Julius Janonis. Suklaidintas žavios vizijos

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

1896-ųjų me­tų ba­lan­džio 4 die­ną ma­ža­me Ber­ži­nių kai­me­ly­je gi­mė poe­tas Ju­lius Ja­no­nis. Skau­dus, tra­giš­kas li­ki­mas jam lė­mė bū­ti vi­sa­da jau­nam. Praeis dar daug me­tų, o Bir­žų kraš­to žmo­nių su­vo­ki­me poe­tas liks kaip kil­nių idea­lų sie­kian­tis, ro­man­tiš­kas mak­si­ma...

1896-ųjų me­tų ba­lan­džio 4 die­ną ma­ža­me Ber­ži­nių kai­me­ly­je gi­mė poe­tas Ju­lius Ja­no­nis. Skau­dus, tra­giš­kas li­ki­mas jam lė­mė bū­ti vi­sa­da jau­nam. Praeis dar daug me­tų, o Bir­žų kraš­to žmo­nių su­vo­ki­me poe­tas liks kaip kil­nių idea­lų sie­kian­tis, ro­man­tiš­kas mak­si­ma­lis­tas, jau­di­nan­tis skai­ty­to­ją ne tik ei­lė­raš­čiais, ku­riuo­se, Vy­tau­to Ku­bi­liaus žo­džiais, „ryš­kiai plaz­da dva­si­nio tau­ru­mo jė­ga,“ bet ir sa­vo gy­ve­ni­mu.

Iš­sa­mius, konk­re­čio­mis de­ta­lė­mis paį­vai­rin­tus at­si­mi­ni­mus apie Ja­no­nių šei­mą ir poe­to jau­nas die­nas pa­ra­šęs jo am­ži­nin­kas, evan­ge­li­kų re­for­ma­tų ku­ni­gas Po­vi­las Ja­šins­kas tvir­ti­na, kad poe­to ta­len­tą Ju­lius pa­vel­dė­jo iš mo­ti­nos, ku­ri mo­kė­jo daug pa­sa­kų, dai­nų, mįs­lių, pa­ti bu­vo pui­ki pa­sa­ko­to­ja, ban­dė ra­šy­ti ei­lė­raš­čius. Pen­ke­rių me­tų Ju­lius jau skai­tė ir ra­šė, o lie­tu­viš­ka kny­ga jam ta­po di­džiau­siu tur­tu. Mo­ti­na, la­bai mė­gu­si kny­gas, jų gau­da­vo iš re­for­ma­tų baž­ny­čios var­go­ni­nin­ko Mi­ke­lė­no, ku­ni­go Po­vi­lo Ja­ku­bė­no, ki­tų Bir­žų in­te­li­gen­tų.

„Visada ramus, tylus, susimąstęs”…

Nuo Ber­ži­nių iki ar­ti­miau­sios mo­kyk­los Bir­žuo­se bu­vo 13 ki­lo­met­rų, to­dėl Ju­liui te­ko ap­si­gy­ven­ti pas re­for­ma­tų baž­ny­čios var­pi­nin­ką. Pra­di­nės mo­kyk­los ve­dė­jas Ig­nas Pro­tas pri­si­me­na: „Vi­są gy­ve­ni­mą man aky­se sto­vi J. Ja­no­nio pa­veiks­las: ne­di­de­lio ūgio, iš­blyš­kęs, iš­var­gęs, akys mįs­lin­gos, nuo­sta­bios. Ki­tų to­kių akių man ne­te­ko gy­ve­ni­me ma­ty­ti. Vi­sa­da ra­mus, ty­lus, su­si­mąs­tęs. Nie­ka­da ne­ma­čiau jo su­py­ku­sio, su­si­jau­di­nu­sio, nie­kad jis nie­kuo ne­si­skun­dė, ir nie­kas dėl jo ne­prie­kaiš­ta­vo.“ Jau ant­ra­me sky­riu­je Ju­lius bu­vo pra­min­tas Sa­lia­mo­nu, nes iš vi­sos kla­sės grei­čiau­siai at­min­ti­nai skai­čiuo­da­vo, o kar­tą per­skai­tęs tris apy­sa­kos pus­la­pius ru­sų kal­ba ga­lė­da­vo pa­kar­to­ti teks­tą žo­dis žo­din.

