ŠIS BEI TAS APIE ORUS, ATOSTOGAS BEI FUTBOLO PAGERINIMO NORUS

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

Mėgs­ta­me ne tik orus ap­ta­ri­nė­ti. Nuo­lat ap­ta­ri­nė­ja­me ki­tus žmo­nes. Ir ly­gi­na­me sa­ve su ki­tais. Net pa­vargs­ta­me nuo to­kio už­siė­mi­mo. Me­ta­me dar­bus ir ei­na­me ato­sto­gau­ti. Nors yra žmo­nių, ku­rie de­šimt­me­čius nė­ra ato­sto­ga­vę. Gy­ve­na sa­vo na­muo­se. Kui­čia­s...

Mėgs­ta­me ne tik orus ap­ta­ri­nė­ti. Nuo­lat ap­ta­ri­nė­ja­me ki­tus žmo­nes. Ir ly­gi­na­me sa­ve su ki­tais. Net pa­vargs­ta­me nuo to­kio už­siė­mi­mo. Me­ta­me dar­bus ir ei­na­me ato­sto­gau­ti. Nors yra žmo­nių, ku­rie de­šimt­me­čius nė­ra ato­sto­ga­vę. Gy­ve­na sa­vo na­muo­se. Kui­čia­si so­dy­bo­se. Ir su to­li­mais, eg­zo­ti­niais pa­sau­liais su­si­pa­žįs­ta te­le­vi­zi­jo­se ar kny­go­se. Bū­na, kad apie vie­ną ar ki­tą vals­ty­bę dau­giau ži­no, nei tuo­se kraš­tuo­se pa­bu­vo­ję tu­ris­tai.

– Kny­gą apie ko­kį to­li­mą pa­sau­lį per­skai­tęs ne­pa­si­gir­si. O nu­va­žia­vęs į Tai­lan­dą ar bent į Tur­ki­ją ga­li į feis­bu­ką įkel­ti ke­lias de­šim­tis nuo­trau­kų. Kad vi­si pa­ma­ty­tų: ką ir ko­kia­me res­to­ra­ne val­gei, ko­kia­me vieš­bu­ty­je gy­ve­nai, prie ko­kio ar­chi­tek­tū­ros pa­mink­lo nu­si­fo­tog­ra­fa­vai, – pa­ste­bė­jo bi­čiu­lis Sta­sys. Jo ma­ny­mu, žmo­nės vyks­ta ato­sto­gau­ti sve­tur, kad pa­si­jus­tų lais­ves­ni. At­si­ri­bo­tų nuo ki­tų. Dau­giau pa­bū­tų su sa­vi­mi.

Ka­žin ar ga­li­ma nuo ki­tų pa­bėg­ti. Bent trum­pam nuo ki­tų api­pūs­ti. Bū­tų gra­žu, kad pa­vyk­tų at­si­kra­ty­ti bū­ti­ny­bės ly­gin­ti sa­ve su ki­tais.

STATINĖJE NEPASISLĖPSI?

Se­no­vė­je toks fi­lo­so­fas Dio­ge­nas, maiš­tau­da­mas prieš vi­suo­me­nės ydas, ap­si­gy­ve­no sta­ti­nė­je už mies­to. Ta­čiau die­ną jis vaikš­čio­jo su ži­bu­riu. Sa­kė: ieš­kau žmo­gaus. Tar­si no­rė­jo at­si­ri­bo­ti nuo ki­tų. Ta­čiau vi­sus kri­ti­ka­vo. Dė­jo ki­tų gy­ve­ni­mo bū­dus į šuns die­nas. Ir ap­lin­ki­niai jį pra­mi­nė šu­ni­mi.

– Išei­tų, kad nei sta­ti­nė­je, nei sve­ti­mo­je vals­ty­bė­je nuo sa­vęs ne­pa­bėg­si, – priė­jo prie iš­va­dos Sta­sys. – Ir po šau­nių ato­sto­gų juk ten­ka grįž­ti at­gal į kas­die­ny­bę, nuo ku­rios no­rė­jai pail­sė­ti.

Pa­siš­ne­kė­jo­me. Ir ne­su­ta­rė­me, kiek ver­tin­gos ato­sto­gos. Vie­niems jos gal pa­de­da, o ki­tiems jo­kios – nei dva­si­nės, nei fi­zi­nės – nau­dos gy­ve­ni­me ne­duo­da.

