver­si­te­tą. Bai­giau ast­ro­no­mi­jos stu­di­jas. Ir per dip­lo­mų įtei­ki­mą pro­fe­so­rius Sla­vė­nas man grą­ži­no tuos vai­kė­ziš­kus ko­me­tos pie­ši­nius. Koks žmo­gaus jaut­ru­mas, in­te­li­gen­tiš­ku­mas!

KNYGNEŠYSTĖ IR BALSAI

Pri­si­min­ti jau­nas die­nas pa­kvie­čia­mas vie­nas iš tri­jų drau­gų, Gu­na­ro bend­raam­žis Al­gir­das But­ke­vi­čius.

– Su­si­pa­ži­no­me per kny­gas. Daug skai­ty­da­vo­me. Li­kė­nuo­se gy­ve­no toks Žy­gin­tas Ani­lio­nis. Jo tė­vas tu­rė­jo daug kny­gų. Iš Žy­gin­to kny­gos at­ke­liau­da­vo pas ma­ne, o to­liau – pas Vy­tau­tą ir Gu­na­rą. Kar­tą ma­no na­muo­se su Vy­tau­tu su­kro­vė­me į mai­šą Lie­tu­vos en­cik­lo­pe­di­jų ke­lis to­mus, „Ka­rio“, „Tri­mi­to“ žur­na­lų. Tą mai­šą už­kė­lė­me Gu­na­rui ant pe­čių. Ir pa­lei­do­me ei­ti. O mu­du su Vy­tau­tu už­dai­na­vo­me: “Bū­da­vo se­niau prie ru­so kny­gas ne­šda­vo iš Prū­sų!“ Ar pri­si­me­ni, Gu­na­rai?

– Kad dai­na­vo­te pri­si­me­nu, – pa­tvir­ti­no Gu­na­ras.

– Mu­du su Vy­tau­tu dar­ži­nė­je už­si­lip­da­vo­me ant bol­kių ir dai­nuo­da­vo­me. O Gu­na­ras bal­so ne­tu­rė­jo, – pa­sa­kė Al­gir­das.

– Aš bal­są tu­rė­jau! – gin­či­jo Gu­na­ras. – Se­ne­lis at­ve­žė iš Baus­kės man me­di­nį ark­liu­ką. Aš ant to ark­liu­ko su­pda­vau­si ir dai­nuo­da­vau. Kai­my­nai atė­ję pa­si­klau­sy­da­vo ir sa­ky­da­vo: iš to vai­ko ku­ni­gas išeis. Ku­ni­gas nei­šė­jo, bet išė­jo šiek tiek ar­čiau Dan­gaus!

KELIAS Į MOKYKLĄ IR FOTOGRAFIJA

Ri­ta pri­mi­nė, jog Gu­na­rui nuo na­mų iki mo­kyk­los tek­da­vo ei­ti apie ke­tu­ris ki­lo­met­rus.

– Ir per vie­nuo­li­ka moks­lo me­tų nie­kas nė kar­to ne­pa­ve­žė. Ta­čiau su ma­ni­mi bu­vo vi­sos gam­tos nuo­tai­kos. Šal­čiai. Pus­nys. Pavasariai… Paukš­čiai, par­skren­dan­tys ir iš­skren­dan­tys. Tai bu­vo lai­mė, ku­rios da­bar­ti­niai vai­kai ne­tu­ri.

Gu­na­ras pri­si­pa­ži­no, jog fo­tog­ra­fuo­ja nuo vai­kys­tės.

– Išp­ra­šiau iš na­miš­kių ir nu­pir­ko man ne­di­de­lį fo­toa­pa­ra­tą. Jis pa­dė­jo man išei­ti į pa­sau­lį. Bu­vau kvie­čia­mas fo­tog­ra­fuo­ti į ves­tu­ves, krikš­ty­nas, patalkius… Bu­vau žy­mus šiuo po­žiū­riu.