„Jaunimo balso“ redaktorius

Jau pra­džios mo­kyk­lo­je Ju­lius ra­šė ei­lė­raš­čius ir ap­sa­ky­mė­lius ru­sų ir lie­tu­vių kal­bo­mis. Kad ga­lė­tų 1909 me­tais pra­dė­ti mo­ky­tis Bir­žų ke­turk­la­sė­je mo­kyk­lo­je, pa­si­rū­pi­nęs ku­ni­gas Po­vi­las Ja­ku­bė­nas, mo­kė­jęs ru­sų, lat­vių, es­tų, len­kų, če­kų, vo­kie­čių, pran­cū­zų, ang­lų, ita­lų, se­no­vės sla­vų, lo­ty­nų, grai­kų, heb­ra­jų ir san­skri­to kal­bas, mo­kyk­lo­je dės­tęs vo­kie­čių ir kaip ne­pri­va­lo­mą da­ly­ką lie­tu­vių kal­bą, vi­sa­da pa­brėž­da­mas jos gro­žį, dieg­da­mas mo­ki­nių šir­dy­se mei­lę ne vien gim­ta­jai kal­bai, bet ir lie­tu­vių tau­tai, jos gar­bin­gai praei­čiai.

Lie­tu­vių kal­bos pa­mo­kas lan­kan­tys moks­lei­viai mo­kyk­lo­je su­si­bū­rė į slap­tą bū­re­lį ir pra­dė­jo leis­ti są­siu­vi­nio for­ma­to ran­ka ra­šy­tą laik­raš­tė­lį „Jau­ni­mo bal­sas“. Ju­lius bu­vo šio laik­raš­tė­lio re­dak­to­rius. Jis kar­tu su sa­vo mo­ky­to­ju tvar­kė ra­ši­nius, tai­sė ei­lė­raš­čius. P. Ja­šins­kas ra­šo, kad tuo­met Ju­lius Ja­no­nis dar ne­ži­no­jęs ei­lia­vi­mo tai­syk­lių. Su jo­mis bū­si­mą poe­tą su­pa­žin­di­nęs P. Ja­ku­bė­nas. Ei­lė­raš­čius tai­sant tek­da­vo pa­si­tar­ti ir su Bir­žuo­se tuo­met gy­ve­nu­siu poe­tu ir ver­tė­ju Sta­nis­lo­vu Da­gi­liu. Tik­riau­siai ne be P. Ja­ku­bė­no gim­to­sios kal­bos pa­mo­kų įta­kos Ju­lius pa­si­rin­ko Vai­di­los Ai­nio sla­py­var­dį.

Pirmasis eilėraštis

Kny­gos „Ju­lius Ja­no­nis. Poe­tas ir re­vo­liu­cio­nie­rius“ au­to­rius Jur­gis Ja­šins­kas ma­no, kad Sta­nis­lo­vas Da­gi­lis ir pa­ska­ti­nęs Ju­lių Ja­no­nį su sa­vo kū­ry­ba išei­ti į vie­šu­mą.

1912 me­tais „Jau­ni­mo“ ket­vir­ta­ja­me nu­me­ry­je iš­spaus­di­na­mas pir­ma­sis Vai­di­los Ai­nio sla­py­var­džiu pa­si­ra­šy­tas ei­lė­raš­tis „Naš­lai­tė­lė“. O pa­žin­tis ir tik­riau­siai drau­gys­tė su S. Da­gi­liu pra­si­dė­ju­si žy­miai anks­čiau, kuo­met poe­tas ir ver­tė­jas ėmė­si reng­ti evan­ge­li­kų re­for­ma­tų gies­my­ną.