SPORTAS IR POLITIKA

Pas­ta­ro­sio­mis sa­vai­tė­mis ne­bu­vo įma­no­ma pa­si­slėp­ti nuo spor­to. Juk vy­ko pa­sau­lio fut­bo­lo čem­pio­na­tas. Pa­sau­lis ėjo iš pro­to. Ži­nios net pra­si­dė­da­vo nuo to, kas į kie­no var­tus ka­muo­lį įspy­rė. Re­por­ta­žuo­se iš čem­pio­na­to sir­ga­liai pa­sa­ko­da­vo, jog ke­lio­nei ir bi­lie­tams į var­žy­bas iš­lei­dę tūks­tan­čius do­le­rių. Mi­nios sir­ga­lių gat­vė­se, sta­dio­nuo­se…

– Te­gul į ma­ne fut­bo­lo ger­bė­jai me­ta ak­me­nį, bet man la­biau pa­tin­ka krep­ši­nis. Re­zul­ta­ty­ves­nis žai­di­mas. Ta­čiau ne­no­rė­jau prieš pa­žįs­ta­mus pa­si­ro­dy­ti bal­ta var­na. Tad žiū­rė­jau kai ku­rias fut­bo­lo var­žy­bas. Man la­biau pa­ti­ko ko­va dėl tre­čios vie­tos. Bu­vo įmuš­ta į var­tus net de­šimt ka­muo­lių! O auk­si­nio ir vie­nin­te­lio nu­ga­lė­to­jų is­pa­nų įvar­čio į ar­gen­ti­nie­čių var­tus te­ko lauk­ti dau­giau kaip šim­tą mi­nu­čių, – sa­vo įspū­džiais apie fut­bo­lo žiū­rė­ji­mą pa­si­da­li­no Sta­sys. Jo ma­ny­mu, rei­kė­tų keis­ti tai­syk­les. Gal pa­nai­kin­ti nuo­ša­lę, kad dau­giau įvar­čių pa­ma­ty­tu­me.

Gal ka­da kas nors ims ir pa­keis tai­syk­les. Ga­li net Tram­pas taip pa­da­ry­ti. Jis tu­ri ga­lių. Juk per čem­pio­na­tą pa­skam­bi­no kam rei­kia ir JAV fut­bo­lo rink­ti­nės žai­dė­jui bu­vo pa­nai­kin­ta tei­sė­jo pa­ro­dy­ta rau­do­na kor­te­lė. Ame­ri­kos pre­zi­den­tas paaiš­ki­no, kad apie fut­bo­lą nu­si­ma­no ir ži­no, kad ne­rei­kė­jo rau­do­nos kor­te­lės ro­dy­ti. Išei­tų, kad spor­tas žy­giuo­ja gre­ta su po­li­ti­ka.

– Pa­na­šių nu­si­ma­ny­mo pa­vyz­džių tu­ri­me ir sa­vo­je pa­dan­gė­je. Vos tik iš­ren­ka­me ką nors į val­džią, tuoj pra­de­da iš­ma­ny­ti ener­ge­ti­kos ar net stog­den­gys­tės rei­ka­lus. Ga­li tvir­tai pa­sa­ky­ti, kas yra tik­ras me­nas, nors per sa­vo gy­ve­ni­mą nė­ra bu­vęs nė vie­na­me mu­zie­ju­je, – ste­bė­jo­si pa­šne­ko­vas, jog kai ku­rie žmo­nės, iš­rink­ti į val­džią, stai­ga tam­pa vi­sa­ži­niais.

Mes ir­gi dau­ge­liu klau­si­mų tu­ri­me sa­vo nuo­mo­nę. Tik ne vi­sa­da tos nuo­mo­nės kas klau­sia. O po­li­ti­kai, no­ri ne­no­ri, tu­ri pa­sa­ky­ti, ką vie­nu ar ki­tu at­ve­ju gal­vo­ja. Tad bū­na, jog ir pri­šne­ka vė­jų. Ir ką?! Vi­si mes iš tos pa­čios gi­mi­nės. Daž­nai lie­žu­viu pri­skal­do­me mal­kų. Tad jei­gu kas ne taip, at­si­pra­šo­me. Juk ir da­bar ga­lė­jo už­si­gau­ti koks fut­bo­lo ar Tram­po ger­bė­jas.