Gyvena sau žmonės laisvai ir laimingai, bet staiga sugalvoja eiti į politiką. O kai nusprendžia, tai lekia strimgalviais. Paskui juos – žurnalistai. Tiesa, kai kurie vėliau tampa politikų patarėjais, paskui kritikuotojais, dar vėliau – kandidatais į politinius postus ar vėl patarėjais. Toks jau tas politinis gyvenimo ratas.
*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!
Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.
Tušinukų skandalui nurimus, Lietuvą „užvaldė“ kur kas svarbesnė žinia – socialdemokratai praspjovė Žemaitaitį ir koaliciją ketina sudaryti su kita partija. Vadinasi, „Nemuno aušra“ atsidurs opozicijoje. Kalbama, kad ir premjerė Inga Ruginienė gali neišsaugoti posto.
Ar reikėjo tokių permainų? Matyt, kažkam reikėjo. Tik ar dėl to kas nors pasikeis? Vėl prasidės postų dalybos, vėl kritika, vėl kalbos apie „neturinčius patirties“. Kaip visada. Juk ne tuos išrinko, ne tuos paskyrė. Nieko naujo. Tokie vertinimai buvo, yra ir bus lietuvių klasika.
Kur eis Žemaitaitis? Kur jis beeitų, jam dėmesio niekada neturėtų trūkti, nes paskui jį seka ne tik rinkėjai, bet ir visi kiti – nuo politikų bei komentatorių iki teisėsaugos. Kas žino, gal atsidūręs opozicijoje staiga taps geru, mielu ir pūkuotu, nes bus su arba prie „teisingos“ partijos? Ar kas nors pagalvojo, jog būtent toks planas ir buvo? Juk artėja savivaldos ir merų rinkimai. Reikia tinkamai pasiruošti, prasiskaidrinti.
Senieji socialdemokratų vilkai, kaip pastebėjau, savo partiečiais žaidžia lyg šachmatų figūromis. Toli nueiti neleidžia, bet patys viešumoje rodosi retai.
Jeigu ne pinigai, ne didžiulės investicijos į gynybą, su kuriomis susiję projektai, sprendimai ir finansavimas, nemanau, kad tokiais pulkais rinktųsi prie lovio. Dažna frazė – į politiką einama tam, kad būtų galima kažką pakeisti. Na taip, keičia. Dažniausiai savo gyvenimo gerovę. Juk ir balsas gali kainuoti, ir kritika gali kainuoti, ir patariamasis balsas… Viskas turi savo kainą – pinigais, sklypais, konkursų laimėjimais…
Nieko šiaip sau nevyksta. Antai, kaip feniksas iš pelenų išniro buvusi šalies vadovė Dalia Grybauskaitė. Ir kas gi ją vežioja po Lietuvą pristatydamas liaudžiai? Manote, atsitiktinumas? Liaudžiai reikia šokių ir žaidimų. Kas geresnis lošėjas, tas arčiau valdžios. Nors gal dar patogiau būti pilkuoju kardinolu ir patarinėti iš šono, kad išliktum mylimas ir gerbiamas. Tokie žmonės žino, kad valdžia keičiasi kas ketverius metus, o įtaką norisi išsaugoti gerokai ilgiau.
Jeigu socialdemokratai vietoj „Nemuno aušros“ pakvies Demokratų sąjungą „Vardan Lietuvos“, pastarosios partijos laikinasis lyderis Virginijus Sinkevičius jau pareiškė esantis pasirengęs kalbėtis su valdančiaisiais. „Mes esame mandagūs žmonės ir į kvietimą atsakysime teigiamai. Koks bus derybų rezultatas – aš nežinau“, – sakė jis.
Kiek teko matyti situacijų, kai politikai viešojoje erdvėje vieni kitus talžo be gailesčio, o susitikę spaudžia rankas ir šypsosi… Todėl ir šios skyrybos gali būti šiek tiek apgaulingos arba ne tokios jau reikšmingos. Svarbiausias klausimas – ar dėl to žmonių gyvenimas pagerės? Tiek ir tos naudos.
Arši kova dėl vietos arčiau lovio vyko visada ir vyks visada. Antai vieno rajono meras, pralaimėjęs rinkimus, padavė į teismą VRK sprendimą, nes esą naujasis meras negalėjo laimėti. Ech, tas valdžios troškulys, tas noras karaliauti rajone. Juk netrukus nauji rinkimai, o pralaimėjęs vis dar mina teismų slenksčius. Teismas jo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Negi taip sunku gyventi nebūnant valdžioje? Faktai rodo, kad lojalūs žmonės, buvę Biržų valdžioje, be darbo nelieka. Jų laukia savivaldybės ar kitos įstaigėlės, tarsi laikina užuovėja iki kitų rinkimų. Vėl nauja strategija, naujas planas, naujas bandymas.
Kartais rajono taryboje taip uoliai stumiami su šilumos ūkiu susiję klausimai, kad net juokinga. Arba tarybos nariai neskaito, už ką balsuoja, arba turi savų užmačių. Kaip galima balsuoti už strategiją, kai jai nėra pinigų? Europines lėšas pražiopsojo, savų neturi, „Litesko“ – privati įmonė. Tai kas tą strategiją įgyvendins? Kaip sakoma, paprastam žmogui sunku suprasti, tai gal todėl ir patvirtino…
Kai į rajoną atvyksta ministrai, juk rodome tik gražiausius pavyzdžius. Viskas čia gerai. O jeigu gerai, tai nėra ko dejuoti. Belieka džiaugtis gamta ir naujais šalies vadovybės sprendimais – siųsti mūsų žmones į Hormūzo sąsiaurį, nes to nori Jungtinių Valstijų prezidentas. Tas pats prezidentas, kuris savo karius ir techniką jau išsigabeno iš Lietuvos. „Išėjo, bet gal sugrįš” – kažkur labai girdėta frazė… Amerikiečiai dar priminė, kad dabar puiki proga patiems rūpintis savo saugumu.
Kai pasigirdo svarstymų siųsti gydytojus rezidentus į regionus, medikai sukilo ir paragino pačius parlamentarus važiuoti dirbti į regionus. O dabar mūsų tautiečiai stos ginti… ko? Savo tautos?
Norėdama įtikti Trumpui, Lietuva vykdo derybas su JAV dėl galimo amerikiečių branduolinio ginklo dislokavimo šalies teritorijoje. Tiesa, pagrindinis šalies įstatymas draudžia Lietuvoje laikyti branduolinį ginklą, todėl reikėtų keisti Konstituciją. Ko nepadarysi, kad tik kažkam įtiktum.
Bet tokia šalies vadovybės pozicija jau nieko nestebina. Nuolat kam nors pataikaujame, gauname per sprandą ir tada šliejamės prie kitų. O gal verčiau reikėtų daugiau kalbėtis su kaimynais lenkais? Atsivertų platesnės galimybės. Gal net kvėpuoti taptų lengviau. Gal išmoktume labiau žiūrėti į žmogų, o ne į posto aukštį.
Kai pamatai, kiek aukštų šalies pareigūnų, tarnautojų ar karininkų jau yra įsigiję nekilnojamojo turto užsienyje, kitaip skamba ir jų kalbos apie grėsmes. Kovoti daug proto nereikia. Kur kas sunkiau išmokti gyventi taikiai ir turėti patikimų sąjungininkų. Ar jų turime? Juk žmogui vienintelis tikras turtas šiame gyvenime yra gyvybė.