Galvą susuko… jurginai

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

A. Meš­ko­nio jur­gi­nų lau­ką ap­žiū­rė­jo­me tik ką nu­li­jus lie­tui. „Man as­me­niš­kai jur­gi­nai pa­tys gra­žiau­si to­kiu me­tu, kuo­met žie­duo­se spin­di lie­taus la­šai“, – šyp­te­li pa­šne­ko­vas. Šių gė­lių au­gi­ni­mu šu­kio­nie­tis sa­ko ža­vė­ję­sis nuo pat vai­kys­tės. Kaip au­gi...

A. Meš­ko­nio jur­gi­nų lau­ką ap­žiū­rė­jo­me tik ką nu­li­jus lie­tui. „Man as­me­niš­kai jur­gi­nai pa­tys gra­žiau­si to­kiu me­tu, kuo­met žie­duo­se spin­di lie­taus la­šai“, – šyp­te­li pa­šne­ko­vas.

Šių gė­lių au­gi­ni­mu šu­kio­nie­tis sa­ko ža­vė­ję­sis nuo pat vai­kys­tės. Kaip au­gin­ti jur­gi­nus, vi­sų su­bti­ly­bių jį iš­mo­kiu­si mo­čiu­tė Ma­ri­ja (A. Meš­ko­nis ki­lęs iš Pa­ne­vė­žio ra­jo­no).

„Į se­nat­vę, „ant pen­si­jos“, ir man pa­čiam pri­si­rei­kė gė­lių. Ma­tyt, vis­kas atei­na su me­tais“, – šmaikš­ta­vo A. Meš­ko­nis.

Pir­muo­sius jur­gi­nų gum­bus, apie 20 vie­ne­tų, mė­gė­jas gė­li­nin­kas pir­mą­syk at­si­ve­žė iš Kel­mės. Nuo ta­da, kaip sa­ko, „už­si­ka­bi­no“ ir kas­met įsi­gy­ja vis nau­jų jur­gi­nų veis­lių gum­bų iš ser­ti­fi­kuo­tų jur­gi­nų ūkių.

„Mū­sų ne­daug yra, tad per tiek me­tų vie­ni ki­tus jau ge­rai pa­žįs­ta­me. Dau­giau už­kie­tė­ju­sių jur­gi­nų au­gin­to­jų yra Lat­vi­jo­je, Es­ti­jo­je“, – apie sa­vo po­mė­gį pa­sa­ko­jo An­ta­nas.

Kodėl jurginai?

Ko­dėl jur­gi­nai, o ne, pa­vyz­džiui, tul­pės ar… ki­tos gė­lės? A. Meš­ko­nis sa­ko: „Net ne­ži­nau… Iš pra­džių ban­džiau au­gin­ti kar­de­lius, bet ga­vo­si nie­kai… O tul­pės… Tai gal ir ne­są­mo­nę pa­sa­ky­siu, bet man jos – ta­ry­bi­nių lai­kų gė­lės. O jur­gi­nai kaž­kaip tin­ka ir pa­tin­ka“.

Jur­gi­nų prie­žiū­ra ne­su­dė­tin­ga. Pa­va­sa­rį gum­bai so­di­na­mi, o ru­de­nį, po pir­mų­jų šal­nų, iš­ka­sa­mi. Au­gi­mo ir žy­dė­ji­mo pe­rio­du bū­ti­nas tar­puei­lių ra­vė­ji­mas. Žie­mą svar­bu tin­ka­mai ap­sau­go­ti gum­bus nuo šal­čio.

A. Meš­ko­nis džiau­gė­si, kad jo po­mė­gį pa­lai­ko ir, esant rei­ka­lui, pa­tal­ki­na žmo­na Va­lė.

Vėl madingi…

Pir­mai­siais me­tais į jur­gi­nų lau­ką pa­si­fo­tog­ra­fuo­ti trauk­da­vo ne­ma­žai smal­suo­lių. Da­bar, pa­sak A. Meš­ko­nio, jie kaž­kaip ap­ri­mę.

„Pas­ta­ruo­ju me­tu esu la­bai už­siė­męs, daž­nai iš­vy­kęs. O jei­gu nė­ra na­mie šei­mi­nin­ko, tai ne­jau­ku po tą gė­lių lau­ką ir vaikš­čio­ti“, – sa­kė jis.

Taip pat mė­gė­jas gė­li­nin­kas sa­ko pa­ste­bė­jęs, kad se­niau mo­čiu­čių dar­že­lių gė­le lai­ky­ti jur­gi­nai da­bar vėl grįž­ta į ma­dą.

„Bū­na, tuo­kia­si jau­nie­ji ir tei­rau­ja­si, ar ne­tu­riu 400 bal­tos spal­vos jur­gi­nų žie­dų. De­ja, bet to­kių kie­kių bū­tent vie­nos pa­gei­dau­ja­mos spal­vos neau­gi­nu“, – dės­tė A. Meš­ko­nis.

Jur­gi­nų au­gin­to­jas sa­ko prie­ta­rais ne­si­va­do­vau­jan­tis, bet vie­nas jų esą iš tie­sų pa­si­tvir­ti­nęs.

