KAIP POETAS ALIS BIRŽŲ ŠVENTĘ SU LIETUMI ATIDARĖ

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

APIE AUTORIŲ Ren­gi­nio ve­dė­ja E. Lans­ber­gie­nė pri­mi­nė, kad Alis gi­mė, au­go ir su­si­for­ma­vo kaip as­me­ny­bė Bir­žuo­se. Išė­jęs į pla­tų pa­sau­lį, daug ja­me pa­ty­rė. Ta­čiau su­grį­žo į Bir­žus ir da­bar ku­ria se­ne­lių vien­kie­my­je. – Kny­gos au­to­rius – me­ni­nin­ka...

APIE AUTORIŲ

Ren­gi­nio ve­dė­ja E. Lans­ber­gie­nė pri­mi­nė, kad Alis gi­mė, au­go ir su­si­for­ma­vo kaip as­me­ny­bė Bir­žuo­se. Išė­jęs į pla­tų pa­sau­lį, daug ja­me pa­ty­rė. Ta­čiau su­grį­žo į Bir­žus ir da­bar ku­ria se­ne­lių vien­kie­my­je.

– Kny­gos au­to­rius – me­ni­nin­kas, – sa­kė ren­gi­nio ve­dė­ja. – Jis ne tik ra­šy­to­jas, poe­tas, eseis­tas, fo­tog­ra­fas, bet ku­ria ir asamb­lia­žus.

Ži­no­ma, kad A. Bal­bie­rius darbš­tus. Yra pa­ra­šęs ir iš­lei­dęs ke­lio­li­ka poe­zi­jos, eseis­ti­kos ir eko­lo­gi­nių etiu­dų kny­gų.

Yra ap­do­va­no­tas Zig­mo Gė­lės ir An­ta­no Ba­ra­naus­ko li­te­ra­tū­ri­nė­mis pre­mi­jo­mis. 2020 me­tais ta­po „Poe­zi­jos pa­va­sa­rio“ lau­rea­tu.

APIE NAUJAUSIĄ KNYGĄ

Po­nia Edi­ta var­tė nau­jau­sią kny­gą. Ir gy­rė. Pag­rin­di­nis kny­gos mo­ty­vas – lie­tus. Kny­gos pa­va­di­ni­me žo­dis „heg­za­met­ras“ – nuo­ro­da į An­ti­ką. Kny­go­je įdė­ti au­to­riaus kur­ti mė­ly­ni cia­no­ti­pi­jų (se­no­vi­ne fo­tog­ra­fi­jos tech­ni­ka su­kur­ti) at­spau­dai su an­ti­ki­nės kul­tū­ros vaiz­dais. Ei­lė­raš­čių rai­dės mė­ly­nos. Kaip lie­taus la­šai. Trys kny­gos da­lys: „Sap­nų so­di­nin­kas“, „Vė­ly­vo žied­la­pio me­di­ta­ci­ja“, „Sap­nų so­di­nin­kas“.

– Ir tarp tų da­lių – hai­ku ink­liu­zai, tar­si gin­ta­rai. Kny­gos spal­vos – mė­ly­na ir at­si­ran­dan­ti gel­to­na. Lie­tus, gy­vy­bė ir gel­to­nas smė­lis, – var­ty­da­ma ran­ko­se kny­gą sa­kė ren­gi­nio ve­dė­ja. Ir api­bend­ri­no: – Jei­gu bent vie­ną iš šių ele­men­tų iš­mes­tu­me, ne­bū­tų šios kny­gos, jos ne­lik­tų.

– Tik vė­liau su dai­li­nin­ke pa­ste­bė­jo­me, kad mė­ly­na ir gel­to­na spal­vos tar­si sa­ky­tų: „Sla­va Uk­rai­ni!“ – links­mai pa­ste­bė­jo poe­tas Alis.

APIE POEZIJĄ

Ve­dė­ja E. Lans­ber­gie­nė sa­kė, jog kny­gos pa­va­di­ni­mas da­vė už­duo­tį – ieš­ko­ti heg­za­met­ro.

– Skai­tai ir pa­gau­ni, kad Alio poe­zi­ja tu­ri rit­mą. Nors poe­zi­jos for­mos skir­tin­gos, ei­lu­tės iš­si­bars­čiu­sios, bet pa­gau­ni tą rit­mą, ku­ris at­kar­to­ja lie­tų, ku­ris tai smar­kė­ja, tai lė­tė­ja, – vaiz­džiai poe­zi­jos su­bti­ly­bes aiš­ki­no Edi­ta. Ta­da per­skai­tė iš kny­gos vie­ną ei­lė­raš­tį ir pa­klau­sė:

– Kaip, Aliau, su­si­dė­lio­ja ei­lė­raš­čio for­ma?