Be­je, ir Gu­na­ro Ka­ka­ro kny­ga „Pa­gar­ba Ne­ži­no­my­bei“ iliust­ruo­ta pui­kio­mis au­to­riaus nuo­trau­ko­mis.

OBSERVATORIJA, MUZIEJUS, OŽIARAGIS

Bai­gęs uni­ver­si­te­tą Gu­na­ras su bi­čiu­liais ke­le­rius me­tus ieš­ko­jo Lie­tu­vo­je vie­tos ob­ser­va­to­ri­jai. Jai rei­kė­jo šva­res­nio ir gi­les­nio dan­gaus. Po de­vy­ne­rių me­tų va­sa­rų paieš­kų Gu­na­ras su dviem bend­ra­dar­biais nu­va­žia­vo į Mo­lė­tų ra­jo­ną. Bi­čiu­liams ne­pa­ti­ko, o Gu­na­rui pa­ti­ko kal­va, ap­sup­ta Žel­vos eže­ro. Vė­liau at­va­žia­vo dau­giau bi­čiu­lių ir už tą vie­tą bal­sa­vo.

– Taip 1969 me­tai pra­si­dė­jo vi­sai nau­jas, ki­toks gy­ve­ni­mo eta­pas, – pri­si­mi­nė Gu­na­ras. – Ka­dan­gi Ka­ka­rui ta vie­ta pa­ti­ko, tai te­gul jis ir dar­buo­ja­si. Tad te­ko man ieš­ko­ti pro­jek­tuo­to­jo Le­ning­ra­de, rū­pin­tis sta­ty­bų lei­di­mais, me­džia­go­mis sta­ty­bai…

Taip Mo­lė­tuo­se at­si­ra­do ob­ser­va­to­ri­ja.

– Ob­ser­va­to­ri­jų pa­sau­ly­je yra daug. No­rė­jau, kad kiek­vie­nas gi­męs šio­je Pla­ne­to­je, pa­jus­tų šį pa­sau­lį, Jo dės­nius, Jo dy­džius, ku­rie mus pa­gim­dė. Taip gi­mė Et­no­kos­mo­lo­gi­jos mu­zie­jaus idė­ja, – pri­si­mi­nė Gu­na­ras.

– Ar tu­ri­te my­li­miau­sią žvaigž­dę, žvaigž­dy­ną? – klau­sė Ri­ta.

– Ne­ra­dau Dan­gu­je nei žvaigž­dės, nei žvaigž­dy­no, ku­ris bū­tų kuo nors ypa­tin­gas. Gal tik Ožia­ra­gio žvaigž­dy­ną man pri­pir­šo Pal­my­ra su sa­vo ho­ros­ko­pais, nes esu gi­męs po Ožia­ra­giu, – pu­siau rim­tai, pu­siau juo­kais at­sa­kė Gu­na­ras.

VISATA IR JOS SĄMONĖ

– Ar ast­ro­no­mai ne­pa­si­jun­ta vie­ni­ši, ne­links­ta į pe­si­miz­mą, kai ma­to be­pro­tiš­kai di­de­lę Vi­sa­tą? – klau­sė Ri­ta.

– Pa­si­jun­ti men­ku­čiu Že­mės ru­tu­liu­ke. Ta­čiau yra nuo­sta­bus jaus­mas, fan­tas­tiš­kas jaus­mas, kad ga­li pa­tek­ti į kos­mi­nę erd­vę. Tai jaus­mas, ku­ris iš­ne­ša iš Pa­bir­žės, Vil­niaus, Lie­tu­vos iš Sau­lės sis­te­mos, – paaiš­ki­no ast­ro­no­mo dar­bą Gu­na­ras. Ir pa­si­da­li­no neį­ro­do­ma hi­po­te­ze: – Yra min­tis, kad Vi­sa­tos erd­vė­je plin­ta ne tik kos­mi­niai spin­du­liai, gra­vi­ta­ci­jos jė­ga, švie­sos fo­to­nai, bet ir in­te­lek­to bei są­mo­nės gi­jos. In­te­lek­tas ir są­mo­nė – nor­ma­li Vi­sa­tos struk­tū­ra. Ir kaž­kaip, kaž­ko­dėl tų gi­jų iš­si­sklai­dy­mas pa­gim­do mū­sų są­mo­nę. Kiek­vie­nas iš mū­sų čia sė­din­tis esa­me šių kos­mi­nių gi­jų su­si­kir­ti­mo taš­kas.

