NESAME NĖ VIENAS BE NUODĖMĖS, BET MUMS PATINKA KITUS APMĖTYTI AKMENIMIS?

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

Ta­čiau dėl svar­bių dar­bų bei ži­nių, jau­čia­mės įgrūs­ti į pa­čių su­si­kur­tus rė­mus. Ir ta­da at­si­tin­ka taip, kad net nuo­mo­nės įvai­riais klau­si­mais bū­na su­kaus­ty­tos. Įsi­ka­la­me ką nors į gal­vą ir sun­ku ki­tu kam­pu į tą pa­tį da­ly­ką pa­žvelg­ti. Net pri­rem­ti fak­tais prie ...

Ta­čiau dėl svar­bių dar­bų bei ži­nių, jau­čia­mės įgrūs­ti į pa­čių su­si­kur­tus rė­mus. Ir ta­da at­si­tin­ka taip, kad net nuo­mo­nės įvai­riais klau­si­mais bū­na su­kaus­ty­tos. Įsi­ka­la­me ką nors į gal­vą ir sun­ku ki­tu kam­pu į tą pa­tį da­ly­ką pa­žvelg­ti. Net pri­rem­ti fak­tais prie sie­nos, sten­gia­mės ne­nu­si­leis­ti. Sa­vo nuo­mo­nę, lyg šven­tą kar­vę, lai­ko­me už sa­vos tvo­ros. Ne­lei­džia­me tai kar­vei lais­vai ga­ny­tis. To­dėl ir su­si­tin­ka ant siau­ro til­te­lio du nuo­mo­nių ožiai? To­dėl ir sa­ko­me, kad mū­sų vi­suo­me­nė su­si­skal­džiu­si?

– Va­di­na­si vie­nos tie­sos, kaip ir nė­ra? Kiek gal­vų, tiek ir tie­sų? – priė­jo prie iš­va­dos bi­čiu­lis Sta­sys.

Ką mes ži­no­me. Gal tie­sa glū­di kur nors gi­liau, tad mes jos aiš­kiai ne­ma­to­me. Ieš­ko­me. Vie­ni prie jos pri­si­ka­sė la­biau, o ki­ti – slan­kio­ja ap­lin­kui. Ir su­leisk to­kius pa­si­gin­čy­ti, es­mės paieš­ko­ti?!

NERIMSTA AISTROS DĖL SALOMĖJOS

Dau­ge­lį me­tų my­lė­jo­me poe­tę Sa­lo­mė­ją Nė­rį. Už poe­zi­ją. Nu­suk­da­vo­me akis į šo­ną, pri­si­mi­nę, jog mū­sų Sa­lia­mu­tė 1940 me­tų rugp­jū­tį va­žia­vo į Mask­vą su oku­puo­tos Lie­tu­vos Liau­dies Sei­mo de­le­ga­ci­ja par­vež­ti taip va­di­na­mos Sta­li­no sau­lės. De­le­ga­tai SSRS Aukš­čiau­sia­jai Ta­ry­bai įtei­kė pra­šy­mą priim­ti Lie­tu­vą į So­vie­tų Są­jun­gos su­dė­tį. To­kiu bū­du bu­vo for­ma­liai įtei­sin­ta ša­lies oku­pa­ci­ja. Toks jaus­mas, jog šį Sa­lo­mė­jos Nė­ries gy­ve­ni­mo fak­tą ku­rį lai­ką bu­vo­me pa­mir­šę. Ar ban­dė­me pa­mirš­ti. Juk at­kū­rus Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę tuoj nu­grio­vė­me le­ni­nus, bet ne­puo­lė­me S. Nė­ries var­du pa­va­din­tų gat­vių pa­va­di­ni­mų keis­ti. Ta­čiau atė­jo lai­kas ir gat­vių pa­va­di­ni­mas. Ir S. Nė­ries pa­mink­lui. To­ta­li­ta­ri­nių, au­to­ri­ta­ri­nių re­ži­mų ir jų ideo­lo­gi­jų pro­pa­ga­vi­mo drau­di­mas ša­ly­je įsi­ga­lio­jo 2023 me­tų ge­gu­žę. Pa­gal jį, iš vie­šų­jų erd­vių tu­ri bū­ti pa­ša­lin­ti to­ta­li­ta­riz­mo ir au­to­ri­ta­riz­mo sim­bo­liai – pa­mink­lai, gat­vių, aikš­čių ir ki­tų vie­šų­jų ob­jek­tų pa­va­di­ni­mai, ki­to­kie sim­bo­liai. Ir pra­si­dė­jo gin­čai dėl Sa­lo­mė­jos. Vie­ni ma­nė, kad gat­vė pa­va­din­ta S. Nė­ries var­du to­dėl, kad ji už šir­dies grie­bian­čius ei­lė­raš­čius ra­šė. Ki­ti ti­ki­no, jog ji par­da­vė Lie­tu­vą, pa­ra­šė „Poe­mą apie Sta­li­ną“, to­dėl bu­vo taip pa­gar­bin­ta.

