KOL KAS MES NARŠOME INTERNETE, O GAL BUS IR JAU YRA – ATVIRKŠČIAI?

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

Žmo­ni­ja vi­saip su tal­ki­nin­kais ar pa­gal­bi­nin­kais ma­nė­si. Pa­vyz­džiui, Ame­ri­ka sta­tė­si su iš Af­ri­kos at­vež­tų ver­gų pa­gal­ba. Da­bar, pa­ki­lu­si, kaip ant mie­lių, kra­to­si at­vy­kė­lių. Sta­to sie­ną. Ne­le­ga­lus gau­do ir at­gal iš­ve­ža. Eu­ro­pa jau ir­gi bė­dų su at­...

Žmo­ni­ja vi­saip su tal­ki­nin­kais ar pa­gal­bi­nin­kais ma­nė­si. Pa­vyz­džiui, Ame­ri­ka sta­tė­si su iš Af­ri­kos at­vež­tų ver­gų pa­gal­ba. Da­bar, pa­ki­lu­si, kaip ant mie­lių, kra­to­si at­vy­kė­lių. Sta­to sie­ną. Ne­le­ga­lus gau­do ir at­gal iš­ve­ža.

Eu­ro­pa jau ir­gi bė­dų su at­vy­kė­liais tu­ri. Rei­kia dar­bo ran­kų, tad su­tei­kia­me tei­sę pa­dir­bė­ti. Ta­čiau at­vyks­ta ne tik dar­bi­nin­kų, bet ir ge­ro gy­ve­ni­mo dy­kai ieš­ko­to­jų. Ir įvai­raus plau­ko nie­ka­dė­jų.

– Ma­to­me ir gir­di­me, kaip tai vie­nur, tai ki­tur įsi­plies­kia gat­vė­se ne­ra­mu­mai. Dūž­ta lan­gai ir ky­la de­gan­čių au­to­mo­bi­lių dū­mai, – į po­kal­bį įsi­trau­kė bi­čiu­lis Sta­sys. – Aiš­ki­na­ma, kad taip su­si­du­ria skir­tin­gos kul­tū­ros. O gal tik ieš­ko­me prie­žas­čių nea­py­kan­tą ki­ta­ma­niams iš­lie­ti? Kai sa­viš­kis nu­si­kal­tė­lis pei­liu pa­du­ria sa­viš­kį, ne­puo­la­ma mies­to siaub­ti. Ta­čiau, kai tą pa­tį pa­da­ro ki­tos tau­ty­bės ne­nau­dė­lis, ta­da mies­tuo­se pra­si­de­da riau­šės.

Išei­tų, kad mums sun­ku su ki­ta­tau­čiais ar ki­ta­ma­niais kar­tu gy­ven­ti. Bū­tų vi­si to­kie, kaip mes, bū­tų tai­ka ir ra­my­bė Že­mė­je. Tik kur to­kių šau­nuo­lių, kaip mes ra­si­me?

GALIMA SUSIKURTI SAVE

Pa­si­ro­do, joks ste­buk­las su­si­ras­ti ant­rą sa­ve pa­tį. Dirb­ti­nis in­te­lek­tas – DI – šian­dien ga­li su­kur­ti itin tik­ro­viš­ką skait­me­ni­nį kiek­vie­no žmo­gaus ant­ri­nin­ką. Nau­do­jant vaiz­do, bal­so pa­vyz­džius su­ku­ria­mas ne­tik­ras, bet pa­na­šus į mus ant­ri­nin­kas. Jis ga­li kal­bė­ti mū­sų bal­su. At­kar­to­ti vei­do mi­mi­kas. Tik­ro­viš­kai pa­mėg­džio­ti gal­vo­se­ną, dar­bo sti­lių. Su ta, dirb­ti­ne as­me­ny­be, dar va­di­na­ma ava­ta­ru ga­li­ma pa­si­kal­bė­ti, pa­si­tar­ti.

– Bū­na, jog aš pa­ts, ko­kiu nors klau­si­mu gar­siai pa­ts su sa­vi­mi pa­si­ta­riu. Žmo­na iš ki­to kam­ba­rio klau­sia: su kuo kal­buo­si? Da­bar sa­ky­siu, kad šne­ku ne pa­ts su sa­vi­mi, o su vir­tua­liu Sta­siu, – juo­kė­si bi­čiu­lis Sta­sys.

Juo­kai juo­kais, bet tie ne­tik­ri ant­ri­nin­kai ga­li pri­krės­ti ei­bių. Jie, tik­ro­viš­kai vai­din­da­mi, ga­li su­klai­din­ti, ap­gau­ti ar net ap­vog­ti ki­tus žmo­nes. To­dėl dėl dirb­ti­nio in­te­lek­to pa­sau­ly­je yra ne­ri­mo. Ne­ži­nia, kur jis mus ga­li nu­ves­ti. Ta­čiau yra ir vil­čių, jog tas DI ga­li su­kur­ti pa­sau­li­nę ge­ro­vę.

VIENI LEIDŽIA, KITI – STABDO?