PAGARBA NEŽINOMYBEI

Gu­na­ras Ka­ka­ras pa­pa­sa­ko­jo apie sa­vo kny­gą „Pa­gar­ba Ne­ži­no­my­bei“:

– Tai ne ro­ma­nas, ne moks­li­nis lei­di­nys, o tai, ką aš per­gy­ve­nau, tai kas man bu­vo svar­bu. Žo­dį Ne­ži­no­my­bė aš se­niai ra­šau iš di­džio­sios rai­dės. Nes kiek­vie­nas iš mū­sų gy­ve­na­me ne rea­lia­me pa­sau­ly­je. Ži­no­ma, jūs su tuo ne­su­tik­si­te, sa­ky­si­te, kad gy­ve­na­te nor­ma­lia­me rea­lia­me pa­sau­ly­je. Iš tik­rų­jų ir aš, ir jūs vi­si gy­ve­na­me ži­no­ji­mo – ly­tė­ji­mo, re­gė­ji­mo, en­cik­lo­pe­di­jų, moks­li­nių straips­nių, vi­sa tai, ką mes ži­no­me – pa­sau­ly­je. Mes gy­ve­na­me ži­no­ji­mo – mū­sų ži­no­ji­mo pa­sau­ly­je. Ir mū­sų ži­no­ji­mo pa­sau­lį su­pa mil­ži­niš­kas Ne­ži­no­my­bės okea­nas. Pa­ban­dy­ki­te už­duo­ti es­mi­nius bū­ties – re­li­gi­jos, pa­sau­lio kil­mės – klau­si­mus. Pa­ma­ty­si­te, kad at­si­re­mia­te į ne­ži­no­ji­mą. To­dėl siū­lau ir jums žo­dį Ne­ži­no­my­bė ra­šy­ti iš di­džio­sios rai­dės. Su Ne­ži­no­my­be ga­li­ma bend­rau­ti. Ne­ži­no­my­bei ga­li­ma už­duo­ti klau­si­mus. At­sa­ky­mų neiš­gir­si­me. Ne­ži­no­my­bė ty­li. Bet ga­li­me iš­girs­ti sa­vo klau­si­mų ai­dą. Jei­gu tas ai­das ta­ve ly­di vi­są gy­ve­ni­mą, tai nuo­sta­bu. Ta­da gy­ve­ni pla­tes­nia­me, daug pla­tes­nia­me pa­sau­ly­je ne­gu ži­no­ji­mas.

Ir Gu­na­ro at­si­vež­ta ke­lio­li­ka kny­gų bu­vo iš­graibs­ty­tos aki­mirks­niu.

GYVYBĖ VISATOJE YRA

– Ar yra Vi­sa­to­je ki­tos ci­vi­li­za­ci­jos? – klau­sė ren­gi­nio ve­dė­ja.