– Ta­čiau 1940-ųjų pra­džio­je Sa­lo­mė­ja pa­ra­šė „Eg­lę žal­čių ka­ra­lie­nę“. Ir grį­žu­si iš Mask­vos pa­ra­šė pa­gal už­sa­ky­mą tą poe­mą apie Sta­li­ną. Bet tuo pat me­tu ra­šė ir apie ne­pa­kas­tų kū­nų Vė­li­nes. Apie al­ka­ną pa­mi­šu­sią vil­kę, bė­gan­čią į tėvynę… – pri­si­mi­nė Sta­sys Nė­ries kū­ry­bą. Jo ma­ny­mu, tų me­tų poe­tės kū­ry­bo­je ma­to­me du skir­tin­gus žmo­nes.

Yra net to me­to liu­di­ji­mų, kad prieš vyk­da­ma į Mask­vą ji sa­kė, jog iš­klos Sta­li­nui vi­są tei­sy­bę, ką ru­sai da­ro su Lie­tu­va.

Ką mes ži­no­me, ko­kia bu­vo ta Sa­lo­mė­ja. Ne­pak­lau­si. Jau dau­giau kaip aš­tuo­nias­de­šimt me­tų, kaip jos nė­ra tarp mū­sų. Ta­čiau vis dar yra no­rin­čių­jų mes­ti į ją ak­me­nį. No­ri po mir­ties nu­teis­ti mir­ties baus­me. Ta­čiau yra no­rin­čių­jų ir ją už­sto­ti.

Ko­dėl vėl pri­si­mi­nė­me S. Nė­rį? Juk jau be­ne vi­sos S. Nė­ries gat­vės pa­va­din­tos ki­tais pa­va­di­ni­mais.

TEISME – PAMINKLO LIKIMAS

Ogi prieš ke­lio­li­ka die­nų Re­gio­nų ad­mi­nist­ra­ci­nis teis­mas pa­nai­ki­no Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cent­ro spren­di­mą nu­kel­ti Vil­niu­je esan­tį S. Nė­ries pa­mink­lą. Jis pa­sta­ty­tas 1974 me­tais, mi­nint 70- ąsias poe­tės gi­mi­mo me­ti­nes. Šio kū­ri­nio au­to­riai – ži­no­mas skulp­to­rius Vla­das Vil­džiū­nas bei ar­chi­tek­tai Ge­di­mi­nas Ba­ra­vy­kas ir Gy­tis Ra­mu­nis. 1993 me­tais šis me­mo­ria­li­nis bius­tas bu­vo įtrauk­tas į Kul­tū­ros ver­ty­bių re­gist­rą. Ta­čiau nė­ra sau­go­mas vals­ty­bės. 2024 me­tais De­so­vie­ti­za­ci­jos ko­mi­si­ja pa­siū­lė pa­mink­lą iš­kel­ti. Ta­čiau spren­di­mas bu­vo ap­skųs­tas. At­si­dū­rė teis­me. Ir teis­mo tei­sė­jų ko­le­gi­jos ver­ti­ni­mu, poe­tė Sa­lo­mė­ja Nė­ris so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos me­tais at­li­ko de­ko­ra­ty­vi­nę, o ne po­li­ti­nę funk­ci­ją. To­dėl nė­ra pa­grin­do lai­ky­ti pa­mink­lą to­ta­li­ta­ri­nio re­ži­mo pro­pa­ga­vi­mo ženk­lu. Te­gul sto­vi?!

