Svarbiausia – sugrįžti

Ne­ma­žai ten­ka ke­liau­ti ir ste­bė­ti, kaip kei­čia­si ne tik me­tų lai­kai, bet ir pa­ts kraš­to­vaiz­dis. Pa­ke­lė­se vis daž­niau ma­tau nyks­tan­čias vien­kie­mių so­dy­bas – pa­lik­tus me­di­nius na­mus, pa­ma­žu smen­gan­čius į že­mę.

Kai už­gęs­ta žmo­gaus gy­vy­bė, ne­re­tai ima nyk­ti ir jo na­mai. Me­di­nės sie­nos pil­kė­ja, lan­gai už­tems­ta, sto­gai įlūž­ta… Kai ku­rių tro­be­lių du­rys už­kal­tos, kad vi­dun ne­si­lau­žy­tų vie­ti­niai ar pra­ša­lai­čiai, ta­čiau dau­gu­ma tie­siog ty­liai grimz­ta į že­mę. Kar­tu su tro­be­siais bai­gia­si ir šei­mos, so­dy­bos, o kar­tais ir vi­so kai­mo is­to­ri­ja.

Tuo me­tu mies­tų pa­kraš­čiuo­se ky­la nau­ji na­mai. Žmo­nės ku­ria­si prie­mies­čiuo­se, tve­ria aukš­tas tvo­ras, va­ži­nė­ja nau­jais au­to­mo­bi­liais. Jau­nų šei­mų daž­nai ne­be­vi­lio­ja se­ni tro­be­siai – jos ren­ka­si ko­te­džus ar šiuo­lai­kiš­kus na­mus ne­to­li mies­to, net jei už juos dau­ge­lį me­tų teks mo­kė­ti ban­kui.

Ir tai nė­ra blo­gai. Kiek­vie­na kar­ta ku­ria­si sa­vaip. Svar­biau­sia, kad žmo­gus tu­ri tiks­lą, dir­ba, sten­gia­si ir ju­da pir­myn.

Tik tas ju­dė­ji­mas pir­myn… Ar vi­sa­da pa­si­tei­si­na? Ti­kiuo­si, sa­vait­ga­lį ne­te­ko va­žiuo­ti did­mies­čių ar Pa­lan­gos ir Šven­to­sios link. Ke­liuo­se da­bar – tik­ras iš­ban­dy­mas. Ir kal­bu ne vien apie ne­si­bai­gian­čius re­mon­tus, su­siau­rė­ju­sias eis­mo juos­tas ar ki­lo­met­ri­nes spūs­tis.

Kur kas la­biau ste­bi­na drą­suo­liai, o gal tiks­liau – skrai­duo­liai, ku­rie ne­pai­so ke­lio ženk­lų ir re­mon­tuo­ja­mais ruo­žais le­kia taip, tar­si bū­tų įjun­gę ne au­to­pi­lo­tą, o ne­mir­tin­gu­mo re­ži­mą.

Už­ten­ka vie­nos klai­dos, vie­no neat­sar­gaus ma­nev­ro, vie­nos se­kun­dės – ir au­to­mo­bi­liai su­si­du­ria, eis­mas su­sto­ja, nu­si­drie­kia il­gos ei­lės. Kai lau­ke be­veik 30 laips­nių karš­čio, va­lan­dą sto­vė­ti spūs­ty­je – men­kas ma­lo­nu­mas.

Ta­čiau tai nie­kis, pa­ly­gin­ti su tuo, ką pa­ti­ria žmo­nės, ku­riuos kaž­kie­no leng­va­bū­diš­ku­mas su­ža­lo­ja. Kar­tais to­kia ke­lio­nė bai­gia­si ne su­ga­din­tu sa­vait­ga­liu, o nu­trū­ku­siu gy­ve­ni­mu.

Tai­syk­lių ten­ka pai­sy­ti vi­sa­da, kad ir kaip kar­tais no­rė­tų­si jas apei­ti. Ke­ly­je esa­me at­sa­kin­gi ne tik už sa­ve, bet ir už ša­lia va­žiuo­jan­tį, prie­šais atei­nan­tį ar ga­le sė­din­tį žmo­gų.

Vie­na se­kun­dė, vie­nas neap­gal­vo­tas ma­nev­ras ar per stip­riai nu­spaus­tas grei­čio pe­da­las ga­li nu­lem­ti la­bai daug.

Ne­no­riu skam­bė­ti kaip mo­čiu­tė, iš­ly­din­ti anū­ką ir vis kar­to­jan­ti: „Va­žiuok at­sar­giai. Lai­min­gai grįžk“… Ta­čiau kai ko­ne kas­dien gir­di­me apie ke­liuo­se žūs­tan­čius jau­nus žmo­nes, toks pa­lin­kė­ji­mas ne­beat­ro­do nei se­na­ma­diš­kas, nei tuš­čias.

Tie į že­mę pa­ma­žu grimz­tan­tys me­di­niai na­mai me­na žmo­nes, ku­rie tik­riau­siai nu­gy­ve­no il­gą, nors ir ne­leng­vą gy­ve­ni­mą. Ar jie taip pat vi­sur sku­bė­jo?

Ko­dėl mes šian­dien taip le­kia­me – tar­si bū­tu­me kaž­ko ne­te­kę, tar­si mė­gin­tu­me kaž­ką pa­vy­ti? Ke­ly­je sku­bė­ji­mas daž­nai su­tau­po vos ke­lias mi­nu­tes, ta­čiau ga­li atim­ti vi­są li­ku­sį gy­ve­ni­mą.

To­dėl prieš stip­riau spaus­da­mi grei­čio pe­da­lą pri­si­min­ki­me pa­pras­tą pa­lin­kė­ji­mą: ne­sku­bėk grei­čiau, ne­gu skren­da ta­vo an­ge­las sar­gas.