– Yra vie­nas įro­dy­mas – šim­tap­ro­cen­ti­nis – tai mū­sų eg­zis­ta­vi­mas. Gy­vy­bė yra! Klau­si­mai: kaip to­li vie­na nuo ki­tos, kaip il­gai jos ga­li eg­zis­tuo­ti? Paaiš­ki­ni­mų, ko­dėl ki­ti neatsk­ri­do ar ne­su­si­sie­kė, daug. Ti­kė­ti­nas va­rian­tas: yra pra­džia, yra ir pa­bai­ga. Ga­li­mas daik­tas, kad kos­mi­nės ci­vi­li­za­ci­jos gims­ta, mi­li­jo­nus me­tų vys­to­si, au­ga… Ir atei­na toks mo­men­tas, kai au­gi­mas pa­si­da­ro stai­gus. Pa­si­žiū­rė­ki­te, kas su mu­mis da­ro­si?! Va­kar nie­ko ne­ži­no­jo­me apie dirb­ti­nį in­te­lek­tą, už­va­kar skri­di­mas į Mė­nu­lį ir kos­mo­są – bu­vo fantastika… Ši­tas bai­sus au­gi­mas yra di­džiau­sia grės­mė ci­vi­li­za­ci­joms. Il­gai vys­čiu­sios jos su­žim­ba, ir už­gęs­ta. Ar taip, ar ne – Di­džio­ji Ne­ži­no­my­bė.

PARAŠĖ TESTAMENTĄ

Gu­na­ras Ka­ka­ras pri­si­pa­ži­no skaus­min­gai pa­li­kęs Et­no­kos­mo­lo­gi­jos mu­zie­jų:

– Per tris­de­šimt me­tų ne­pa­da­riau to, ką rei­kia pa­da­ry­ti. Nau­ja kar­ta, ku­ri atė­jo į mu­zie­jų, ne ta. Aš nei­šug­džiau žmo­nių, ku­rie ga­lė­tų tęs­ti dar­bus. To­dėl pa­ra­šiau tes­ta­men­tą, ku­ria­me su­ra­šiau tai, ką rei­kia pa­da­ry­ti. Iš­da­li­nau tes­ta­men­tą įvai­rioms ins­ti­tu­ci­joms. Ne­ži­nau, ar bus tę­sia­mi ma­no dar­bai.

PADĖKOS

Gar­bin­gam sve­čiui už ap­si­lan­ky­mą ir įdo­mias min­tis dė­ko­jo Pa­bir­žės se­niū­nė Ilo­na Žvirgž­die­nė, Jur­gio Bie­li­nio bib­lio­te­kos va­do­vė Vil­man­tė Vo­rie­nė, anks­tes­niais me­tais tai pa­čiai bib­lio­te­kai va­do­va­vęs Juo­zas Ens­kai­tis. Gra­žią pa­gi­ria­mą­ją, pri­si­mi­ni­mais per­pin­tą kal­bą pa­sa­kė Do­mi­ny­kas Alek­siū­nas, gi­męs ir au­gęs Li­kė­nuo­se, į ren­gi­nį at­vy­kęs iš Ute­nos. Vai­kys­tės drau­gas Al­gir­das But­ke­vi­čius sa­vo bend­raam­žiui Gu­na­rui Ka­ka­rui do­va­no­jo iš­drož­tą me­di­nę skulp­tū­rą – ber­niu­ką, žiū­rin­tį į žvaigž­des.

Pa­bir­žės bend­ruo­me­nės na­rys Si­gi­tas Juo­džio­nis ren­gi­nio da­ly­viams iš­vi­rė ska­nios ko­šės. Bu­vo ir ar­ba­tė­lės. Be jos „Sen­jo­rų ar­ba­tė­lė“ juk ne­bū­tų ar­ba­tė­lė. Pa­na­šu, kad tra­di­ci­nę bib­lio­te­kos ar­ba­tė­lę ir­gi rei­kia ra­šy­ti Ar­ba­tė­lė – iš di­džio­sios rai­dės. Tiek įdo­mių žmo­nių ši Ar­ba­tė­lė į sa­vo ren­gi­nius su­kvie­čia, jog ta­po ne­pap­ras­tai po­pu­lia­ri.

F. Gruns­kio nuo­tr.

F. Gruns­kio nuo­tr.

F. Gruns­kio nuo­tr.

F. Gruns­kio nuo­tr.

F. Gruns­kio nuo­tr.

F. Gruns­kio nuo­tr.

F. Gruns­kio nuo­tr.

F. Gruns­kio nuo­tr.