Tuo­met jis ir pa­kvie­tęs į tal­ką jau­ną moks­lei­vį, tu­rė­ju­sį leng­vai įskai­to­mą brai­žą ir ga­lė­ju­sį per­ra­ši­nė­ti S. Da­gi­lio su­re­da­guo­tas gies­mes. Vė­liau jau­nes­nio­ji poe­to se­suo Emi­li­ja pri­si­mins, kad už tal­ki­nin­ka­vi­mą gies­my­no ren­gė­jai Ju­liui įtei­kė pa­dė­kos raš­tą. 1912 – 1915 me­tais abu poe­tai spaus­dins sa­vo ei­lė­raš­čius ir ver­ti­mus Bir­žų spaus­tu­vė­je spaus­di­na­muo­se „Bir­žų ka­len­do­riuo­se“.

Kišenėje nė skatiko…

1913 me­tais Ju­lius iš­va­žia­vo mo­ky­tis į Šiau­lių gim­na­zi­ją. Ap­si­gy­ve­no Kup­re­vi­čių šei­mo­je, mo­kė jų vai­kus. Tais me­tais laiš­ke į Ame­ri­ką gy­ven­ti iš­vy­ku­siai se­se­riai Ma­ri­jai ra­šė, kad mo­ko­si gim­na­zi­jos penk­to­je kla­sė­je, už bu­tą ir val­gį ne­rei­kia mo­kė­ti, „tik pa­mo­kau kiek Kup­re­vi­čiu­kus. Pi­ni­giš­kas pa­dė­ji­mas vi­sai ge­ras. (…) Moks­las ei­na ne­blo­gai. Tarp ki­tų moks­lo da­ly­kų mo­kau­si ir lo­ty­nų, grai­kų, vo­kie­čių ir pran­cū­zų kal­bas. Tiek apie sa­ve“.

Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro vie­su­las pri­ver­tė jau­ną poe­tą pa­lik­ti Šiau­lius. Iš Vil­niaus drau­ge su ki­tais lie­tu­vių moks­lei­viais spe­cia­liu eše­lo­nu iš­va­žia­vo į Vo­ro­ne­žą. Čia iš­bu­vęs pus­me­tį, 1916 me­tų pra­džio­je at­vy­ko į Pe­ter­bur­gą. Mo­kė­si gim­na­zi­jo­je, pie­tau­da­vo pi­gio­je stu­den­tų val­gyk­lo­je. Liūd­nai juo­kau­da­mas ra­šė: „Sė­džiu ne­kū­ren­ta­me kam­ba­rė­ly­je ir, su­ver­žęs dir­žu tuš­čią pil­vą, skai­tau laik­raš­čio ži­nu­tę apie ka­ri­nės prie­vo­lės įve­di­mą Ang­li­jo­je. Ki­še­nė­je nė ska­ti­ko, dar­bo nė­ra jo­kio, pa­žįs­ta­mų nė­ra, o jei­gu ir yra ke­le­tas, tai jų ki­še­nė­se vė­jas švil­pau­ja la­biau ne­gu ma­no­sio­se“.

Kalėjimas, alkis ir nuovargis pakerta sveikatą

Bir­žie­tis po­li­ti­kos ir vi­suo­me­nės vei­kė­jas Mar­ty­nas Yčas kvie­čia Ju­lių ra­šy­ti „Lie­tu­vos bal­sui,“ ža­da ge­rai mo­kė­ti, ta­čiau poe­tas at­si­sa­ko. Įs­to­ja į ko­mu­nis­tų par­ti­ją. 1916 me­tais pa­ten­ka į Kres­ty ka­lė­ji­mą. Po mė­ne­sio pa­lei­džia­mas. Dar kar­tą sui­ma­mas, bet iš Vi­tebs­ko ka­lė­ji­mo jį greit iš­va­duo­ja Pe­ter­bur­ge ki­lu­si va­sa­rio re­vo­liu­ci­ja. Ka­lė­ji­mas, al­kis, nuo­var­gis pa­ker­ta J. Ja­no­nio svei­ka­tą.