– Su­tin­ku su teis­mo nuo­mo­ne. Ta­da į Mask­vą va­žia­vo be­ne dvi­de­šim­ties vei­kė­jų de­le­ga­ci­ja. O į ją įtrau­kė ne ko­lū­kio mel­žė­ją, o ži­no­mą poe­tę Sa­lo­mė­ją. Ir da­bar par­ti­jos pa­na­šiai da­ro. Į sa­vo rin­ki­mų są­ra­šus įra­šo dak­ta­rus, mo­ky­to­jus, spor­ti­nin­kus, ki­tus vi­suo­me­nė­je ži­no­mus žmo­nes. Kad są­ra­šai bū­tų pa­trauk­les­ni, – sa­kė Sta­sys. – Ga­liu ga­ran­tuo­ti, kad to­kie są­ra­šuo­se įtrauk­ti kai ku­rie žmo­nės net nė­ra skai­tę tų par­ti­jų, ku­rio­se jie įra­šy­ti, pro­gra­mų.

To­kia ta po­li­ti­ka. Įdo­mi. Be aiš­kios pra­džios ir neaiš­kios pa­bai­gos.

Dar neaiš­ku, kaip baig­sis by­la dėl S. Nė­ries pa­mink­lo iš­kė­li­mo. Teis­mo spren­di­mas ga­li bū­ti ap­skųs­tas. Nag­ri­nės ki­tas teis­mas. O ta­da bū­na, kaip bū­na. Vie­nam teis­mui tas pa­ts da­ly­kas at­ro­do vie­naip, o ki­tam teis­mui – ki­taip.

Pa­sau­lis mar­gas. To­dėl įdo­mus.

ŽMOGŽUDŽIO PAVEIKSLO PARODA

Štai per pu­sę pa­sau­lio į Vil­niaus Val­do­vų rū­mus at­vež­tas 17 am­žiu­je ita­lų dai­li­nin­ko Ka­ra­va­džo nu­ta­py­tas pa­veiks­las „Šv. Ma­ri­jos Mag­da­lie­tės eks­ta­zė“. Ei­si­me žiū­rė­ti. Mat tas pa­veiks­las le­gen­di­nis. Bu­vo din­gęs. Ne­ti­kė­tai at­ras­tas 2014 me­tais pri­va­čio­je ko­lek­ci­jo­je. Ži­no­vai tvir­ti­na, kad šis še­dev­ras ver­tas 20 mi­li­jo­nų do­le­rių. Tad tik­rai ver­ta pa­ma­ty­ti. Mat Kar­va­džas lai­ko­mas ta­py­bos ge­ni­ju­mi.

– Ta­čiau pa­sa­ko­ja­ma, kad ta­py­to­jas ne kar­tą dėl ūmaus bu­vo at­si­dū­ręs tei­sia­mų­jų suo­le. Dėl už­puo­li­mų, muš­ty­nių, ne­tei­sė­to gink­lo lai­ky­mu. Kai muš­ty­nė­se už­mu­šė žmo­gų, iki mir­ties slaps­tė­si. Ta­da nu­ta­pė tą pa­veiks­lą. Ve­žė jį po­pie­žiui, kad jis jam, nu­teis­tam mir­ties baus­me, su­teik­tų ma­lo­nę. Ta­čiau ke­lio­nė­je mi­rė, – pri­si­mi­nė Sta­sys Ka­ra­va­džo gy­ve­ni­mą. Ir tę­sė: – O da­bar ei­si­me žiū­rė­ti žmog­žu­džio ta­py­to pa­veiks­lo. Ir ža­vė­si­mės.

Taip bū­na gy­ve­ni­me. Ta­čiau bū­na, kad už vie­ną po­li­tiš­kai ne­ti­ku­sį žo­dį, nu­brau­kia­me jo ta­len­tin­gus dar­bus. Už vie­ną žo­dį nuo sce­nos ve­ja­me ta­len­tin­gą dai­ni­nin­ką. Ka­la­me prie kry­žiaus už kiek ki­to­kią nuo­mo­nę po­li­ti­ką.

Ne­mo­ka­me ki­tiems at­leis­ti klai­dų? Nors ne­klys­tan­čių­jų, ap­skri­tai, šio­je že­mė­je nė­ra.

