Atmintis ar pataikavimas istorijai?

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

To­kią tei­sę ji tu­ri, nes jos tė­ve­lis, te­tos, dė­dė ir se­ne­liai so­vie­ti­nio re­ži­mo bu­vo iš­plėš­ti iš na­mų ir iš­trem­ti į Si­bi­rą. Jie pa­ty­rė ba­dą, ne­tek­tis ir bai­sias rep­re­si­jas. „Jų is­to­ri­ja yra ma­no gy­va trau­ma ir at­min­tis. To­dėl tai, kas ne­se­niai at­si­ra­d...

To­kią tei­sę ji tu­ri, nes jos tė­ve­lis, te­tos, dė­dė ir se­ne­liai so­vie­ti­nio re­ži­mo bu­vo iš­plėš­ti iš na­mų ir iš­trem­ti į Si­bi­rą. Jie pa­ty­rė ba­dą, ne­tek­tis ir bai­sias rep­re­si­jas.

„Jų is­to­ri­ja yra ma­no gy­va trau­ma ir at­min­tis. To­dėl tai, kas ne­se­niai at­si­ra­do prie Bir­žų kul­tū­ros cent­ro, man su­kė­lė ne šiaip liū­de­sį, o tik­rą šo­ką ir gi­lų mo­ra­li­nį pa­si­bjau­rė­ji­mą“, – tei­gia Vi­gi­li­ja.

Taip, vėl kal­ba­me apie pa­mink­lą, pa­sta­ty­tą prie Bir­žų kul­tū­ros cent­ro, – tą pa­tį re­ži­sie­riaus Bo­ri­so Dau­gu­vie­čio bius­tą, ant ku­rio švar­ko at­la­po pui­kuo­ja­si Sta­li­no pre­mi­jos me­da­lis su pa­ties dik­ta­to­riaus, ma­si­nių žu­dy­nių ir lie­tu­vių tau­tos ge­no­ci­do au­to­riaus – Jo­si­fo Sta­li­no – vei­du.

Esa­me ra­šę apie tai, kad bius­tas per­kel­tas iš Vil­niaus į Bir­žus vi­sų Sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­rių su­ti­ki­mu. Tie­sa, da­lis jų ėmė tei­sin­tis ne­ži­no­ję, už ką bal­suo­ja, ta­čiau ano­kia tai at­gai­la – rei­kia do­mė­tis, už ką ran­ką ke­li.

Aš pa­si­ra­šiau pe­ti­ci­ją ir tą pa­tį siū­lau pa­da­ry­ti Jums. Nors Sa­vi­val­dy­bės val­di­nin­kai krei­pė­si į tam tik­ras ins­ti­tu­ci­jas, ku­rios paaiš­ki­no, jog ano­kia čia pro­ble­ma – Sta­li­no gal­va Bir­žų cent­re, ta­čiau aš ma­nau ki­taip. Gal­vo­ju, jog pa­ts B. Dau­gu­vie­tis ne­no­rė­tų bū­ti to­kia­me kon­teks­te, ir ne­svar­bu, ką ko­kios ko­mi­si­jos nu­spren­dė ar­ba kas už pi­ni­gus to­kį bius­tą su­kū­rė.

Tie pa­tys val­di­nin­kai dar taip ne­se­niai lu­po nuo so­vie­ti­nių pa­mink­lų žvaigž­des, nai­ki­no jų bu­vi­mo vie­tas, o da­bar, su­si­dū­rę su fak­tu, kad ant bius­to pui­kuo­ja­si ženk­las su Sta­li­nu, ieš­ko įvai­rių bū­dų pa­tei­sin­ti sa­vo veiks­mus. Val­di­nin­kas val­di­nin­kui į akį ne­ker­ta – ma­nau, tai vie­nin­te­lis paaiš­ki­ni­mas, ko­dėl Sta­li­no me­da­lis vis dar prieš Bir­žų vi­suo­me­nės akis.

Val­džios vy­rai ir mo­te­rys tu­rė­jo pri­pa­žin­ti: su­kly­do­me ir… bius­tą at­gal Vil­niui. Bet ne – nu­si­len­kė­me Vil­niui tar­si klap­čiu­kai, o da­bar ti­ki­mės, kad kaž­ko­kia len­te­lė prie bius­to iš­gel­bės nuo gė­dos?

Rei­kia mąs­ty­ti sa­vo sme­ge­ni­mis, o ne ieš­ko­ti prie­dan­gos – ras­ti ko­mi­si­ją, ku­ri pa­sa­kys: tu­rė­ki­te jūs tą bius­tą su Sta­li­no vei­de­liu, juk Bir­žai to­li nuo Vil­niaus, gal nie­kas ne­ma­tys.