Poe­tą kan­ki­na pa­ki­lu­si tem­pe­ra­tū­ra. Gy­dy­tis nė­ra iš ko. Ki­tiems bū­ti naš­ta jis ne­no­ri. Pak­laus­tas apie svei­ka­tą at­sa­ko: „Yra svar­bes­nių rei­ka­lų ne­gu svei­ka­ta“.

„Ave vita”…

1917 me­tų ge­gu­žės 30 die­ną Ju­lius Ja­no­nis pa­si­trau­kė iš gy­ve­ni­mo, pa­dė­jęs gal­vą ant bė­gių prie­šais at­va­žiuo­jan­tį trau­ki­nį. Ša­lia, ke­pu­rė­je, pa­li­kęs pa­sku­ti­nį ei­lė­raš­tį „Ave vi­ta, mo­ri­tu­rus te sa­lu­tat“ („Svei­kas gy­ve­ni­me, ta­ve svei­ki­na ei­nan­tis mir­ti“), mū­sų kraš­tie­čio li­te­ra­tū­ro­lo­go Vy­tau­to Ku­bi­liaus žo­džiais, poe­ti­nę sa­vo gy­ve­ni­mo san­trau­ką, ku­rio­je at­si­spin­di vi­sa poe­to as­me­ny­bė su sa­vo sie­ki­mais, sva­jo­nė­mis ir kan­čio­mis.

Suk­re­čian­tis pa­sku­ti­nis ei­nan­čio mir­ti žo­dis, pil­nas žmo­giš­kos di­dy­bės, mei­lės gy­ve­ni­mui ir tra­giz­mo.

Sistemos įkaitas

De­šimt­me­čius Ju­lius Ja­no­nis ir jo kū­ry­ba bu­vo ver­ti­na­ma vie­na­ša­liš­kai. Taip, kaip bu­vo nau­din­ga so­vie­ti­nei sis­te­mai. Poe­tas bu­vo pa­vers­tas so­cia­lis­ti­nės re­vo­liu­ci­jos (ši­taip ten­den­cin­gi so­vie­ti­niai ideo­lo­gai va­di­no bol­še­vi­kų gink­luo­tą per­vers­mą – aut. pa­st) šauk­liu, jos įkai­tu.

Bū­da­mas idea­lis­tas, jau­nas poe­tas troš­ko keis­ti pa­sau­lį, kad jis bū­tų tei­sin­ges­nis ir gra­žes­nis. Tai kil­nus, ne­sens­tan­tis, am­žiais švie­siau­sias žmo­ni­jos as­me­ny­bes ly­din­tis troš­ki­mas.

Ir anks­čiau apie Ju­lių Ja­no­nį ra­šęs „XX am­žiaus li­te­ra­tū­ros“ au­to­rius Vy­tau­tas Ku­bi­lius sa­kė, kad poe­tas „bu­vo pir­ma­sis ta­len­tin­gas lie­tu­vių ra­šy­to­jas, priė­męs mark­siz­mą kaip vie­nin­te­lį in­dust­ria­li­zuo­tos vi­suo­me­nės ti­kė­ji­mą ir su­ge­bė­jęs pa­vers­ti šią di­džią­ją XX am­žiaus iliu­zi­ją tik­ru poe­ti­niu iš­gy­ve­ni­mu…

Poezijos klasika

Pa­kan­ka su­gre­tin­ti ei­lė­raš­čius „Te­gu si­dab­ruo­ja šal­to­ji ra­sa“, „Iš dar­bi­nin­kų ka­te­kiz­mo“, „Žie­ma“, „Ka­riuo­me­nei trau­kiant“, kad įsi­ti­kin­tu­me, ko­kios pla­čios ska­lės bu­vo poe­to bal­sas… Ja­no­nio ei­lė­raš­čiai yra gra­žiau­si lie­tu­vių poe­ti­nės poe­zi­jos pus­la­piai“.

