Kelionė per gyvenimą – kodėl taip sudėtinga…

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

Ypač nu­ste­bi­no vie­nas nu­ti­ki­mas vie­ša­me ren­gi­ny­je. Ka­dai­se val­džio­je bu­vu­si mu­zie­ji­nin­kė, re­gis, vis dar ne­pra­ran­dan­ti vil­ties į ją su­grįž­ti, at­si­su­ku­si pa­mo­kė, esą mes čia gy­ve­na­me ge­rai ir ne­rei­kia iš kaž­kur at­vy­ku­sių žmo­nių, ku­rie pa­ste­bi pro­ble­...

Ypač nu­ste­bi­no vie­nas nu­ti­ki­mas vie­ša­me ren­gi­ny­je. Ka­dai­se val­džio­je bu­vu­si mu­zie­ji­nin­kė, re­gis, vis dar ne­pra­ran­dan­ti vil­ties į ją su­grįž­ti, at­si­su­ku­si pa­mo­kė, esą mes čia gy­ve­na­me ge­rai ir ne­rei­kia iš kaž­kur at­vy­ku­sių žmo­nių, ku­rie pa­ste­bi pro­ble­mas ir apie jas ra­šo. Ma­tyt, rei­kė­tų su­pras­ti, kad Bir­žų kraš­te pro­ble­mų nė­ra. O jei­gu ir yra, tai tik to­kios, ku­rias ga­li iš­spręs­ti tos po­nios il­gais si­jo­nais par­tie­čiai ar­ba, dar ge­riau, ji pa­ti.

Pir­miau­sia toks ges­tas at­ro­do kaip ban­dy­mas su­men­kin­ti ki­tą. Tai da­ry­ti leng­va, ypač kai esi nuo­la­ti­nė ki­to laik­raš­čio ko­men­ta­to­rė ir mėgs­ti pa­sa­ky­ti, ko­kio­mis te­mo­mis jiems ra­šy­ti. Ta­čiau šį­kart kal­bu ne apie lais­vą žo­dį. Kal­bu apie žmo­nių dvi­ly­pu­mą.

Ži­no­ma, dvi­ly­pu­mas kar­tais bū­na nau­din­gas. Ge­bė­ji­mas įsi­teik­ti val­džiai ar va­do­vams ne­re­tai at­si­per­ka – to­kį žmo­gų gi­na, jo ne­bau­džia, o kar­tais net paaukš­ti­na. Tuo­met kal­ba­ma jau ne apie vie­šą­jį, o apie as­me­ni­nį in­te­re­są. To­kie da­ly­kai aikš­tėn iš­ky­la ge­ro­kai vė­liau. O gal ap­skri­tai lie­ka už­marš­ty­je – žmo­nės pa­kal­ba ir pa­mirš­ta.

Kaip ži­nia, mi­rė Ka­zi­mie­ra Da­nu­tė Pruns­kie­nė – di­di ir Lie­tu­vos is­to­ri­jai svar­bi as­me­ny­bė. Man pa­čiai te­ko su ja bend­rau­ti, ir ji pa­li­ko ge­rą įspū­dį. Ta­čiau val­džios žmo­nės daž­nai tu­ri ne vie­ną pu­sę.

Apie tai, kaip K. Pruns­kie­nė bu­vo iš­rink­ta vie­nos par­ti­jos pir­mi­nin­ke, yra pa­sa­ko­ju­si Da­lia Tei­šers­ky­tė. Ne pa­slap­tis ir tai, kaip 1990 me­tais, ša­lies ūkius iš­ti­kus de­ga­lų kri­zei, bu­vo da­li­ja­mas de­fi­ci­ti­niu ta­pęs dy­ze­li­nas. K. Pruns­kie­nė ėmė­si ieš­ko­ti bū­dų, kaip ūkiams pa­dė­ti, ta­čiau vė­liau ši pa­gal­ba kai ku­riems at­si­rū­go – bu­vo pa­teik­tos mil­ži­niš­kos są­skai­tos, ku­rių neįs­ten­gę ap­mo­kė­ti ūkiai žlu­go.

Pa­sa­ko­ja­ma, kad tuo­met at­si­ra­do ir as­me­nų, ku­riems bu­vo re­ko­men­duo­ta že­mes per­leis­ti. Šian­dien vie­no bu­vu­sio K. Pruns­kie­nės par­tie­čio šei­mos ran­ko­se – dau­giau nei 13 tūkst. hek­ta­rų že­mės. Gal tik su­ta­pi­mas… Bend­ra­žy­giai yra sa­kę: „Ma­nau, kad mū­sų Vy­riau­sy­bė, va­do­vau­ja­ma K. Pruns­kie­nės, tuos iš­šū­kius pa­si­ti­ko ir iš­spren­dė dau­gu­mą to, ko Lie­tu­vai rei­kė­jo“.