100 METŲ – DŽIAZO GENIJUI

Šių me­tų ge­gu­žę pa­sau­lis mi­nė­jo ame­ri­kie­čių džia­zo gar­se­ny­bės Mi­le­so Da­vi­so 100-ąsias gi­mi­mo me­ti­nes. Per 50 me­tų kar­je­rą jis ne kar­tą kei­tė gro­ji­mo sti­lių. Be­bop, cool jazz, hard bop, jazz fu­sion sti­liai bu­vo jo re­per­tua­re. Jo mo­ki­niai yra di­džio­ji dau­gu­ma da­bar­ti­nių džia­zo gar­se­ny­bių. Ne­se­niai šiam mu­zi­kan­tui vi­są pus­va­lan­dį ra­di­jo lai­do­je „Pa­kar­tok“ sky­rė lai­dos ve­dė­jas Do­man­tas Ra­žaus­kas. Iš­var­di­jęs džia­zo ge­ni­jaus Da­vi­so nuo­pel­nus pa­sau­liui, pa­gro­jęs jo at­lie­ka­mų kū­ri­nių, lai­dos ve­dė­jas ne­ti­kė­tai pa­su­ko kal­bą nuo mu­zi­kos. Ir sa­kė, jog mu­zi­kan­tas bu­vo cha­me­lio­nas, gru­pės ly­de­ris, maiš­ti­nin­kas, ma­dos iko­na, prieš žmo­ną smur­ta­vęs šuns­nu­kis, nuo po­li­ci­jos laks­tęs skan­da­lis­tas ir kvai­ša­lus var­to­jęs aro­gan­tiš­kas šuns­nu­kis…

– Vi­sų mū­sų skan­da­lų kon­teks­te ky­la klau­si­mas: ar su­vo­kia­me, kad ke­li, re­gis ne­su­de­ri­na­mi da­ly­kai ga­li bū­ti tie­sa? – svars­tė Do­man­tas Ra­žaus­kas. Jo ma­ny­mu, pa­pras­tai žmo­gus ne­bū­na nei bal­tas, nei juo­das. Ga­li bū­ti niek­šas, nu­si­kal­tė­lis, iš­da­vi­kas, bet ge­nia­lus kū­rė­jas, lem­tin­gas kul­tū­ros is­to­ri­jai.

– Aš ir­gi šią ra­di­jo lai­dą gir­dė­jau, – pa­sa­kė Sta­sys. – Ir ta­da pri­si­mi­niau, kaip Jė­zus, iš­gel­bė­jo nuo mir­ties mo­te­rį, nu­tver­tą sve­ti­mau­jant. Jis pa­sa­kė įpy­ku­siai mi­niai: „Kas iš jū­sų be nuo­dė­mės, te­gu pir­mas svie­džia į ją ak­me­nį“. Ir mi­nia at­si­trau­kė.

Ta pro­ga pri­si­mi­nė­me ir pa­sa­ky­mą iš Ko­he­le­to kny­gos: yra lai­kas iš­mė­ty­ti ak­me­nis ir lai­kas juos su­rink­ti. Se­no­vė­je, kaip ir da­bar, ak­me­nys bu­vo ren­ka­mi ir ne­ša­mi lau­kams iš­va­ly­ti ar­ba na­mų pa­ma­tams. Mė­ty­ti ak­me­nis reiš­kė terš­ti kai­my­nų že­mę ar­ba griau­ti jų gy­ve­ni­mus.

LAUKSIME ŠVIESIOS ATEITIES

Da­bar to­kie lai­kai, jog kas­dien pra­ne­ša­ma, kas ir kur bu­vo iš­keik­tas, ap­mė­ty­tas ak­me­ni­mis, bom­bo­mis. Lau­kuo­se, iš ku­rių kaž­ka­da bu­vo su­rink­ti ak­me­nys, pri­kai­šio­ta mi­nų.

Jei­gu iš­min­čiai tvir­ti­na, kad bus lai­kas su­rink­ti ak­me­nis, tu­rė­tu­me su­lauk­ti, kad ja­vų lau­kai ir net Hor­mū­zo są­siau­ris bus iš­mi­nuo­tas. Tuo, ti­kė­ji­mu švie­ses­ne atei­ti­mi, ir bai­gia­me šį ra­ši­nį.