Poe­tui bu­vo ar­ti­ma ne vien grau­di var­guo­lių li­ki­mo te­ma. Skai­to­me jo ei­lė­raš­čius („Ma­no dai­ne­lės“, „Pa­va­sa­rio ai­dai“, „Pir­mo­ji ži­bu­tė“, „So­ne­tų vai­ni­kas“, „Te­gu si­dab­ruo­ja šal­to­ji ra­sa“ ir kt.) ir pa­jun­ta­me jaut­rią ir tra­pią ly­ri­ko sie­lą, su­bti­lų gam­tos ir jaus­mo gro­žį, al­suo­jan­tį prieš šim­tą me­tų pa­ra­šy­to­se ei­lu­tė­se. Be jų kur kas tuš­tes­nė ir ny­kes­nė bū­tų mū­sų poe­zi­jos pa­dan­gė. Ne vie­nas ei­lė­raš­tis yra ta­pęs lie­tu­vių vai­kų poe­zi­jos kla­si­ka.

Sesės liudijimai

Prieš tris­de­šimt pen­ke­rius me­tus JAV gy­ve­nęs iš Va­bal­nin­ko ki­lęs žur­na­lis­tas ir ra­šy­to­jas Vla­das Bū­tė­nas (Ra­mo­jus) man at­siun­tė Či­ka­go­je lei­džia­ma­me išei­vi­jos lie­tu­vių dien­raš­ty­je „Drau­gas“ pa­skelb­tą sa­vo straips­nį „Kal­ba re­vo­liu­ci­jos poe­to se­suo“.

Šie Bū­tė­no už­ra­šy­ti Ju­liaus Ja­no­nio jau­nes­nio­sios se­sers Emi­li­jos Rai­lie­nės at­si­mi­ni­mai prieš­ta­rau­ja de­šimt­me­čiais for­muo­tai ofi­cia­lia­jai li­te­ra­tū­ros moks­li­nin­kų ir so­vie­ti­nės val­džios ideo­lo­gų nuo­mo­nei. Se­suo tvir­ti­na, kad jos bro­lis re­vo­liu­ci­niu poe­tu ga­li bū­ti va­di­na­mas tik to­dėl, kad kiek­vie­nam žmo­gui troš­ko ge­res­nio, lai­min­ges­nio gy­ve­ni­mo. Jo ti­kė­jo­si pa­siek­ti laips­niš­ku de­mok­ra­ti­nių re­for­mų įgy­ven­di­ni­mu.

Pamatė nemažai neteisybės

Emi­li­ja pri­si­mi­nė, kad kar­tą, prieš iš­vyks­tant Ju­liui į Ru­si­ją, jie išė­ję į pra­žy­du­sius lau­kus, ste­bė­jo­si gė­lių gro­žiu. Ju­lius įro­di­nė­jęs, kad to­kį gro­žį ga­li su­kur­ti ne kas ki­tas, o tik Die­vas.

Pa­sak se­sers Emi­li­jos, Ju­lius Ja­no­nis bu­vo gi­liai ti­kin­tis evan­ge­li­kas re­for­ma­tas, da­ly­va­vęs Si­no­duo­se, ne­ma­žai pri­si­dė­jęs prie Šven­to­jo Raš­to pa­ruo­ši­mo ir, va­žiuo­da­mas Ru­si­jon, vie­ną jo eg­zemp­lio­rių su sa­vim pa­siė­męs.

Kai Emi­li­ja Ja­no­ny­tė – Rai­lie­nė 1970 me­tais at­va­žia­vo su eks­kur­si­ja į Lie­tu­vą ir Vil­niu­je ap­žiū­rė­jo vi­są apie Ju­lių su­rink­tą me­džia­gą, bu­vo ne­pa­ten­kin­ta, nes apie Ja­no­nių šei­mą ir sa­vo bro­lį Ju­lių pa­ma­tė ne­ma­žai ne­tei­sy­bės. Ne­pa­ti­kęs jai ir apie Ju­lių Ja­no­nį su­kur­tas me­ni­nis fil­mas, ku­ria­me ne­tei­sin­gai pa­ro­dy­tas tė­vas ir vi­sa šei­ma. Dar 1957 me­tais se­suo se­suo sa­kė: „Jei­gu Ju­lius ži­no­tų, koks ko­mu­niz­mas yra da­bar, jo kū­nas ap­si­vers­tų kars­te“.