– Nie­kaip. Tie­siog taip pa­si­ra­šo, – at­sa­kė poe­tas. Jo ma­ny­mu, ne­bū­ti­na ra­šy­ti heg­za­met­ru, kad bū­tų heg­za­met­ras. Poe­zi­jo­je svar­bus ne tik rit­mas, bet ir vi­zua­li­nė for­ma, ku­rios ne vi­si su­pran­ta.

APIE LIŪDESĮ

Edi­ta pa­ste­bė­jo, kad Alio ei­lė­raš­čiai kuo to­liau, tuo liūd­niau skam­ba. Šio­je kny­go­je daug eg­zis­ten­ci­nio liū­de­sio. Kad vis­kas praei­na, vis­kas bai­gia­si… Praei­na­my­bės mo­ty­vas. Ir tas liū­de­sys yra gi­les­nis. Ne tik dėl žmo­gaus. Kad vis­kas anks­čiau ar vė­liau iš­by­rės tuo smė­liu. Alis yra gam­ti­nin­kas, iš­gy­ve­nan­tis dėl žmo­gaus ki­ši­mo­si į gam­tą. Ar iš čia tas liū­de­sys?

– Tas praei­na­mu­mas – eg­zis­ten­ci­nis da­ly­kas, – su­ti­ko Alis. Ir pri­si­pa­ži­no:

– Kai su­lau­ki to­kio am­žiaus, juk ne­šok­si, kaip jau­nys­tė­je bo­he­mo­je ant sta­lų, kaip te­ko da­ry­ti.

PAKARTOTAS EILĖRAŠTIS

A. Bal­bie­riaus poe­zi­jos ger­bė­ja Iru­tė dė­ko­jo poe­tui už kny­gą. Kny­ga esan­ti iš­jaus­ta, iš­gy­ven­ta. Vis­kas skam­ba kaip vie­na – ir lie­tus, ir liū­de­sys. Iru­tė sa­kė po il­gų svars­ty­mų iš­si­rin­ku­si ei­lė­raš­tį „Nie­kad“, ku­ris ką tik bu­vo skai­ty­tas. Pers­kai­tė. Ir jis su­skam­bė­jo ki­taip nei pa­ties poe­to skai­to­mas.

– Kny­go­je vis­kas la­bai har­mo­nin­ga. Ir spal­vos, ir sky­rių pa­va­di­ni­mai. Ir vis­kas la­bai ge­rai skam­ba, ir vis­kas la­bai es­te­tiš­ka, nes Aliui tai la­bai svar­bu, – sa­kė Iru­tė.

– Esu su­mau­tas es­te­tas, – pri­si­pa­ži­no poe­tas Alis.

DAUG PRASMINGŲ ŽODŽIŲ

Kny­go­je daug gra­žių pa­ly­gi­ni­mų. Apie pa­sau­lį, ku­ris bai­gia­si vis dar ne­si­baig­da­mas. Apie vo­rą, ku­ris tink­lu gau­do va­sa­ros mir­tį. Apie ka­sa­mą lie­tų lie­taus ka­syk­lo­se…

Gra­žiai apie kny­gą pa­ra­šė ra­šy­to­jas Al­vy­das Šle­pi­kas: „Ši poe­zi­ja – tar­si lie­taus ar vė­jo šnabž­de­sys per­nykš­tė­je žo­lė­je.“

O poe­tas Ju­lius Ke­le­ras taip įver­ti­no: „Lie­taus heg­za­met­ras“ liu­di­ja: „Kol kal­ba­me, kol ra­šo­me – dar esa­me.“

Bai­gian­tis kny­gos pri­sta­ty­mui Alius pri­si­pa­ži­no pa­ra­šęs dar vie­ną kny­gą. Ką gi, lauk­si­me.

Alis Balbierius

Niekad

„Vis dau­gė­ja mies­tų ku­rių tu nie­ka­da ne­pa­ma­ty­si

Kaip ir kny­gų ku­rių ne­pers­kai­ty­si nie­kad

Nie­kad yra ko­di­nis žo­dis at­ra­ki­nan­tis sie­los staugs­mą

Vil­ko rau­dą virš ker­ta­mos gi­rios vil­ko­la­kio verks­mą

Snin­gant pa­sku­ti­niam snie­gui ir tam­pant žmo­gu­mi

Be ga­li­my­bės su­grįž­ti –

vis dau­gė­ja mies­tų

Ku­rių nie­ka­da ne­pa­ma­ty­siu vis dau­gė­ja drau­gų

Ta­pu­sių nie­kad – nie­kad yra ko­di­nis žo­dis

Žy­min­tis tai kas bu­vo kas nie­kaip ne­pa­si­kar­tos”

F. Gruns­kio nuo­tr.

F. Gruns­kio nuo­tr.

F. Gruns­kio nuo­tr.

F. Gruns­kio nuo­tr.

F. Gruns­kio nuo­tr.