PARTIJOS MUMS REIKALINGOS, KAD PO RINKIMŲ TURĖTUME ANT KO PYKTI?

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

Su­dė­tin­gi par­ti­niai rei­ka­lai? Vie­nas neišg­liau­dy­si. Rei­kia pa­ti­ki­mo bi­čiu­lio Sta­sio ma­ty­mo. – Ma­no ma­ny­mu, po­li­ti­nės par­ti­jos man pa­na­šios į vai­kus, ku­rie žai­džia smė­lio dė­žė­je. Ku­rie smar­kes­ni, tie už­grie­bia dau­giau žais­lų. Ma­žes­ni pa­stum­...

Su­dė­tin­gi par­ti­niai rei­ka­lai? Vie­nas neišg­liau­dy­si. Rei­kia pa­ti­ki­mo bi­čiu­lio Sta­sio ma­ty­mo.

– Ma­no ma­ny­mu, po­li­ti­nės par­ti­jos man pa­na­šios į vai­kus, ku­rie žai­džia smė­lio dė­žė­je. Ku­rie smar­kes­ni, tie už­grie­bia dau­giau žais­lų. Ma­žes­ni pa­stum­ti į pa­kraš­tį. Tad ma­žie­ji lau­kia, kol dič­kiams ne­pa­vyks pa­sta­ty­ti gra­žios smė­lio pi­lies. Kai jie pa­si­trauks iš dė­žės, ki­ti ga­lės ban­dy­ti sta­ty­ti sva­jo­nių pa­sta­tą, – su šyp­se­na pra­dė­jo kal­bą Sta­sys. Jo ma­ny­mu, tik­ro­vė­je par­ti­jos vie­to­je smė­lio dė­žės da­li­na­si vals­ty­bės biu­dže­tą, po­stus… Rin­ki­mus lai­mė­ju­sios par­ti­jos ima­si veik­los, ne­kreip­da­mos rim­to dė­me­sio į opo­zi­ci­jos ir net į už juos bal­sa­vu­sių­jų pa­sta­bas. Daž­nai prieš rin­ki­mus duo­ti par­ti­niai pa­ža­dai iš­si­sklai­do tar­si leng­vas rū­kas.

Iš tik­rų­jų po­li­ti­nės par­ti­jos – or­ga­ni­za­ci­jos, į ku­rias su­si­bu­ria žmo­nės dėl bend­rų tiks­lų ir pro­gra­mų. Ir pa­gal tuos skel­bia­mus sie­kius no­ri da­ly­vau­ti vals­ty­bės val­dy­me.

Lie­tu­vo­je iš vi­so yra įre­gist­ruo­tos 27 po­li­ti­nės par­ti­jos, iš ku­rių ak­ty­viai vei­kian­čios yra 24. Nau­jau­siais Lie­tu­vos Res­pub­li­kos tei­sin­gu­mo mi­nis­te­ri­jos duo­me­ni­mis, bend­ras par­ti­joms pri­klau­san­čių na­rių skai­čius ša­ly­je sie­kia apie 100 tūks­tan­čių žmo­nių.

– Ma­nau, kad tu­ri­me per daug par­ti­jų. Juk sun­ku ar net neį­ma­no­ma kiek­vie­nai par­ti­jas su­gal­vo­ti sa­vi­tą pro­gra­mą. Spė­ju, kad tų par­ti­jų daug to­dėl, kad daug po­li­ti­kų ne­no­ri bū­ti ei­li­niais par­ti­jų na­riais, o no­ri bū­ti va­dais, – priė­jo prie iš­va­dos bi­čiu­lis.

Ta­čiau ma­to­me, jog prieš rin­ki­mus kai ku­rios par­ti­jos jun­gia­si į koa­li­ci­jas. Su­da­ro bend­rą kan­di­da­tų są­ra­šą. Ir taip ban­do pa­verg­ti rin­kė­jų šir­dis.

