Pakelėse stūksoję mediniai kryžiai pamažu sutrūnija ir nugriūna. Jie gyvi tol, kol kaime likę žmonių, kurie juos prižiūri, kol kažkam rūpi. Bet laiko tėkmėje užmarštin išeina ir žmonės, ir jų kryžiai.
*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!
Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.
Kaimuose mažėja ir trobų – senų medinių. Jos lėtai smenga į žemę, kol visiškai sugriūva. Nes nebereikalingos – nėra paveldėtojų, nėra jaunesnių žmonių, kuriems jos būtų reikalingos.
Šis nykimo procesas, regis, nesustabdomas. Nelieka ne tik kaimų, bet ir provincijų su rajonų centrais. Nelieka, nes mūsų tauta mažėja, nes išsibarstėme po pasaulį ir vieną dieną galime nebeturėti kur sugrįžti.
Su kokiomis mintimis gyveno žmonės, kurie prievarta turėjo palikti savo namus, nes buvo ištremti? Už tai, kad daug dirbo ir turėjo žemės. Už tai, kad nebuvo nuolankūs tuometinei valdžiai. Priežasčių tremti buvo daug ir paaiškinimą rasti labai sunku. Genocidas, kurį vykdė sovietų valdžia, sulaužė daugybės šeimų likimus. Tiesa, kartais ir pačių lietuvių rankomis. Paklusniųjų vykdytojų rankomis.
Ne vienas vyresnio amžiaus žmogus yra pasakojęs, kad sugrįžęs iš tremties sutiko tuos, kurie buvo patikėtiniai tų, kurie spręsdavo, ką tremti. Ar pažiūrėjo tokiems į akis? Neatsakė.
Birželio 14-ąją, minėdami Gedulo ir Vilties dieną, prisimename tuos, kurie vagonais buvo išvežti į Sibirą. Vėl ir vėl – garsiai ar labai tyliai – dėkojame Dievui, kad gyvename taikioje šalyje. Ir labai gerai suprantame, koks trapus yra gyvenimas, kokie nuožmūs gali būti valdžios sprendimai naikinant tautą.
Kiek daug žmonių pakeliui į Sibirą mirė. Kiek daug ištremtųjų turėjo kažkur glaustis, kažkaip pamaitinti vaikus, kažkaip išgyventi.
„Bet ir čia likusiems nebuvo lengva“, – pasakė vienas tremtinys. Jo šeimą ištrėmė. Kai tik atsirado galimybė, visa šeima sugrįžo. Tačiau tai, ką rado, nepriminė nei džiaugsmo, nei laisvės. Nebebuvo išlikusių namų, nebeliko draugų, o ir į darbą tremtinio niekas nenorėjo priimti. Gyvenimą teko pradėti iš naujo.
Buvusi istorijos mokytoja, pasakojusi savo gyvenimo istoriją, ištekėjo už karininko tik todėl, kad nebūtų ištremta – pakeitus pavardę jos nebegalėjo atsekti uolieji tuometinės valdžios pakalikai. Ji baigė mokslus, dirbo mokytoja. Tačiau niekada netapo komunistų partijos nare ir niekada istorijos pamokose neliaupsino sovietų valdžios. Gebėjo dėstyti taip, kad mokiniai labiau domėtųsi Lietuvos istorija, o ne sovietine.
Tad ji įrodė, kad visais gyvenimo atvejais galima išlikti žmogumi ir neišduoti savo įsitikinimų.
Ar spėję pasprukti į Vakarus buvo laimingesni? Ar jų gyvenimas buvo sotesnis? Ar jie nuoširdžiai sakė, kad mintimis yra Lietuvoje ir kruvinomis ašaromis verkia dėl lietuvių tautos?
Kai tremtinė moteris atėjo į dokumentinio filmo „Smogikai“ peržiūrą, kurioje buvo pasakojama apie sovietų NKVD, o iš ekrano kalbėjo žmonės, kurių užduotis buvo naikinti Lietuvos pokario pasipriešinimą, ji neištvėrė… Dar nesibaigus renginiui ji atsistojo ir garsiai pasakė filmo režisieriui Jonui Öhmanui, kad tokio žudikų aukštinimo ir jų garbei kurto filmo nėra mačiusi ir negali žiūrėti. Juk smogikai juokdamiesi pasakojo apie savo pasirinkimus, istorijas… Vieniems tai istorija. Kitiems – išgyventas skausmas ir tragedija. Gal kažkuris iš tų „herojų“ pražudė moters tėvus, senelius…
Sakoma, kad istoriją rašo nugalėtojai. Laimėjusi pusė įgyja galią formuoti istorinį pasakojimą. Tai leidžia pateisinti savo veiksmus, išaukštinti savo pergalę ir nutylėti arba sumenkinti pralaimėjusiųjų patirtį.
Birželio 14-oji – Gedulo ir vilties diena, įteisinta 1989 metų birželio 9 dieną. Mūsų tėvai ir seneliai dar mena, kaip 1941 metų birželio 14-ąją Sovietų Sąjunga pradėjo masinius Lietuvos gyventojų trėmimus į Sibirą. Tąkart buvo išvežta apie 17,5 tūkstančio žmonių. Dauguma jų pateko į tremtį, kiti – į GULAGo stovyklas.
Nors tarp ištremtųjų buvo politikų, visuomenės veikėjų, politinių kalinių, daugiausia kentėjo paprasti žmonės. Tie, kurie neįtiko valdžiai. Tie, kurie turėjo savo nuomonę. Tie, kurie bandė priešintis. Iš viso į Sibirą buvo ištremta apie 130 tūkstančių Lietuvos gyventojų.
Šiame procese buvo daug politikos, daug siekio perimti žmonių žemę, sodybas, parodyti valdžios galią. Sunku suvokti ne tik tremtį, bet ir tuos, kurie vykdė įsakymus. Juk brolis stojo prieš brolį.
Pakelėse griūvantys kryžiai ir nykstančios sodybos primena ne tik kaimų tuštėjimą. Jie primena žmones, kurie čia gyveno, dirbo, augino vaikus ir tikėjo, kad jų namai liks ateities kartoms. Kai nelieka kam prižiūrėti kryžiaus, jis nugriūna. Kai nelieka kam sugrįžti į tėvų sodybą, ji sunyksta. Tačiau blogiausia būtų, jei neliktų prisiminimų ir pagarbos istorijai.
Birželio 14-ąją prisimename ne tik tremtinius. Prisimename žmones, kuriems buvo atimti namai, žemė, jaunystė, teisė gyventi savo gyvenimą. Prisimename ir tuos, kurie negrįžo. Kol prisimename jų istorijas, kol pasakojame jas savo vaikams ir anūkams, tol gyvi lieka ne tik kryžiai pakelėse, bet ir pati Lietuva.
Kiekvienas savaip kovojame už savo gyvenimą, savo šeimą, savo laisvę. Tik ta kova turi būti garbinga.