Paneigia biografijos klaidingus faktus ir teiginius

1929 me­tais bai­gęs Bir­žų gim­na­zi­ją, 1949 me­tais iš­vy­kęs gy­ven­ti į JAV pe­da­go­gas, žur­na­lis­tas, evan­ge­li­kų re­for­ma­tų ku­ra­to­rius Jur­gis Ja­šins­kas, ma­ty­da­mas kaip jo kraš­tie­tis jau­nas poe­tas idea­lis­tas, troš­kęs keis­ti pa­sau­lį, kad jis bū­tų gra­žus ir tei­sin­gas, tam­pa Lie­tu­vo­je įsi­ga­lin­čios so­vie­ti­nės sis­te­mos ir jos ideo­lo­gi­jos įkai­tu, ryž­ta­si ra­šy­ti mo­nog­ra­fi­ją apie Ju­lių Ja­no­nį, poe­tą ir re­vo­liu­cio­nie­rių, neišk­reip­tą, bet to­kį, koks jis bu­vo, ko­kį re­gė­jo jo ar­ti­mie­ji ir bend­ra­žy­giai.

Išs­tu­di­ja­vęs ir reik­liai įver­ti­nęs Lie­tu­vo­je apie poe­tą pa­skelb­tus straips­nius, kny­gas bei aš­tun­ta­ja­me „Li­te­ra­tū­ros ir kal­bos“ to­me iš­spaus­din­tus at­si­mi­ni­mus, J. Ja­šins­kas 1967 me­tais krei­pia­si į JAV gy­ve­nan­čius poe­to pa­žįs­ta­mus ir ar­ti­muo­sius, pra­šy­da­mas už­ra­šy­ti at­si­mi­ni­mus. Šie at­si­mi­ni­mai (ypač jau­niau­sios poe­to se­sers Emi­li­jos Ja­no­ny­tės – Rai­lie­nės) nau­jais fak­tais ir spal­vo­mis pra­tur­ti­na, pa­tiks­li­na ar pa­nei­gia Ja­no­nio biog­ra­fi­jo­je įsi­tvir­ti­nu­sius klai­din­gus fak­tus ir tei­gi­nius.

Jeigu būtų likęs gyvas

At­sa­ky­da­mas į klau­si­mą „Ar Ja­no­nis bu­vo bol­še­vi­kas – ko­mu­nis­tas?“ mo­nog­ra­fi­jos au­to­rius tvir­ti­na, kad poe­tas ir re­vo­liu­cio­nie­rius lai­ky­ti­nas nai­viu idea­lis­tu, ėju­sių klai­din­gai so­cia­liz­mą su­pra­tu­sių ke­liais, ne­ga­lė­ju­siu įsi­vaiz­duo­ti, kuo taps bol­še­vi­kai, už­gro­bę val­džią Ru­si­jo­je.

„Jis išė­jo, – ra­šo apie poe­tą J. Ja­šins­kas, – ly­di­mas ža­vios vi­zi­jos. (…) Išė­jo, kaip ap­gau­lės ne­pa­žįs­tan­tis nai­vus vai­kas, ti­kė­da­mas, jog, štai, už ne­to­li­mos atei­ties per­tva­ros sto­vi lai­min­go­ji ga­dy­nė, iki šiol skriau­džia­mų­jų ir var­gin­gų­jų žmo­nių lai­mės ša­lis, ku­rio­je nė­ra rū­pes­čių, bė­dų, skaus­mų, kerš­to bei nea­py­kan­tos“.

