MIRTIS NUTEIKIA FILOSOFIŠKAI
*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!
Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.
Mirtis – neišvengiama gyvenimo pabaiga. Nors vidinis jausmas mums nuolat klastingai šnabžda neva esame nemirtingi. Todėl dažnai ir elgiamės kaip nemirtingos, o ne mirtingos būtybės? Juk ir be gydytojų aišku, kad gyvybinė organizmo veikla kada nors sustos. Susidėvės vienas, o gal net keli organai. Gal papulsime į avariją. Gal plyta ant galvos nukris…
– Senstant mūsų kūnas sensta. Mat ląstelės nebemoka, kaip mokėjusios atsinaujinti. Todėl daroma vis daugiau klaidų. Dažniau susergame, – apie gyvenimą ir sveikatą nuomonę pasakė bičiulis Stasys. Ir liūdnai pajuokavo: – Vienas gydytojas pasakė, jog organizmui dėvintis, atsiranda vis daugiau vėžinių ląstelių, kurių organizmas nebemoka atpažinti. Jas priima, kaip geras. Todėl praktiškai visi mes turėtume numirti nuo vėžio. Bet taip neatsitinka, nes daugelis spėjame numirti ir nuo kitų ligų.
Mirtis mums neleidžia vėjavaikiškai švęsti gyvenimo. Mat ji dažnai sukelia skausmą ir liūdesį. Tačiau nuteikia pasverti gyvenimo vertybes. Verčia pasvarstyti apie gyvenimo prasmę.
DAUG GYVENIMO PRASMIŲ?
Pasaulio kultūros bei religijos suteikia gyvenimui ir mirčiai skirtingas prasmes. Aiškinama, jog mirtis – tai perėjimas į kitą būtį. Gal net į aukštesnį lygį. Arba tai – paprasčiausias atgimimas. Kaip pavasarį atgimsta lapus numetę medžiai, kaip sužaliuoja žolė. Kaip prisikelia pasaulis, kuris atrodė jau buvo miręs. Prisikelia viskas, nors atrodė nebėra vilčių. Nuo neatmenamų laikų apie mirtį pasisakė mokslininkai, filosofai, dvasininkai… Bandydavo geriau suprasti ir paaiškinti gyvenimo laikinumą ir to laikinumo vertę.
– Aiškinosi ir išsiaiškino, jog Visatoje visi elektronai yra visiškai vienodi, – fizikos žiniomis pasigyrė Stasys. Ir aiškino: – Kiekvieno iš mūsų kūne yra milžiniškas kiekis elektronų. Jie yra atomuose, iš kurių yra mes esame sudaryti. Tad mes esame tarsi Visatos dulkės. Juk sakomas: iš dulkių atsiradome, į dulkes pavirsime.
Užsiminti apie elektronus verta. Juk dabar daugelis esame elektroninėje erdvėje.
GYVENIMAS NEMATERIALIAME PASAULYJE
Elektroninė erdvė – nemateriali aplinka, sukurta kompiuterinių tinklų. Šioje aplinkoje, sujungtoje į pasaulinį internetą nuolat vyksta duomenų mainai, bendravimas. Naudojamės elektronine bankininkyste. Perkame ir parduodame prekes be grynųjų pinigų. Pasirašome dokumentus. Gauname pramogų. Sužinome naujienų. Patys apie savo gyvenimą skelbiame feisbukuose ir kituose socialiniuose tinkluose. Ir tie tinklai be perstojo veikia 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę.
– Kai kompiuteris praneša apie mano feisbuko draugų gimtadienius, baugu, kad kam nors, jau išėjusiam į Amžinybę, nepalinkėčiau geros šventės, – prisipažino Stasys. Ir paaiškino, jog turi daugiau kaip keturis tūkstančius feisbuko draugų. Kai kuriems, prieš mirtį nespėjusiems panaikinti feisbuke savo paskyros, kompiuteris ir toliau skelbia naujas gyvenimo sukaktis.
