Antai prezidentas, viešėdamas, regis, Jurbarke, patikina – vaikų ligų skyriai nebus uždaryti. Nebus, nes jų jau beveik nelikę. O likusius panaikins kitos valdžios – galbūt tada, kai dabartinio šalies vadovo kadencija bus pasibaigusi. Politikoje įprasta: valdant sakyti viena, o tapus opozicija – aiškinti priešingai. Šis procesas kartojasi jau daugelį metų.
*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!
Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.
„Užaugome“ tiek, kad dabar skaičiuojame, kuris politikas daugiau pasivogė, labiau kompromitavo save ar dažniau prie vairo sėdo neblaivus. Tačiau laikas eina, žmonės pamiršta arba sako – kam gi nebūna… Ir vėl renka tuos pačius, o tada vėl peikia. Gal išties mūsų poreikiai tokie menki, kad tik socialiniuose tinkluose užtenka pasidergti?
„Biržiečių žodis“ rašė ir rašys – primins politikų pažadus, pasakys, kad ne visada tiesa sklinda iš politikų tribūnų. Todėl neretai sulaukiame ir „strėlių“ – kritikos, grasinimų, pamokymų, kaip ir ką turėtume rašyti. Visgi lietuviai, kaip žinia, krepšinį išmano geriau nei patys krepšininkai, o laikraščių leidyboje „žinovų“ taip pat netrūksta. Tačiau mes vertiname pastabas – juk iš mažų dalykų susideda gyvenimas, o kritika padeda tobulėti.
Ne veltui užsiminiau apie laisvę ir spaudą. Gegužės 7-ąją minėjome Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną – dieną, kai 1904 metais Lietuva išsilaisvino iš lietuviškos spaudos draudimo. Tai priminimas apie sudėtingą, beveik keturis dešimtmečius trukusį laikotarpį, kai buvo draudžiama lietuviška spauda, knygos ir laisvas žodis.
Kiek laisvo žodžio turime šiandien? Manau, pakankamai – jei tik nemaišome politikos arba jei politika nesistengia kištis į spaudą, nesvarbu – giri ją ar peiki. Laisvi esame tiek, kiek laisvės turime savyje, savo mąstyme ir bendravime, nuomonės reiškime.
Spaudos pareiga – matyti, girdėti ir rašyti apie politiką, pastebėti netinkamus sprendimus ar elgesį. Toks mūsų darbas. Nors, patikėkite, kur kas maloniau kalbėtis su šviesiais žmonėmis, klausytis jų sėkmės istorijų, rašyti apie gydytojus, išgelbėjusius gyvybes ar apie gerus darbus. Deja, padėkų girdime rečiau nei skundų – žmonės dažniau kalba apie tai, kas juos skaudina.
Ir vis dėlto Biržai – nuostabus kraštas, kuriame žmonės vertina paprastumą, gerumą, geba pastebėti grožį – miesto gėlynus, pagalbą kitam. Tik reikia užsitarnauti jų pasitikėjimą.
Tad būkime kartu. Švęskime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną ne kartą per metus, bet du kartus per savaitę – skaitydami „Biržiečių žodį“. Ačiū, kad esate.