Mo­nog­ra­fi­jos pa­bai­go­je au­to­rius skai­ty­to­jui pa­tei­kia pa­sku­ti­nį klau­si­mą: „Kas bū­tų iš­ti­kę poe­tą ir re­vo­liu­cio­nie­rių Ju­lių Ja­no­nį – Vai­di­los Ai­nį, jei jis po Spa­lio re­vo­liu­ci­jos bū­tų bu­vęs svei­kas ir ga­lė­jęs gy­ven­ti?“

Tar­si at­sa­ky­mas į šį opų klau­si­mą skam­ba Ja­no­nio moks­lo drau­go Vo­ro­ne­žo gim­na­zi­jo­je, vė­liau ka­ro is­to­ri­ko, Lie­tu­vos kū­rė­jo – sa­va­no­rio Ka­zio Ali­šaus­ko už­ra­šy­tuo­se pri­si­mi­ni­muo­se žo­džiai: „Jei­gu Ja­no­nis bū­tų li­kęs gy­vas pas bol­še­vi­kus Ru­si­jo­je, ma­nau, kad ir­gi bū­tų bu­vęs su­šau­dy­tas, – Sta­li­nas smul­kiai ma­lė…“

To įro­dy­mas – ki­tų iš Bir­žų kraš­to ki­lu­sių ra­šy­to­jų skau­dūs li­ki­mai.

Tragiški likimai

Ju­liaus Ja­no­nio bend­raam­žis And­rius Da­bu­le­vi­čius (gi­męs 1896 me­tų lie­pos 19 die­ną Pa­ro­vė­jos dva­re), Pir­ma­ja­me pa­sau­li­nia­me ka­re ca­ro ar­mi­jos ka­rei­vis, 1917 me­tais su­si­ža­vė­jęs re­vo­liu­ci­nė­mis idė­jo­mis, ko­vo­jęs Rau­do­no­sios ar­mi­jos gre­to­se, vė­liau da­ly­va­vęs lie­tu­vių pro­le­ta­ri­nių ra­šy­to­jų veik­lo­je Mask­vo­je ir Mins­ke, 1936 me­tais iš­lei­dęs ei­lė­raš­čių rin­ki­nį „Ma­no tė­vy­nė“, 1938 me­tais kaip Sta­li­no kul­to au­ka bu­vo nu­žu­dy­tas Ma­ga­da­ne.

Ke­lio­li­ka me­tų už jį vy­res­nis (gi­męs 1885 me­tų rugp­jū­čio 16 die­ną Pa­ro­vė­jos se­niū­ni­jo­je bu­vu­sia­me Pla­diš­kių vien­kie­my­je) Jo­nas Še­pe­tys, lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros is­to­ri­jo­je ži­no­mas kaip re­vo­liu­ci­nio ju­dė­ji­mo da­ly­vis, ra­šy­to­jas ir pub­li­cis­tas, skai­tęs pa­skai­tas Mask­vos tau­ti­nių ma­žu­mų uni­ver­si­te­te, spau­do­je ak­ty­viai agi­ta­vęs už Ta­ry­bų val­džią, ko­vin­gai smer­kęs jos prie­šus, pir­ma­sis į lie­tu­vių pro­le­ta­ri­nę poe­zi­ją įve­dęs sa­ty­ri­nio ei­lė­raš­čio ir ei­liuo­to fel­je­to­no žan­rus, nuo 1935 me­tų dir­bęs Pa­vol­gy­je, Ka­li­ni­no sri­ties Ka­lia­zi­no mies­to vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, 1937 me­tais bu­vo suim­tas ir mi­rė ka­lė­ji­me apie 1942 me­tus.

Paminklas – kūrybinė meilė, gulbės giesmė…

Dėl poe­to as­me­ny­bės ir jo kū­ry­bos ver­ti­ni­mo ir vė­liau su­si­kry­žiuo­da­vo įvai­rios nuo­mo­nės (kaip ir dėl Sa­lo­mė­jos Ne­ries ar Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus – aut. pa­st.). Prieš ke­lio­li­ka me­tų net spau­do­je bu­vo dis­ku­tuo­ja­ma, kad atė­jęs lai­kas skulp­to­riaus Kons­tan­ti­no Bog­da­no su­kur­tą pa­mink­lą iš­kel­ti į poe­to gim­tuo­sius Ber­ži­nius. Dar ki­ti siū­lė Ju­liaus Ja­no­nio pa­mink­lą nu­griau­ti, nes jis Bir­žams da­rąs gė­dą.