Išeitų, kad elektroniniame pasaulyje galime gyvuoti ir po mirties. Gal tai ir yra mūsų gyvenimo prasmė? Panašiai gyvuoja ir taip vadinamas nematerialus kultūros paveldas. Jame iš kartos į kartą perduodamos bendruomenių tradicijos, žinios, įgūdžiai…
ŽMOGAUS GYVENIMO PRASMĖ
Grįžtant prie gyvenimo prasmės paieškų matome, kad vieno atsakymo nėra. Gyvenimo prasmė priklauso nuo kiekvieno žmogaus gyvenimo vertybių. Gera džiaugtis kiekviena gyvenimo diena. Smagu mylėti šeimą, draugus. Miela, kai gali padėti kitiems. Padaryti vertingų darbų. Gera mokytis naujų dalykų, tobulėti, ieškoti laimės…
– Teisingai sakoma, kad laimingas tas, kuris laimės nerado, – nusijuokė Stasys. Ir priminė dar vieną žmonėms svarbų dalyką – giminės pratęsimą. Juk reikia susilaukti vaikų, kad tavo gyvenimas nepasibaigtų su išėjimu iš šio pasaulio.
Dabar daugelis pasaulio valstybių yra susirūpinę demografine padėtimi. Ir Lietuvos valdžios suka galvas, kaip įpūsti lietuviams norą turėti daugiau vaikų. Sudėtingas uždavinys. Panašu, kad per gerai gyvename, todėl laimės paieškų nesiejame su vaikų turėjimu ir auginimu.
KOKIA DIRBTINIO INTELEKTO PRASMĖ?
Dabar dažnai, kai ko nors nežinome, klausiame patarimo visažinio Dirbtinio Intelekto (DI). Jis žino viską: nuo Visatos atsiradimo iki agurkų rauginimo. Paklausėme DI apie gyvenimo prasmę. Jis ėmė ir suprato, kad norėjome sužinoti apie jo egzistavimo prasmę. Tad atsakė, kad DI neturi sąmonės, jausmų ar asmeninių poreikių. Pagrindinės DI funkcijos ir prasmė iš jo paties perspektyvos apima duomenų analizę, užduočių sprendimą ir žmogaus pagalbinę veiklą. DI veikia pagal programinės įrangos taisykles, paversdamas didelius informacijos kiekius naudingais atsakymais. DI gyvavimo tikslas priklauso tik nuo to, kokią užduotį jam skiria žmogus. Pavyzdžiui: rasti informaciją, sukurti tekstą ar valdyti įrenginius. DI negali jausti laimės ar kančios. Todėl jis neklausia: „kodėl aš esu?“ Tik vykdo skaičiavimus.
– Šaunuolis tas DI! Taip gražiai atsakė. O mes pasileidžiame į visokius išvedžiojimus, gyvenimo prasmės ieškojimus, – pagyrė DI už atvirumą Stasys.
Matyt, ir mums, užuot galvas dėl tų prasmių sukus, reikia tiesiog gyventi. Kuo gražiau, tuo geriau.
SVARBIAUSIA GYVENIMO IŠKILMĖ
Nors mumyse knibžda aibė elektronų, kurie yra vienodi visoje Visatoje, bet mes gyvename nevienodus gyvenimus. Turime tūkstančius ar net milijonus pasirinkimo kelių.
– Vienoje dainoje dainuojama, kad yra ir milijonas kelių, kaip numirti, – pasišaipė Stasys. Jo nuomone, ko gero, mūsų gyvenime svarbiausia – gražiai numirti.
Nuo mirties niekur nesidėsime. Yra net toks gražus pasakymas: jeigu nebūtų mirties, ką laidotumėme? Tikrai, be mirties neturėtume svarbiausios gyvenimo Iškilmės – Laidotuvių. Ta Iškilmė svarbi. Ji apibendrina ir suteikia mūsų gyvenimui tikrą prasmę.