Situacija užsienio politikoje su Lenkija yra dar vienas įtikinamas pavyzdys, kodėl niekada nereikėtų visiškai remtis sąjungininkais ir tikėtis, kad jie viską duos, viskuo aprūpins ir visada išliks patikimi partneriai. Kad ir kokia nuoširdi bei gausi būtų dabartinės valdžios ir tautos parama, istorija rodo, kad vieną dieną viskas gali apvirsti aukštyn kojomis. Ir šis principas veikia abiem kryptimis.
*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!
Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.
Panašiai nutiko su Slovakija, Čekija, tam tikra prasme – su Vengrija, o dabar prie „perbėgėlių klubo“ prisijungė ir dabartinė Lenkijos valdžia.
Iš esmės tai yra tie patys žmogiški santykiai, tik žaidžiami kur kas didesniais masteliais. O juos visus valdo ta pati žmogaus prigimtis: interesai, vidinė politika, ekonominiai skaičiavimai ir emocijos. Todėl pagrindinė išvada paprasta ir universali: neatsipalaiduok ir nesitikėk, kad kas nors kitas išspręs tavo problemas už tave – nei visas, nei net jų dalį.
Tai nereiškia, kad sąjungininkai nereikalingi ar kad parama nevertinga. Priešingai – sąjungos yra gyvybiškai svarbios. Tačiau jos turi būti kuriamos ne naiviu pasitikėjimu, o šaltu realizmo pagrindu: abipusiais interesais, aiškiais įsipareigojimais, diversifikuotomis partnerystėmis ir nuolatine savo jėgos stiprinimu. Ukraina tai jau išmoko skaudžiai brangia kaina. Lietuva ir kitos regiono šalys turi daryti išvadas dabar, kol dar nėra per vėlu.
P.S. Įdomu bus stebėti, kaip toliau vystysis Ukrainos ir Lenkijos santykiai. Greičiausiai bendradarbiavimas taps sudėtingesnis ir pragmatiškesnis, tačiau kalbos apie neišvengiamą konfliktą ar priešiškumą atrodo gerokai perdėtos. Lenkija išlieka svarbi Ukrainos partnerė tiek saugumo, tiek logistikos, tiek politinės paramos srityse, o Ukraina Lenkijai taip pat yra svarbus veiksnys regiono saugumo architektūroje.
Tarptautinėje politikoje emocijos ateina ir praeina. Interesai lieka. Būtent todėl valstybėms svarbiausia ne ieškoti gelbėtojų, o kurti savo galią taip, kad sąjungininkų parama būtų ne gyvybinė būtinybė, o papildomas pranašumas. Tokios valstybės gerbiamos. O silpnos valstybės dažniausiai tampa aplinkybių įkaitėmis.