Tai kad dis­ku­tuo­ja­ma – ge­rai. Sa­ko, dis­ku­si­jo­se gims­ta tie­sa, prii­ma­mi – bū­ki­me op­ti­mis­tai – tei­sin­gi spren­di­mai. Nors gal ir ne vi­sa­da. Bet ra­cio­na­lų grū­dą ga­li­ma ap­tik­ti. Čia de­rė­tų pri­min­ti

Lie­tu­vos te­le­vi­zi­jos lai­do­je „Daik­tų is­to­ri­jos“ pa­reikš­tą Da­liaus Mi­ke­lio­nio nuo­mo­nę, kad de­gan­čią žva­kę pri­me­nan­tis pa­mink­lo si­lue­tas tu­rė­jo ly­giuo­tis į aikš­tė­je sto­vė­ju­sios evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų baž­ny­čios bokš­tą. Be­je, kai bu­vo pro­jek­tuo­ja­mi pa­mink­lai ir aikš­tė, baž­ny­čios jau se­niai ne­be­bu­vo, ją nu­grio­vė po­ka­rio me­tais. Apie tai, man dar dir­bant „Bir­žie­čių žo­dy­je“, ra­šė švie­sios at­min­ties Kos­tas Grun­de­lė.

Tuo­met Bir­žų mies­to vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to pir­mi­nin­ku dir­bo S. Jan­kaus­kas. Sup­ran­ta­ma, ne jo bu­vo ga­lu­ti­nis spren­di­mas, kaip pa­sielg­ti su baž­ny­čios sie­no­mis. O skulp­to­rius yra sa­kęs, kad Ja­no­nio skulp­tū­ri­nis pa­mink­las yra jo kū­ry­bi­nė mei­lė, gul­bės gies­mė (pa­mink­lą kū­rė de­šimt me­tų – aut. pa­st.), jo­kios re­vo­liu­ci­jos čia nė­ra, jau­nas, ta­len­tin­gas poe­tas su­de­gė, kaip ta ple­ve­nan­ti žva­kė, at­si­dū­ru­si is­to­ri­jos aud­ro­se. Jis no­rė­jęs „tik išaukš­tin­ti šį ro­man­ti­kos ku­pi­ną žmo­gų, švys­te­lė­ju­sį, bet pa­li­ku­sį ryš­kų pėd­sa­ką“. Nors par­ti­niam eli­tui gal ir te­ko aiš­kin­ti, kad pa­mink­lo si­lue­tas pri­me­na lieps­no­jan­tį fa­ke­lą, o poe­tas yra re­vo­liu­ci­jos idė­jų šauk­lys.

Įstabiausi paminklai statomi žmonių širdyse

Ma­no tė­vas, dar prieš Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą bai­gęs Pa­kark­lių pra­džios mo­kyk­lą, ku­rio­je mo­kė ru­sas mo­ky­to­jas, mums, vai­kams, dek­la­muo­da­vo Ju­liaus Ja­no­nio ei­lė­raš­tį „Te­gul si­dab­ruo­ja šal­to­ji ra­sa“. Ne­ži­nau, kaip, ka­da ir ko­dėl iš­mok­tą min­ti­nai.

Ta­da su­pra­tau, kad de­šimt­me­čius pa­tys įsta­biau­si pa­mink­lai sta­to­mi žmo­nių šir­dy­se. Jų neį­ma­no­ma su­griau­ti. Jie ke­liau­ja iš šir­dies į šir­dį, pri­min­da­mi kil­nių idea­lų sie­ku­sį, tra­giš­kos lem­ties, vi­sa­da jau­ną poe­tą.

Archyvo nuotr.

Archyvo nuotr.