DIDYSIS PARTIJŲ SUJUDIMAS

Ak­ty­viau­sią par­ti­jų veik­lą pa­jun­ta­me kas ket­ve­rius me­tus. Prieš rin­ki­mus. Ta­da par­ti­jos at­si­sklei­džia vi­su gro­žiu. Ant kiek­vie­no kam­po iš­si­juos­da­mos skel­bia, kuo jos ver­tes­nės už ki­tas par­ti­jas. Vi­sų par­ti­jų na­riai tam­pa drau­giš­ki. Va­ži­nė­ja į kai­mus ir mies­te­lius. Su­tin­ka su žmo­nė­mis. Į su­si­ti­ki­mus at­si­ve­ža ko­kią nors į są­ra­šą įra­šy­tą žvaigž­dę ar žvaigž­du­tę ar par­ti­jos auk­sa­bur­nį. Spau­džia ran­kas pa­žįs­ta­miems ir ne­pa­žįs­ta­miems. Guo­džia, pa­ža­da, ga­ran­tuo­ja…

– Po rin­ki­mų man­da­tus su­si­skai­čiuo­ja, po­stus pa­si­da­li­na. Dir­ba, kaip iš­ma­no. Ir pas rin­kė­jus ne­be­laks­to. Yra net pa­sa­kę: jei­gu ne­pa­tin­ka, kaip val­do­me, atei­nan­čiuo­se rin­ki­muo­se ga­lė­si­te ki­tus iš­si­rink­ti, – pa­ste­bė­jo Sta­sys.

Sup­ran­ta­ma, ne vi­sa­da pa­vyks­ta pui­kią val­džią iš­rink­ti. Duo­da­me vie­niems vals­ty­bės va­de­les. Po ket­ve­rių vals­ty­bės vai­rą pa­tin­ki­me ki­tiems. To­kie rei­ka­lai va­di­na­mi švy­tuok­lės prin­ci­pu, kai rin­kė­jai tam tik­rais lai­ko tar­pais kei­čia val­dan­čią­sias jė­gas. Rin­kė­jų nuo­mo­nės svy­ruo­ja tarp dvie­jų pa­grin­di­nių po­li­ti­nių po­lių – tarp kai­rių­jų ir de­ši­nių­jų. Ta­čiau atei­na lai­kas, kai tiek vie­ni, tiek ki­ti mū­sų lū­kes­čių ne­pa­tei­si­na. Nors ir la­bai sten­gia­mės, bet nė vie­na val­džia mums neį­tin­ka. Ta­da į vie­šu­mą iš­plau­kia taip va­di­na­mi gel­bė­to­jai. Lei­džia­me jiems gel­bė­ti. Ir at­si­du­ria­me prie tos pa­čios gel­dos. Ir nie­ko ne­pa­da­ry­si. Tuo ir ža­vi de­mok­ra­ti­ja, kad ga­li­me iš­si­rink­ti tuos, ku­rie mums rin­ki­mų die­ną la­biau­siai pa­tin­ka.

PARTIJOS – DEMOKRATIJOS RAMSTIS

Aiš­ki­na­ma, kad dau­gia­par­ti­nė sis­te­ma yra vie­nas iš pa­grin­di­nių da­ly­kų, už­tik­ri­nan­čių de­mok­ra­ti­ją. Jei­gu Lie­tu­vo­je ne­bū­tų par­ti­jų, ko­kį po rin­ki­mų tu­rė­tu­me Sei­mą? Su­si­rink­tų 141 iš­rink­tas žmo­gus ir kiek­vie­nas rėk­tų apie sa­vo bė­das. Bū­tų ne Sei­mas, ba­la­ga­nas. Nors ir da­bar bū­na, kad Sei­me su­maiš­ties per akis. To­dėl iš­rink­tie­ji ir bu­ria­si. Kad vals­ty­bei ir kar­tu sau per ka­den­ci­ją pa­vyk­tų ką nors ge­ro nu­veik­ti. Mes Sei­mą rink­si­me 2028 me­tų ru­de­nį. Ta­čiau sa­vi­val­dy­bių ta­ry­bas ir me­rus rink­si­me 2027 me­tų pa­va­sa­rį. Tad pa­sta­rie­ji rin­ki­mai – ne­be už kal­nų. Jau pra­si­dė­jo kan­di­da­tų į me­rus kė­li­mas. Ak­ty­ves­nės pa­si­da­rė po­li­ti­nės jė­gos. Kai ku­rie po­li­ti­kai iš vie­nos į ki­tą par­ti­ją bė­ga…