Dirb­ti­nis in­te­lek­tas skir­tin­gai ver­ti­na­mas šia­pus ir ana­pus At­lan­to. Jung­ti­nės Vals­ti­jos tei­kia pir­me­ny­bę ino­va­ci­joms, ska­ti­na rin­kos ju­dė­ji­mą, to­dėl ri­bo­ja bet ko­kių nau­jo­vių su­var­žy­mus. Eu­ro­pos Są­jun­ga, prie­šin­gai, lai­ko­si ri­zi­kos po­žiū­rio, kliau­na­si at­sar­giu sau­gu­mu, skaid­ru­mu ir pa­ma­ti­nių žmo­gaus tei­sių ap­sau­ga. Mat įsi­siau­tė­jęs dirb­ti­nis in­te­lek­tas ga­li su­nai­kin­ti žmo­nių pri­va­tu­mą. Ta­čiau ka­žin ar pa­vyks DI pa­ža­bo­ti.

– Gir­dė­jau, jog in­ter­ne­te vei­kia DI agen­tai. Jie ne­pai­so jo­kių val­džių drau­di­mų ar lei­di­mų. Jie – sa­va­ran­kiš­kai vei­kian­čios sis­te­mos. Jos ren­ka duo­me­nis, mo­ko­si, to­bu­lė­ja. Prii­ma spren­di­mus be­veik be žmo­nių įsi­ki­ši­mo, – svars­tė bi­čiu­lis. Jo ma­ny­mu, iš bu­te­lio iš­leis­to dži­no jau ne­pa­vyks at­gal į bu­te­lį su­kiš­ti.

Ži­no­vai sa­ko, jog DI agen­tai jau įsi­tvir­ti­na įvai­rio­se sri­ty­se. Vei­kia fi­nan­sų, svei­ka­tos prie­žiū­ros, lo­gis­ti­kos, ro­bo­ti­kos sri­ty­se. DI agen­tai pa­de­da žai­biš­kai su­ras­ti ge­riau­sius spren­di­mus. At­ve­ria nau­jas vers­lo ga­li­my­bes.

PATYS TEIKIAME DUOMENIS?

Ta­čiau DI agen­tų die­gi­mas iš es­mės ne­su­de­ri­na­mas su duo­me­nų ap­sau­gos tei­sės ak­tais. Jais įtvir­tin­ta as­me­ni­nių ir neas­me­ni­nių duo­me­nų są­vo­ka ne­be­ten­ka pra­smės. Mat agen­ti­nėms DI sis­te­moms bū­ti­na tu­rė­ti kuo dau­giau duo­me­nų. Ir jos juos ren­ka ir rinks ne­žiū­rė­da­mi įsta­ty­mų rei­ka­la­vi­mų. Nė­ra di­de­lių kliū­čių. Juk mes tam DI pa­tys kas­dien pa­tei­kia­me vis dau­giau duo­me­nų. Mū­sų įpro­čiai ir po­mė­giai kaip ant del­no mums nar­šant in­ter­ne­te. Pa­gal mū­sų pir­ki­nius aiš­ku, ką mėgs­ta­me val­gy­ti ir ger­ti. Iš­ma­nie­ji laik­ro­džiai pra­ne­ša, kiek per die­ną nuė­jo­me žings­nių, ko­kie mū­sų svei­ka­tos rei­ka­lai. Iš­ma­nie­ji elekt­ros skai­tik­liai ma­to, ka­da mes ver­da­me ar­ba­tą, o ka­da ke­pa­me vištą… Ir taip, ir taip to­liau. Ir vis­kas at­si­du­ria elekt­ro­ni­nės erd­vės de­be­sy­se.

– Va­di­na­si mū­sų pri­va­tu­mas ga­li iš­nyk­ti. Ir pa­tys to­kiems pa­da­ri­niams at­ve­ria­me du­ris, – priė­jo prie iš­va­dos Sta­sys. – Ta­čiau ne­tu­ri­me išei­ties. Nuo vis­ką ma­tan­čio in­ter­ne­to ge­le­ži­nia­me bun­ke­ry­je ne­pa­sis­lėp­si­me.

Nors nuo DI val­do­mų dro­nų jau pri­siei­na slėp­tis. Mat vis daž­niau DI atei­na į tal­ką ka­ruo­se žmo­ni­jai. Žmo­ni­jai, ku­ri nie­kaip ne­nus­to­ja ka­riau­ti. No­ri­me, pa­si­tel­kę DI kuo grei­čiau vi­sus su­muš­ti. No­ri­me sku­bių per­ga­lių. No­ri­me spė­ti ir ap­si­gin­ti. To­dėl ir pri­vers­ti nuo­lat sku­bė­ti, nes nuo­lat jau­čia­me pa­vo­jų?

IŠVADA

Pa­na­šu, kad pa­ban­dė­me in­ter­ne­tą, dirb­ti­nį in­te­lek­tą ir DI agen­tus ap­kal­tin­ti dėl vi­sų šio pa­sau­lio nuo­dė­mių. Iš tik­rų­jų juk mes pa­tys ku­ria­me šį pa­sau­lį – su­ma­ny­mais ir dar­bais. Ku­ria­me žmo­giš­ką pa­sau­lį, ku­ria­me yra ir mei­lės, ir nea­py­kan­tos. Yra daug vis­ko. Kol kas vaiz­das toks, kad mes nar­šo­me in­ter­ne­te, o ne in­ter­ne­tas nar­šo mu­my­se. Kol kas taip. Tik ne­sa­me ga­ran­tuo­ti, kad ry­toj bus vis­kas ki­taip. O gal jau ir šian­dien – kas no­ri, tas mus ir nar­šo?!