Regis, šiame gyvenime esu mačiusi daug, tačiau vis dar pasitaiko situacijų, kurios priverčia nustebti, supykti ir susimąstyti – kodėl taip vyksta? Kas dėl to kaltas: mes patys, valdžia, istorija, įpročiai?
*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!
Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.
Ypač nustebino vienas nutikimas viešame renginyje. Kadaise valdžioje buvusi muziejininkė, regis, vis dar neprarandanti vilties į ją sugrįžti, atsisukusi pamokė, esą mes čia gyvename gerai ir nereikia iš kažkur atvykusių žmonių, kurie pastebi problemas ir apie jas rašo. Matyt, reikėtų suprasti, kad Biržų krašte problemų nėra. O jeigu ir yra, tai tik tokios, kurias gali išspręsti tos ponios ilgais sijonais partiečiai arba, dar geriau, ji pati.
Pirmiausia toks gestas atrodo kaip bandymas sumenkinti kitą. Tai daryti lengva, ypač kai esi nuolatinė kito laikraščio komentatorė ir mėgsti pasakyti, kokiomis temomis jiems rašyti. Tačiau šįkart kalbu ne apie laisvą žodį. Kalbu apie žmonių dvilypumą.
Žinoma, dvilypumas kartais būna naudingas. Gebėjimas įsiteikti valdžiai ar vadovams neretai atsiperka – tokį žmogų gina, jo nebaudžia, o kartais net paaukština. Tuomet kalbama jau ne apie viešąjį, o apie asmeninį interesą. Tokie dalykai aikštėn iškyla gerokai vėliau. O gal apskritai lieka užmarštyje – žmonės pakalba ir pamiršta.
Kaip žinia, mirė Kazimiera Danutė Prunskienė – didi ir Lietuvos istorijai svarbi asmenybė. Man pačiai teko su ja bendrauti, ir ji paliko gerą įspūdį. Tačiau valdžios žmonės dažnai turi ne vieną pusę.
Apie tai, kaip K. Prunskienė buvo išrinkta vienos partijos pirmininke, yra pasakojusi Dalia Teišerskytė. Ne paslaptis ir tai, kaip 1990 metais, šalies ūkius ištikus degalų krizei, buvo dalijamas deficitiniu tapęs dyzelinas. K. Prunskienė ėmėsi ieškoti būdų, kaip ūkiams padėti, tačiau vėliau ši pagalba kai kuriems atsirūgo – buvo pateiktos milžiniškos sąskaitos, kurių neįstengę apmokėti ūkiai žlugo.
Pasakojama, kad tuomet atsirado ir asmenų, kuriems buvo rekomenduota žemes perleisti. Šiandien vieno buvusio K. Prunskienės partiečio šeimos rankose – daugiau nei 13 tūkst. hektarų žemės. Gal tik sutapimas… Bendražygiai yra sakę: „Manau, kad mūsų Vyriausybė, vadovaujama K. Prunskienės, tuos iššūkius pasitiko ir išsprendė daugumą to, ko Lietuvai reikėjo“.
Ar tikrai to reikėjo Lietuvai, ar tik pateptiesiems? LRT yra skelbusi, kad prie Ramūno Karbauskio verslo imperijos augimo prisidėjo jo politinė bendražygė K. Prunskienė. Dar būdama žemės ūkio ministre ji numatė išimtį Europos Sąjungos paramos skirstymo mechanizme: žemės ūkio kooperatyvams nebuvo taikomas dvejų metų veiklos vykdymo reikalavimas. Kitaip tariant, įmonėms dvejų metų ribojimas galiojo, o ką tik įsteigti kooperatyvai paramą galėjo gauti iš karto. Kaip skelbta, K. Prunskienės įsakymas su šia išimtimi įsigaliojo 2007 metų lapkričio 25 dieną. Likus kelioms dienoms iki įsakymo įsigaliojimo, R. Karbauskio ir jo šeimos įmonės įregistravo kooperatinę bendrovę „Grūdų centras“. Vėl – sutapimas?
Bet palikime žemę ir pakalbėkime apie verslą. Kai Biržų rajono savivaldybėje vyksta svarbūs procesai, verslininkai kviečiami padėti, prisidėti, siūlyti idėjas. Tačiau kai verslininkas Gediminas Vadopalas bando išsiaiškinti dėl nuosavo žemės sklypo ribų, suinteresuoti savivaldos atstovai net nesiteikia dalyvauti, nors matininkas buvo išsiuntęs pranešimą.
Kodėl toji karalystė tokia abejinga žmogui? Iš kur toks valdiškas požiūris? Nejaugi neatsirado nė vieno, galinčio pabendrauti su savo rajono gyventoju, savo rinkėju?
Ne. Geriau pasėdėti kabinete, o vėliau išnagrinėti dokumentus.
Ne kartą rajono vadovas ir kiti valdininkai yra kritikavę Vilniuje sėdinčius biurokratus, esą šie dirba kabinetuose ir nežino tikrosios padėties rajonuose. Tačiau kur tuomet pačių noras padėti žmogui? Bent parodyti pagarbą ir ateiti pasižiūrėti, kas vyksta?
Matyt, varguoliai tik trukdo. Gal valdininkas tuo metu turi įdomesnių reikalų ir tikrai nėra nusiteikęs eiti į Plento gatvę pasidomėti, kas ten pridaryta. O gal žino, kad suklydo savivaldybės biurokratai?
Nepagarba žmogui stebuklingai pradingsta tik prieš rinkimus, kai kiekvieno balsas tampa brangus. Dviveidystė – kitaip nepavadinsi.
Kam tarnauja ponai iš aukštutinės pilies – sau ar žmonėms? Kas jiems moka algas? Kas moka mokesčius?
Po rinkimų gyvenimas iš tiesų pagerėja. Tik niekas nesakė, kad geriau gyvens paprastas žmogus. Geresnis gyvenimas – išrinktiesiems. Jie gauna karūnas, užsiaugina ambicijas, o liūdniausia – tampa abejingi žmogui, tarsi patys būtų nulipdyti iš kitokio molio ar atkeliavę iš kitos planetos.
Dėmesys, kaip rodo įvykiai, skiriamas brangioms investicijoms ir sudėtingai susipynusiems interesams. Kartais net pelno neuždirbanti įmonė tampa sporto komandų rėmėja. Tegul remia, tačiau klausimų kyla tada, kai daugiabučiai perduodami vienam administratoriui. Kas nutiks, kai tas administratorius kreipsis į savivaldybės tarybą prašydamas didinti paslaugų tarifus? Ar tikrai taryba nepritars? Manau pritars, nes taip reikia, nes motyvas „viskas brangsta” ne kartą pasiteisino.
Pasakykite, kodėl žmonės skriaudžiami pačios valdžios sugalvotais įrankiais? Juk taip neturėtų būti.
Atsakykite, kam iš tiesų tarnauja ponai iš aukštutinės pilies – žmonėms ar…? Atsakymą kiekvienas tegul susiranda pats.