Bet bir­žie­čiai, kaip ir Vi­gi­li­ja, ne tik ma­to, bet ir pri­si­me­na sa­vo šei­mų is­to­ri­jas, ne­tek­tis, skaus­mus, ku­rie iš­lie­ka gy­vi iki pa­sku­ti­nio žmo­gaus ato­dū­sio.

Ne­gi val­džia ne­sup­ran­ta, kad žmo­nėms toks pa­mink­las ne­priim­ti­nas, ar čia svar­biau prin­ci­pai? Ne­kal­ba­me apie B. Dau­gu­vie­tį ir jo pa­sie­ki­mus. Kal­ba­me apie po­žiū­rį į Sta­li­no „dar­bus“ ir apie tai, kad jo at­vaiz­dą tar­si sim­bo­lį šian­dien tu­ri­me pa­čia­me mies­to cent­re.

Poe­tės Sa­lo­mė­jos Nė­ries gat­vių pa­va­di­ni­mų ne­li­ko – to­kia ko­mi­si­jos nuo­mo­nė, nors ji ir iš­si­sky­rė. Ta­čiau ta pa­ti ko­mi­si­ja taip pat nu­ro­dė, kad ne­tu­rė­tų bū­ti ir Ta­ry­bų gat­vės, bet val­džia apie tai nu­ty­li. Juo­lab kad Ta­ry­bų ir Są­jun­gos gat­vės – vie­na ne­to­li ki­tos. Kaip Jums toks są­skam­bis – ne­trik­do?

Sta­li­no vei­do bruo­žai ir­gi ne­trik­do – te­gul bū­na kaip is­to­ri­jos liu­di­ji­mas? Ir čia net pa­ts Dau­gu­vie­tis lie­ka ant­ra­me pla­ne. Juk ne jis pa­ts sau ka­lė pa­mink­lą, o skulp­to­rius, ga­vęs nu­ro­dy­mą, už šį dar­bą bu­vo su­mo­kė­ta.

Da­bar mo­ka bir­žie­čiai. Ir ne tik pi­ni­gais, bet ir sa­vo re­pu­ta­ci­ja.

O gal Bir­žų kraš­tas, ne­ta­pęs ku­ror­tu, da­bar sieks ki­to – Grū­to par­ko sta­tu­so? Pa­lan­kią vie­tą tu­ri­me – Li­kė­nų ap­leis­ti pa­sta­tai…

Val­džios kei­čia­si, o žmo­nės lie­ka. Bū­ti kaž­kie­no pa­to­giu įran­kiu vien to­dėl, kad taip pa­sa­kė Vil­nius, – silp­na­va­lių bruo­žas. Juk sa­vi­val­dai su­teik­ta daug ga­li­my­bių tik to­dėl, kad ji ga­lė­tų sa­va­ran­kiš­kai tvar­ky­tis sa­vo te­ri­to­ri­jo­je. Bet ne, kaip se­nais lai­kais, bė­ga­me į Vil­nių at­si­klaus­ti. Nors rei­kė­tų pir­miau­sia klaus­ti sa­vo žmo­nių.

Ta­čiau priim­ti spren­di­mus ne vi­si ge­ba. Tai įro­do Bi­ru­tės pa­mink­las – kaž­kur ne­šė, bet ne­nu­ne­šė… To­dėl pa­li­ko gu­lė­ti. Val­džios kei­tė­si, o ji te­be­gu­li ten vis…

Vi­liuo­si, kad bius­to su Sta­li­no at­vaiz­du ne­liks. Tik kiek val­džių tu­rės pa­si­keis­ti, kol tai įvyks?

Ne­gi Bir­žai to nu­si­pel­nė? Is­to­ri­jos ne­ga­li­ma nei iš­trin­ti, nei per­ra­šy­ti, ta­čiau ga­li­ma pa­si­rink­ti, kaip ją pri­si­min­ti. Ir jei­gu šian­dien lais­vo­je Lie­tu­vo­je ne­su­ge­ba­me aiš­kiai pa­sa­ky­ti, kad Sta­li­no at­vaiz­dui mies­to cent­re ne vie­ta, tuo­met pro­ble­ma jau ne­be bius­te. Prob­le­ma – mū­sų pa­čių ge­bė­ji­me at­skir­ti at­min­tį nuo pa­gar­bos.

Aš sa­vo pa­si­rin­ki­mą pa­da­riau – pe­ti­ci­ją pa­si­ra­šiau. Kas gal­vo­ja, jog Sta­li­no at­vaiz­dui Bir­žų cent­re ne vie­ta, sa­vo po­zi­ci­ją taip pat ga­li iš­reikš­ti pa­ra­šu.

Pe­ti­ci­jos nuo­ro­da pa­si­da­lin­si­me „Bir­žie­čių žo­džio“ feis­bu­ko pa­sky­ro­je.