SUAUGUSIŲJŲ ŽAIDIMAI?
*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!
Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.
Sudėtingi partiniai reikalai? Vienas neišgliaudysi. Reikia patikimo bičiulio Stasio matymo.
– Mano manymu, politinės partijos man panašios į vaikus, kurie žaidžia smėlio dėžėje. Kurie smarkesni, tie užgriebia daugiau žaislų. Mažesni pastumti į pakraštį. Tad mažieji laukia, kol dičkiams nepavyks pastatyti gražios smėlio pilies. Kai jie pasitrauks iš dėžės, kiti galės bandyti statyti svajonių pastatą, – su šypsena pradėjo kalbą Stasys. Jo manymu, tikrovėje partijos vietoje smėlio dėžės dalinasi valstybės biudžetą, postus… Rinkimus laimėjusios partijos imasi veiklos, nekreipdamos rimto dėmesio į opozicijos ir net į už juos balsavusiųjų pastabas. Dažnai prieš rinkimus duoti partiniai pažadai išsisklaido tarsi lengvas rūkas.
Iš tikrųjų politinės partijos – organizacijos, į kurias susiburia žmonės dėl bendrų tikslų ir programų. Ir pagal tuos skelbiamus siekius nori dalyvauti valstybės valdyme.
Lietuvoje iš viso yra įregistruotos 27 politinės partijos, iš kurių aktyviai veikiančios yra 24. Naujausiais Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos duomenimis, bendras partijoms priklausančių narių skaičius šalyje siekia apie 100 tūkstančių žmonių.
– Manau, kad turime per daug partijų. Juk sunku ar net neįmanoma kiekvienai partijas sugalvoti savitą programą. Spėju, kad tų partijų daug todėl, kad daug politikų nenori būti eiliniais partijų nariais, o nori būti vadais, – priėjo prie išvados bičiulis.
Tačiau matome, jog prieš rinkimus kai kurios partijos jungiasi į koalicijas. Sudaro bendrą kandidatų sąrašą. Ir taip bando pavergti rinkėjų širdis.
DIDYSIS PARTIJŲ SUJUDIMAS
Aktyviausią partijų veiklą pajuntame kas ketverius metus. Prieš rinkimus. Tada partijos atsiskleidžia visu grožiu. Ant kiekvieno kampo išsijuosdamos skelbia, kuo jos vertesnės už kitas partijas. Visų partijų nariai tampa draugiški. Važinėja į kaimus ir miestelius. Sutinka su žmonėmis. Į susitikimus atsiveža kokią nors į sąrašą įrašytą žvaigždę ar žvaigždutę ar partijos auksaburnį. Spaudžia rankas pažįstamiems ir nepažįstamiems. Guodžia, pažada, garantuoja…
– Po rinkimų mandatus susiskaičiuoja, postus pasidalina. Dirba, kaip išmano. Ir pas rinkėjus nebelaksto. Yra net pasakę: jeigu nepatinka, kaip valdome, ateinančiuose rinkimuose galėsite kitus išsirinkti, – pastebėjo Stasys.
Suprantama, ne visada pavyksta puikią valdžią išrinkti. Duodame vieniems valstybės vadeles. Po ketverių valstybės vairą patinkime kitiems. Tokie reikalai vadinami švytuoklės principu, kai rinkėjai tam tikrais laiko tarpais keičia valdančiąsias jėgas. Rinkėjų nuomonės svyruoja tarp dviejų pagrindinių politinių polių – tarp kairiųjų ir dešiniųjų. Tačiau ateina laikas, kai tiek vieni, tiek kiti mūsų lūkesčių nepateisina. Nors ir labai stengiamės, bet nė viena valdžia mums neįtinka. Tada į viešumą išplaukia taip vadinami gelbėtojai. Leidžiame jiems gelbėti. Ir atsiduriame prie tos pačios geldos. Ir nieko nepadarysi. Tuo ir žavi demokratija, kad galime išsirinkti tuos, kurie mums rinkimų dieną labiausiai patinka.
PARTIJOS – DEMOKRATIJOS RAMSTIS
Aiškinama, kad daugiapartinė sistema yra vienas iš pagrindinių dalykų, užtikrinančių demokratiją. Jeigu Lietuvoje nebūtų partijų, kokį po rinkimų turėtume Seimą? Susirinktų 141 išrinktas žmogus ir kiekvienas rėktų apie savo bėdas. Būtų ne Seimas, balaganas. Nors ir dabar būna, kad Seime sumaišties per akis. Todėl išrinktieji ir buriasi. Kad valstybei ir kartu sau per kadenciją pavyktų ką nors gero nuveikti. Mes Seimą rinksime 2028 metų rudenį. Tačiau savivaldybių tarybas ir merus rinksime 2027 metų pavasarį. Tad pastarieji rinkimai – nebe už kalnų. Jau prasidėjo kandidatų į merus kėlimas. Aktyvesnės pasidarė politinės jėgos. Kai kurie politikai iš vienos į kitą partiją bėga…
Tačiau dabar kelias dienas, o gal savaites pasaulis aptarinės rinkimus Vokietijos rytinėje Saksonijos-Anhalto žemėje. Praėjusį sekmadienį šiuose rinkimuose kraštutinių dešiniųjų partija „Alternatyva Vokietijai“ iškovojo triuškinamą pergalę regioniniuose rinkimuose. Greičiausiai kitos partijos susitelks ir tiems dešiniesiems valdžios neduos. Tačiau „Alternatyva Vokietijai“ nedaug trūko iki absoliučios daugumos. Menki juokai, nes ši partija skelbė, jog reikia vėl bičiuliautis ir prekiauti su Rusija.
– Tie rinkimų laimėtojai žadėjo ne tik sukti į Rusijos glėbį, bet ketino išvyti emigrantus, – įsiterpė Stasys. Ir priminė, kad buvusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel 2015 metais priėmė sprendimą atverti Vokietijos sienas šimtams tūkstančių pabėgėlių. Taip politikai negailestingai žaidžia žmonių likimais. Vieni priglaudžia, kiti taikosi atstumti. Panašūs dalykai dabar vyksta JAV.
Toks tas demokratinis politinis pasaulis. Ne be trūkumų. Gal kas nors, kada ką nors geresnio sugalvos. Gal sulauksime laikų, kai už mus valdžią išrinks Dirbtinis Intelektas? Kodėl ne?! Kol kas pasidžiaukime tuo, ką turime. Galime pykti ant partijų. Vadinti jas prie lovio lendančiais paršais. Keikti per televizijas ar radijus kalbančius mums nepatinkančius politikus. Šaipytis iš politikų feisbukuose… Prieiname, prie išvados, kad partijos mums suteikia demokratinę teisę – galimybę kas kelerius metus išsirinkti naujus žmones. Ir ant tų išrinktųjų pykti visą kadenciją. Tol, kol neišrinksime kitų. Ir tada: už varčios, ir vėl nuo pradžios.