Ar tik­rai to rei­kė­jo Lie­tu­vai, ar tik pa­tep­tie­siems? LRT yra skel­bu­si, kad prie Ra­mū­no Kar­baus­kio vers­lo im­pe­ri­jos au­gi­mo pri­si­dė­jo jo po­li­ti­nė bend­ra­žy­gė K. Pruns­kie­nė. Dar bū­da­ma že­mės ūkio mi­nist­re ji nu­ma­tė išim­tį Eu­ro­pos Są­jun­gos pa­ra­mos skirs­ty­mo me­cha­niz­me: že­mės ūkio koo­pe­ra­ty­vams ne­bu­vo tai­ko­mas dve­jų me­tų veik­los vyk­dy­mo rei­ka­la­vi­mas. Ki­taip ta­riant, įmo­nėms dve­jų me­tų ri­bo­ji­mas ga­lio­jo, o ką tik įsteig­ti koo­pe­ra­ty­vai pa­ra­mą ga­lė­jo gau­ti iš kar­to. Kaip skelb­ta, K. Pruns­kie­nės įsa­ky­mas su šia išim­ti­mi įsi­ga­lio­jo 2007 me­tų lapk­ri­čio 25 die­ną. Li­kus ke­lioms die­noms iki įsa­ky­mo įsi­ga­lio­ji­mo, R. Kar­baus­kio ir jo šei­mos įmo­nės įre­gist­ra­vo koo­pe­ra­ti­nę bend­ro­vę „Grū­dų cent­ras“. Vėl – su­ta­pi­mas?

Bet pa­li­ki­me že­mę ir pa­kal­bė­ki­me apie vers­lą. Kai Bir­žų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė­je vyks­ta svar­būs pro­ce­sai, vers­li­nin­kai kvie­čia­mi pa­dė­ti, pri­si­dė­ti, siū­ly­ti idė­jas. Ta­čiau kai vers­li­nin­kas Ge­di­mi­nas Va­do­pa­las ban­do iš­siaiš­kin­ti dėl nuo­sa­vo že­mės skly­po ri­bų, suin­te­re­suo­ti sa­vi­val­dos at­sto­vai net ne­si­tei­kia da­ly­vau­ti, nors ma­ti­nin­kas bu­vo iš­siun­tęs pra­ne­ši­mą.

Ko­dėl to­ji ka­ra­lys­tė to­kia abe­jin­ga žmo­gui? Iš kur toks val­diš­kas po­žiū­ris? Ne­jau­gi neat­si­ra­do nė vie­no, ga­lin­čio pa­bend­rau­ti su sa­vo ra­jo­no gy­ven­to­ju, sa­vo rin­kė­ju?

Ne. Ge­riau pa­sė­dė­ti ka­bi­ne­te, o vė­liau iš­nag­ri­nė­ti do­ku­men­tus.

Ne kar­tą ra­jo­no va­do­vas ir ki­ti val­di­nin­kai yra kri­ti­ka­vę Vil­niu­je sė­din­čius biu­rok­ra­tus, esą šie dir­ba ka­bi­ne­tuo­se ir ne­ži­no tik­ro­sios pa­dė­ties ra­jo­nuo­se. Ta­čiau kur tuo­met pa­čių no­ras pa­dė­ti žmo­gui? Bent pa­ro­dy­ti pa­gar­bą ir atei­ti pa­si­žiū­rė­ti, kas vyks­ta?

Ma­tyt, var­guo­liai tik truk­do. Gal val­di­nin­kas tuo me­tu tu­ri įdo­mes­nių rei­ka­lų ir tik­rai nė­ra nu­si­tei­kęs ei­ti į Plen­to gat­vę pa­si­do­mė­ti, kas ten pri­da­ry­ta. O gal ži­no, kad su­kly­do sa­vi­val­dy­bės biu­rok­ra­tai?

Ne­pa­gar­ba žmo­gui ste­buk­lin­gai pra­dings­ta tik prieš rin­ki­mus, kai kiek­vie­no bal­sas tam­pa bran­gus. Dvi­vei­dys­tė – ki­taip ne­pa­va­din­si.

Kam tar­nau­ja po­nai iš aukš­tu­ti­nės pi­lies – sau ar žmo­nėms? Kas jiems mo­ka al­gas? Kas mo­ka mo­kes­čius?

Po rin­ki­mų gy­ve­ni­mas iš tie­sų pa­ge­rė­ja. Tik nie­kas ne­sa­kė, kad ge­riau gy­vens pa­pras­tas žmo­gus. Ge­res­nis gy­ve­ni­mas – iš­rink­tie­siems. Jie gau­na ka­rū­nas, už­siau­gi­na am­bi­ci­jas, o liūd­niau­sia – tam­pa abe­jin­gi žmo­gui, tar­si pa­tys bū­tų nu­lip­dy­ti iš ki­to­kio mo­lio ar at­ke­lia­vę iš ki­tos pla­ne­tos.

Dė­me­sys, kaip ro­do įvy­kiai, ski­ria­mas bran­gioms in­ves­ti­ci­joms ir su­dė­tin­gai su­si­py­nu­siems in­te­re­sams. Kar­tais net pel­no neuž­dir­ban­ti įmo­nė tam­pa spor­to ko­man­dų rė­mė­ja. Te­gul re­mia, ta­čiau klau­si­mų ky­la ta­da, kai dau­gia­bu­čiai per­duo­da­mi vie­nam ad­mi­nist­ra­to­riui. Kas nu­tiks, kai tas ad­mi­nist­ra­to­rius kreip­sis į sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bą pra­šy­da­mas di­din­ti pa­slau­gų ta­ri­fus? Ar tik­rai ta­ry­ba ne­pri­tars? Ma­nau pri­tars, nes taip rei­kia, nes mo­ty­vas „vis­kas brangs­ta” ne kar­tą pa­si­tei­si­no.

Pa­sa­ky­ki­te, ko­dėl žmo­nės skriau­džia­mi pa­čios val­džios su­gal­vo­tais įran­kiais? Juk taip ne­tu­rė­tų bū­ti.

At­sa­ky­ki­te, kam iš tie­sų tar­nau­ja po­nai iš aukš­tu­ti­nės pi­lies – žmo­nėms ar…? At­sa­ky­mą kiek­vie­nas te­gul su­si­ran­da pa­ts.