„Tik pa­sa­kyk gar­siai, kad tau ku­rios jur­gi­nų veis­lės šie­met ne­rei­kia, tai ki­tą­met ir ne­be­tu­rė­si. La­bai greit įsi­žei­džia. Vi­sai kaip mo­te­rys“, – tvir­ti­no A. Meš­ko­nis.

Apie politiką

Bend­rau­jant su A. Meš­ko­niu, kal­ba nuo jur­gi­nų pa­si­su­ko apie po­li­ti­ką. Mat anks­čiau jis bir­žie­čiams ir ku­piš­kė­nams bu­vo ge­rai ži­no­mas kaip bu­vu­sio Sei­mo na­rio Val­de­ma­ro Val­kiū­no vi­suo­me­ni­nis kon­sul­tan­tas. Vė­liau jis, kar­tu su tuo pa­čiu V. Val­kiū­nu, ban­dė lai­mę 2024 me­tų Sei­mo rin­ki­muo­se.

Da­bar A. Meš­ko­nis ži­no­mas kaip Cent­ro de­ši­nės są­jun­gos (va­do­vau­ja­mos Pet­ro Čim­ba­ro) Bir­žų ir Ku­piš­kio sky­rių pir­mi­nin­kas. Lais­va­lai­kiu A. Meš­ko­nis taip pat gro­ja tiek bir­žie­čiams, tiek ku­piš­kė­nams ge­rai ži­no­mo­je ka­pe­lo­je „Se­ni drau­gai“ ir Pra­no Dap­šaus­ko su­bur­ta­me Ku­piš­kio kul­tū­ros cent­ro ko­lek­ty­ve „Tri­mi­tas“.

„Man Ku­piš­kis gal­būt ne­tgi ar­ti­mes­nis kraš­tas, nes dau­giau nei 10 me­tų te­ko to­se apy­lin­kė­se dirb­ti (anks­čiau A. Meš­ko­nis yra dir­bęs rea­ga­vi­mo bū­rio ap­sau­gos dar­buo­to­ju vie­no­je įmo­nė­je – aut. pa­st.). La­biau­siai nu­my­lė­ti kraš­tai – Ali­za­va, Ši­mo­nys. Man ku­piš­kė­nai – sa­vi žmo­nės“, – ti­ki­no A. Meš­ko­nis.

Ar įmanoma be rietenų?

Pak­laus­tas, kas jam yra po­li­ti­ka, A. Meš­ko­nis at­sa­kė, jog tai – žai­di­mas, ku­rį ne vi­si žai­džia pa­gal tai­syk­les, ir kar­tais pa­si­tai­ko ne­są­ži­nin­gų žai­dė­jų.

„Kas ma­ne šian­die­ni­nė­je Bir­žų po­li­ti­ko­je nu­vi­lia, tai rie­te­nos. At­ro­do, su par­ti­jų sky­rių pir­mi­nin­kais pa­si­kal­ba­me – ir su ta pa­čia kon­ser­va­to­rių Iru­te Var­zie­ne, ir su ki­tais – vi­si vie­nin­gai su­tin­ka, kad rie­te­nų ta­ry­bos po­sė­džiuo­se ne­tu­rė­tų bū­ti. Bet, kaip nei­šei­na be to, taip nei­šei­na. Gai­la, tik­rai. Gi vi­si kar­tu ra­jo­no la­bui tu­rė­tų dirb­ti. Aš ne­sa­kau, yra tik­rai la­bai ge­rų, at­si­da­vu­sių po­li­ti­kų, bet yra ir su­ktų žmo­nių“, – ma­no po­li­ti­kas.

Palaiko moteris

Baig­da­mas po­kal­bį pa­šne­ko­vas už­si­mi­nė, kad, kaip no­rė­jo in­ter­viu pra­džią su­sie­ti su mo­te­ri­mis, taip no­ri su­sie­ti ir po­kal­bio pa­bai­gą.

„Ma­no po­mė­gis au­gin­ti jur­gi­nus gal ir lai­ko­mas mo­te­riš­ku, bet aš to ne­si­gė­di­ju. Prie­šin­gai – aš la­bai pa­lai­kau mo­te­ris ir la­bai ver­ti­nu jas. Nes jos yra už mus, vy­rus, darbš­tes­nės, rū­pes­tin­ges­nės ir at­sa­kin­ges­nės. Šim­tus kar­tų. Ir jei­gu va­do­vė, ar tai įstai­gos, ar tai par­ti­jos sky­riaus, – mo­te­ris, tai nuo to tik ge­riau. Nes jūs, mo­te­rys, tu­ri­te to­kių sa­vy­bių, ku­rių mes, vy­rai, ne­tu­ri­me. Ver­tin­ki­me tai“,- re­ziu­ma­vo A. Meš­ko­nis.

V. Leš­čins­kie­nės nuo­tr.

V. Leš­čins­kie­nės nuo­tr.

V. Leš­čins­kie­nės nuo­tr.