Ta­čiau da­bar ke­lias die­nas, o gal sa­vai­tes pa­sau­lis ap­ta­ri­nės rin­ki­mus Vo­kie­ti­jos ry­ti­nė­je Sak­so­ni­jos-An­hal­to že­mė­je. Praė­ju­sį sek­ma­die­nį šiuo­se rin­ki­muo­se kraš­tu­ti­nių de­ši­nių­jų par­ti­ja „Al­ter­na­ty­va Vo­kie­ti­jai“ iš­ko­vo­jo triuš­ki­na­mą per­ga­lę re­gio­ni­niuo­se rin­ki­muo­se. Grei­čiau­siai ki­tos par­ti­jos su­si­telks ir tiems de­ši­nie­siems val­džios ne­duos. Ta­čiau „Al­ter­na­ty­va Vo­kie­ti­jai“ ne­daug trū­ko iki ab­so­liu­čios dau­gu­mos. Men­ki juo­kai, nes ši par­ti­ja skel­bė, jog rei­kia vėl bi­čiu­liau­tis ir pre­kiau­ti su Ru­si­ja.

– Tie rin­ki­mų lai­mė­to­jai ža­dė­jo ne tik su­kti į Ru­si­jos glė­bį, bet ke­ti­no iš­vy­ti emig­ran­tus, – įsi­ter­pė Sta­sys. Ir pri­mi­nė, kad bu­vu­si Vo­kie­ti­jos kanc­le­rė An­ge­la Mer­kel 2015 me­tais priė­mė spren­di­mą at­ver­ti Vo­kie­ti­jos sie­nas šim­tams tūks­tan­čių pa­bė­gė­lių. Taip po­li­ti­kai ne­gai­les­tin­gai žai­džia žmo­nių li­ki­mais. Vie­ni pri­glau­džia, ki­ti tai­ko­si at­stum­ti. Pa­na­šūs da­ly­kai da­bar vyks­ta JAV.

Toks tas de­mok­ra­ti­nis po­li­ti­nis pa­sau­lis. Ne be trū­ku­mų. Gal kas nors, ka­da ką nors ge­res­nio su­gal­vos. Gal su­lauk­si­me lai­kų, kai už mus val­džią iš­rinks Dirb­ti­nis In­te­lek­tas? Ko­dėl ne?! Kol kas pa­si­džiau­ki­me tuo, ką tu­ri­me. Ga­li­me pyk­ti ant par­ti­jų. Va­din­ti jas prie lo­vio len­dan­čiais par­šais. Keik­ti per te­le­vi­zi­jas ar ra­di­jus kal­ban­čius mums ne­pa­tin­kan­čius po­li­ti­kus. Šai­py­tis iš po­li­ti­kų feis­bu­kuo­se… Priei­na­me, prie iš­va­dos, kad par­ti­jos mums su­tei­kia de­mok­ra­ti­nę tei­sę – ga­li­my­bę kas ke­le­rius me­tus iš­si­rink­ti nau­jus žmo­nes. Ir ant tų iš­rink­tų­jų pyk­ti vi­są ka­den­ci­ją. Tol, kol neiš­rink­si­me ki­tų. Ir ta­da: už var­čios, ir vėl nuo pra­džios.